R. Daujotas. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės ir tarptautinių sutarčių aiškinimas, 2015. www.rdaujotas.com
I. Įvadas
Niekur kitur teorija ir praktika nesąveikauja glaudžiau nei tarptautinių sutarčių aiškinimo sferoje. Tarptautinės
teisės teisininkai dešimtmečiais grūmėsi su neįgyvendinama tarptautinių sutarčių aiškinimo užduotimi
– iki kol 1969 metais buvo priimta Vienos Konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės („VKTST“) [1].
Šiandien egzistuoja begalė bandymų apibrėžti atitinkamas tarptautinių sutarčių aiškinimo taisykles.
Įvairūs metodologiniai tarptautinės teisės požiūriai ir koncepcijos išsilieja į diskusiją apie tinkamiausias
tarptautinių sutarčių aiškinimo priemones ir apie tai, kas turi galią aiškinti sutartis. Dažniausiai tai iliustruoja
kovą tarp objektyviosios (tekstinės) ir subjektyviosios (ketinimų) mokyklų. Nepaisant to, kad tarptautinių sutarčių
aiškinimo teisė buvo kodifikuota daugiau nei prieš 40 metų, ji tapo viena iš dinamiškiausių tarptautinės
teisės sričių. Ji toliau vystosi iš dalies skatinama naujų ginčų sprendimo institucijų, pvz., Pasaulio Prekybos
Organizacijos Apeliacijos komiteto ar tarptautinio investicinio arbitražo. Šie pokyčiai paskatino tarptautinės teisės teisininkus
naujai pažvelgti į tarptautinių sutarčių aiškinimą. Nežiūrint į kodifikavimą Vienos konvencijoje,
tarptautinių sutarčių aiškinimas tarptautinėje teisėje vystosi ir toliau, kadangi sutarčių funkcija užtikrinti
nuspėjamumą tarptautiniuose santykiuose išlieka tokia pat svarbi, kaip ir anksčiau.
II. 1969 m. Vienos Konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės
VKTST buvo pateikta pasirašymui 1969 m. gegužės 23 d., sėkmingai baigus diplomatinę konferenciją – Jungtinių Tautų
konferenciją dėl tarptautinių sutarčių teisės. Konferencija vyko dvejomis sesijomis Vienoje 1968 m. kovo 26 –
gegužės 24 d. ir 1969 m. balandžio 9 – gegužės 22 d. [2] VKTST
įsigaliojo 1980 m. sausio 27 d. Konvencijos tekstas yra pagrįstas projektu, kurį parengė JTO Tarptautinė teisės komisija
1949-1966 m.
Apžvelgus Konvencijos dalių pavadinimus, aiškėja, kad ji apima visas temas, tradiciškai patenkančias į
sutarčių teisės sistemą: sutarčių sudarymas ir įsigaliojimas (įskaitant sutarčių išlygas),
sutarčių laikymasis, taikymas ir aiškinimas, sutarčių pakeitimas, jų nutraukimas ir sustabdymas. Be to, Konvencija taip pat
nustato procedūrines taisykles, susijusias su depozitoriumais, informavimu, patikslinimais ir registracija.
Vis dėlto, VKTST nėra visaapimanti. Pavyzdžiui, VKTST preambulės aštuntajame punkte nurodoma, jog šalys patvirtina „ kad paprotinės tarptautinės teisės normos ir toliau reguliuos šios Konvