Yukos arbitražas – tribunolo jurisdikcija ir investuotojų apsaugos standartai

a) Energetikos Chartijos Sutarties galiojimas laike (ratione temporis)

Kaip ir minėta, Rusijos Federacija sutiko tik su ribotu Energetikos Chartijos sutarties veikimu 1994 metais ir tik ta apimtimi, kuri
neprieštarautų Rusijos Federacijos konstitucinėms normoms bei įstatymams ir niekada šios sutarties neratifikavo.

Energetikos Chartijos Sutarties („ECS“ arba „Sutartis“) 45 straipsnis numato, jog ‚Kiekviena pasirašiusioji pusė sutinka
laikinai taikyti šią Sutartį tol, kol ji įsigalios tai pasirašiusiai pusei …, jeigu toks laikinas taikymas neprieštarauja
jos konstitucijai, įstatymams ar normatyviniams aktams. Be kita ko, šis straipsnis numato, jog „…bet kuri pasirašiusioji šalis gali
pasirašydama padaryti depositoriumui pareiškimą, kad nesutinka su laikinu taikymu .. įsipareigojimas .. netaikomas pasirašiusiai
šaliai, kuri pateikia tokį pareiškimą“.

Tačiau, esminė sąlyga yra tai, jog šis straipsnis taip pat numato, jog tuo atveju, jeigu pasirašiusioji šalis nutraukia
laikinąjį taikymą, tos pasirašiusios šalies įsipareigojimas dėl apsaugos taikymo bet kokioms investicijoms, kurias jos
teritorijoje atlieka kitų pasirašiusių šalių investitoriai tokio laikinojo taikymo metu, ir toliau galioja šioms
investicijoms dvidešimčiai metų nuo nutraukimo įsigaliojimo.

Rusijos Federacija (arba „atsakovas“) savo ruožtu teigė, jog Rusijos Federacijos parlamentas niekada neratifikavo ECS ir niekada
nepriėmė jokio įstatymo priimančio arba patvirtinančio laikinąjį taikymą. Vietoje to, anot atsakovo,
pasiūlymas ratifikuoti Sutartį sutiko „aršią opoziciją“ Valstybės Dūmos posėdžiuose 1997 metų
balandžio mėn. ir 2001 metų Sausio mėn. bei toliau sutinka tokį patį pasipriešinimą. Todėl, pasak Rusijos
Federacijos, aktualiu laikotarpiu Sutartis Rusijos Federacijoje nebuvo įsigaliojusi ir ieškovai negalėjo remtis jos sąlygomis
arbitražo procese.

Be kita ko, 2009 m. rugpjūčio 20 d. Rusijos Federacija pranešė Portugalijos Respublikai, kaip ECS depozitoriumui, apie savo
ketinimą netapti šios Sutarties šalimi. Pasak atsakovo, Rusijos Federacijos Pranešimas buvo „visiškai suderintas su Rusijos
pozicija šioje byloje ir kad tuo nebuvo siekiama daryti įtaką jurisdikcijos ir priimtinumo klausimams prieš arbitražo
tribunolą.

Dar daugiau, Rusijos Federacija teigė, jog ginčų sprendimo nuostatos įtvirtintos ECS V dalyje neįpareigoja Rusijos Federacijos,
nes jos yra nesuderinamos su Rusijos Federacijos Konstitucija bei įstatymais.

Pirmiausia pažymėtina, jog prieš įsigaliojant, sutartis nenustato teigiamų teisinių įsipareigojimų ir
prievolių ją pasirašiusioms šalims; ir rezultate dėl kiekvienos valstybės skirtingo ratifikavimo proceso dažnai
atsiranda laiko tarpas tarp sutarties pasirašymo ir įsigaliojimo. Priešingai, laikinas taikymas numato pasirašiusioms šalims
tarpiniu laikotarpiu pareigų ir prievolių, kas geriausiai gali būti suprantama, kaip bandymas išspręsti kolektyvinių
veiksmų problemas, atsiradusias dėl šios laiko spragos. Pagal laikino taikymo sutartį, pasirašiusios valstybės
įsipareigoja, kad įgyvendins sutartinius įsipareigojimus dar prieš pradedant taikyti vidaus ratifikavimo procedūras, su ketinimu
prisijungti prie sutarties vos tik vidinis ratifikavimas bus baigtas. Tačiau kokia apimtimi šie įsipareigojimai yra privalomi, teigiami
teisiniai įsipareigojimai nebuvo įtvirtinti tarptautinėje teisėje. [ix]

Taip pat būtina atkeipti dėmesį į tai, jog Vienos konvencijos 46 str. 1 d. numato, jog „valstybė, siekdama, kad jos
sutikimas laikyti sutartį įpareigojančia būtų pripažintas negaliojančiu, negali remtis tuo, kad sutikimas buvo
išreikštas pažeidžiant jos vidaus teisės nuostatą dėl įgaliojimų sudaryti sutartis, nebent tas pažeidimas
buvo akivaizdus ir buvo pažeista itin svarbi vidaus teisės norma.“ Galima daryti prielaidą, kad bet koks klausimas susijęs su
valdžių padalijimu, kaip ir yra nustatyta Rusijos Federacijos Konstitucijoje, laikomas turintis esminę svarbą vidaus teisėje.
Todėl pagrindinis klausimas – ar laikino taikymo samprata yra akivaizdžiai pažeidžianti Rusijos Federacijos Konstituciją. Svarbu,
kad 1993 metų Rusijos Federacijos Konstitucijos 15 str. 1 d. numato, kad atvejais kada kitos taisyklės buvo nustatytos Rusijos Federacijos
tarptautine sutartimi ir kurios prieštarauja įstatymui, turi būti taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės“ [x]
.

Kartu paėmus, tai lyg ir rodo, kad laikino taikymo koncepcija nereiškia akivaizdaus Rusijos Federacijos Konstitucijos pažeidimo; todėl
remiantis Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės 46 str. 1 d., Rusijos Federacija negalėtų pabėgti nuo
ECS įsipareigojimų.

Yukos tribunolas savo Preliminariame sprendime dėl jurisdikcijos sprendė, jog deklaracija nurodyta ECS 45 str. 2 d. yra deklaracija, kuri
nebūtinai yra susijusi su apribojimo išlyga nurodyta ECS 45 str. 1 d. Pateikdamas tokią išvadą, Arbitražo tribunolas
nurodė taikytinų sutarčių aiškinimo taisykles, konkrečiai Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių
teisės 31 ir 32 straipsnius. Arbitražo tribunolas rėmėsi įprastu Sutarties sąlygų aiškinimu, kartu su kai
kurių Energetikos chartijos sutarties šalių praktika, ypač pabrėžiant, kad šešios narės pasirėmė
apribojimo išlyga be oficialaus pareiškimo pristatymo, kaip nurodyta ECS 45 str. 1 d.

Dar daugiau, ir tai yra ypač svarbus Arbitražo tribunolo pastebėjimas, kuris sustiprina privalomąjį tarptautinės teisės
pobūdį – pagal pagrindinį principą

pacta sunt servanda

[xi]

(Vienos Konvencijos dėl sutarčių 27 str.) valstybei paprastai yra draudžiama remiantis savo vidaus teisės aktais pagrįsti
savo nesugebėjimą veikti. Taikant šį principą, tribunolas padarė išvadą, kad leidus Rusijos Federacijai moduliuoti
(arba galimai pašalinti) laikinojo taikymo pareigą vadovaujantis savo vidaus teisės turiniu bei atsižvelgiant į specialias
nuostatas, nustatytas šioje Sutartyje, būtų pakenkta principui, kad Sutarties laikinas taikymas sukuria privalomus įpareigojimus.

Taigi, ši tribunolo išvada pabrėžia tarptautinių sutarčių, kurios gali būti ir neratifikuos, privalomąjį
taikymą. Šis principas taip pat pripažintas ir Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje. Lietuvos Respublikos Tarptautinių
sutarčių įstatymo 11 str. 1 d. nurodo, jog „laikinai taikomas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikoje privaloma
vykdyti“.

b) Investuotojo sąvoka (ratione personae)

Energetikos Chartijos Sutarties 1 str. (7) d. numato:

(7) „Investorius“ reiškia:

(a) susitariančiosios šalies atžvilgiu:

(i) fizinį asmenį, turintį tos susitariančiosios šalies pilietybę ar pavaldumą ar nuolatos gyvenantį toje
susitariančioje šalyje pagal joje taikomus įstatymus;

(ii) kompaniją ar kitą organizaciją, suorganizuotą pagal įstatymus, taikomus susitariančiojoje šalyje;

(b) „trečiosios valstybės“ atžvilgiu – fizinį asmenį, kompaniją ar kitą organizaciją, kuri atitinka,
(mutatis mutandis), sąlygas, nurodytas papunktyje (a) susitariančiajai šaliai.

Pagrindinis Rusijos Federacijos argumentas buvo tas, jog tribunolas neturi jurisdikcijos ratione personae, nes ieškovai yra
ofšorinės bendrovės (angl. shell companies). Be to, Rusijos Federacija teigė, kad nominalios ieškovų („Yukos
Universal Limited“) investicijos į „Yukos“ buvo efektyviai valdomos Rusijos oligarchų ir būtent pastarieji dominavo veikdami per
multi-ofšorines įmones. Todėl, pasak Rusijos Federacijos, vienas pagrindinių šios sudėtingos teisinės struktūros
tikslų buvo vykdyti Rusijos oligarchų pavedimus veikti neskaidriai, tačiau de facto išsaugoti oligarchams tęstinę
„Yukos“ akcijų nuosavybę ir kontrolę. Todėl Rusijos Federacija nurodė, kad bendrovė, dominuojanti ir valdoma
priimančiosios valstybės piliečių, neturi teisės pareikšti ieškinio prieš priimančiąją
valstybę. Taigi, ne „Yukos Universal Limited“, registruota Jungtinėje Karalystėje, o privatūs Rusijos piliečiai buvo
tikrieji investicijų savininkai ir tikrieji valdytojai. Tuo pagrindu, Rusijos Federacija teisė, jog arbitražo tribunolas neturi
jurisdikcijos nagrinėti šio ginčo, nes tai buvo nacionalinis ginčas tarp Rusijos Federacijos ir Rusijos piliečių,
spręstinas Rusijos Federacijos teismuose.

Ieškovas savo ruoštu pareiškė, jog veikia pagal įstatymus taikomus Jungtinėje Karalystėje, todėl atitinka
Energetikos Chartijos Sutarties 1(7)(a)(ii) straipsnį, kuriame investuotojas apibrėžiamas kaip „bendrovė ar kita organizacija, organizuota pagal įstatymus, taikomus Susitariančiojoje Šalyje„. Be to, ieškovas
teigė, kad tiksli sutarties formuluotė negali būti nusverta tariamų bendrų teisės principų ir tribunolas negali
ignoruoti aiškios sutarties kalbos. Be to, ieškovas teigė, jog bet kokiu atveju, įmonės pilietybė nustatoma pagal
įmonės registravimo valstybę ir tai yra labiausiai paplitęs korporacinės pilietybės nustatymo būdas
šiuolaikinėse dvišalėse investicinėse sutartyse ir tarptautinėje teisėje

[xii]

.

Tribunolas savo Preliminariame sprendime dėl jurisdikcijos palaikė „Yukos“ poziciją. Pirmiausia tribunolas nurodė, kad
Energetikos Chartijos Sutartyje nėra kitų reikalavimų susijusių su investuotojo pilietybe, išskyrus tą, kad ieškovo
bendrovė turi veikti pagal teisę taikomą Susitariančioje Šalyje. Taip pat tribunolas nurodė, jog ieškovas veikė
„pagal taikomą teisę“ susitariančiojoje šalyje ir todėl tribunolas neturi teisės kitaip traktuoti Energetikos Chartijos
Sutarties sąlygų.

Yukos Tribunolo Preliminarus sprendimas dėl jurisdikcijos yra svarbus sprendžiant priimančiųjų šalių argumentus dėl

treaty shopping

[xiii]

praktikos. Pirmiausia reikia pabrėžti, kad šalys ratifikuoja arba pasirašo investicines sutartis tik nuodugniai apsvarsčiusios
susitarimo sąlygas ir prisiimamus įsipareigojimus. Todėl šalys žino apie įmanomą ar tikėtiną potencialių
investuotojų įsisteigimo „tinkamoje“ šalyje praktiką. Be kita ko, vis daugiau tarptautinių korporacijų įtraukia
geriausios dvišalės investicinės sutarties analizę į savo darbų sąrašą svarstant galimybę investuoti
nesivystančiose valstybėse, taigi „treaty-shopping“ praktika neturėtų stebinti.

Kaip teigė Rusijos Federacija, tribunolas neturi apsiriboti korporacine struktūra arba juridinio asmens pilietybe, tačiau turi
išaiškinti tikruosius investicijos naudos gavėjus. Todėl tokiose bylose nuolat iškyla tikrųjų savininkų klausimas.
Tačiau,

Tokios Tokelės prieš Ukrainą

[xiv]

byloje, kurioje buvo analizuojamas analogiškas klausimas, neatsižvelgiant į tai, kad 99 procentai Lietuvoje įsteigtos
bendrovės akcijų buvo valdoma Ukrainos piliečių, arbitrai balsų dauguma taip pat patvirtino Tarptautinio investicinių
ginčų sprendimo centro (angl. International Centre for Settlement of Investment Disputes, toliau tekste – ICSID) tribunolo jurisdikciją,
nurodant, jog įmonės buveinės registracijos reikalavimas, buvęs Lietuvos – Ukrainos dvišalėje investicinėje sutartyje,
buvo pilnai įgyvendintas.

Todėl, galima teigti, kad tikrosios naudos gavėjai ir korporacinė struktūra arba juridinio asmens pilietybė neturėtų
būti gretinamos arba lyginamos. Pirma, naudos gavėjų prilyginimas korporacijai reikštų fizinių asmenų prilyginimą
juridiniams asmenims. Antra, pagrindinis verslo subjektų tikslas yra kurti verslą saugiai, be grėsmės savo asmeninei gerovei.
Todėl tokios struktūros, kaip pavyzdžiui, ribotos atsakomybės bendrovės ar akcijų valdytojo teisės yra naudojamos kaip
įrankiai apsaugoti savo asmeninį turtą. Trečia, tarptautinės investicijos pritraukia įvairių pilietybių
investuotojus, investuotojus su dviguba pilietybe, investuotojus kurie pakeičia pilietybę ir pan. Taip pat pilietis gali parduoti savo akcijas
bendrovei su kita pilietybe, tačiau bendrovė ir jos investicija nenustoja egzistuoti, o įmonės teisės bei įsipareigojimai
lieka nepasikeitę. Todėl naudos gavėjo pilietybė neturi būti viršesnė už korporacinę pilietybę

[xv]

.

c) Investicijos sąvoka (ratione materiae)

Energetikos Chartijos Sutarties 1str. (6) dalis apibrėžia investiciją:

(6) „Investicija“ reiškia visokių rūšių turtą, priklausantį investoriui arba tiesiogiai ar netiesiogiai jo
kontroliuojamą, o būtent:

(a) materialinės ir nematerialinės vertybės, kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas ir bet kokios nuosavybės teisės, tokios
kaip nuomos sutartys, hipotekos paskolos, turto sulaikymo teisė ir užstatai;

(b) kompanija ar verslo įmonė, ar akcijos, ar kitokios bendrovės ar verslo įmonės akcinio kapitalo formos, obligacijos ir
skolos;

(c) pretenzijas į pinigus, kuriuos naudojant buvo sukurta nauja ekonominė vertė arba pretenzijas į bet kokią ekonominę
vertę turinčią veiklą ir susijusią su investicijomis;

(d) intelektualinė nuosavybė;

(e) pajamos;

(f) bet kokios teisės, suteikiamos įstatymų, sutarčių ar leidimų ir licencijų, išduotų pagal
įstatymą ekonominei veiklai pradėti energetikos sektoriuje.

Pirmiausia pažymėtina, jog akcijos ar panašios verslo ar įmonės akcinio kapitalo formos patenka į Energetikos Chartijos
Sutarties investicijos sąvoką.

Akcijos taip pat buvo pripažintos investicija daugelyje investicinio arbitražo tribunolo bylų. Pavyzdžiui, byloje

Plama v Burgaria

[xvi]

investicinio arbitražo tribunolas konstatavo, jog Energetikos Chartijos pateikta investicijos sąvoka apima bet kokią teisę,
nuosavybę ar teisę į pajamas.

Siemens v. Argentina

[xvii]

byloje buvo aiškiai pabrėžta, jog akcijų įsigijimas yra laikomas investicija. Siemens v. Argentina byloje ieškovas
buvo Siemens A.G. (Siemens), įsteigęs vietinę bendrovę – Siemens IT Services S.A. per savo pilnai valdomą filialą Siemens
Nixdorf Informationssysteme AG (SNI). Tribunolas nusprendė, jog Siemens investiciją sudarė ne tik akcijos, bet ir teisės atsiradusios
iš sutarčių sudarytų su vietine bendrove. LG&E v. Argentina

[xviii]

tribunolas konstatavo, jog akcijos yra investicija investicinės sutarties prasme. LG&E v. Argentina byloje įtrauktos trys
įmonės įsikūrusios JAV. LG&E investiciją sudarė „trys bendrovės turinčios licenciją dujų
distribucijai ir įsikūrusios Argentinoje“.

Lanco International Inc. v. The Argentine Republic

[xix]

konstatuota, kad bendrovės akcijų įsigijimas buvo investicija. Siekdamas nustatyti savo jurisdikciją, tribunolas konstatavo, kad
ieškovas turėjo investicijas apsaugotas pagal Argentinos ir JAV investicijų sutartį. Tribunolas patvirtino, kad bendrovės akcijos
buvo investicija, net jei toks akcinis kapitalas nesuteikė teisės perimti kontrolės iš įmonės administracijos.

Pažymėtina, kad veiklos, sietinos su Ekonomine veikla energetikos sektoriuje, kuri reikalaujama Energetikos Chartijoje, aiškinimo klausimas
buvo iškeltas

AMTO v. Ukraina

[xx]

byloje. Arbitražo tribunolas sprendė, ar akcijų valdymas įmonėje, kurios veikla yra susijusi su elektros instaliacija, taisymu ir
technine rekonstrukcija ar atnaujinimais atominėje elektrinėje, gali būti siejama su „Ekonomine veikla energetikos sektoriuje“. Tribunolas
nusprendė, jog tokia veikla buvo sietina „Ekonomine veikla energetikos sektoriuje“ ir investicija buvo atlikta, atsižvelgiant į Energetikos
Chartijos tikslus bei paskirtį.

Nors Yukos arbitraže šalys neginčijo, jog ieškovams nuosavybės teise priklausė Yukos akcijos, tačiau Rusijos Federacija
teigė, jog pagal ECS „Investicijai“ pripažinti yra būtina užsienio kapitalo injekcija. Kaip žinia, Rusijos Federacija
teigė, jog Yukos atveju neegzistavo jokio užsienio kapitalo investicija, nes Yukos buvo valdoma ir kontroliuojama Rusijos Federacijos
piliečių.

Tačiau Yukos tribunolas sprendė, jog ECS 1 str. 6 d. įtvirtinta investicijos sąvoka nenumato jokių papildomų
reikalavimų, susijusių su kapitalo kilme ar užsienio kapitalo injekcijos būtinybe. Arbitražo tribunolas paminėjo
argumentavimą Saluka prieš Čekijos Respubliką sprendime

[xxi]

: „dominuojantis elementas, kuriuo turi vadovautis Arbitražo tribunolas vykdantis savo funkcijas yra sąlygos, kuriomis Sutarties šalys
susitarė sukurti Arbitražo tribunolo jurisdikciją. Tribunolas negali primesti šalims kitokios „investicijos“ sąvokos nei
tos, kurią šalys savo susitarimu, tame tarpe ir Atsakovas, yra įtvirtinę ECS“.

Šiuo atžvilgiu galima sutikti su Yukos tribunolo išvada, nes užsienio kapitalo „injekciją“ kaip ji pavadinta Rusijos
Federacijos, kai kuriais atvejais gali būti sunku nustatyti. Pavyzdžiui, įmonės, kuri laikoma investicija akcininkai gali būti
įvairių pilietybių, todėl ir pačios investicijos pilietybė gali būti sunkiai nustatoma. Kaip

CMS v. Argentina

[xxii]

tribunolas priėjo išvados – „akcijų turėjimas“ gali būti laikomas investicija, net jei akcininkai nekontroliuoja ar neturi
didžiosios dalies akcijų

[xxiii]

.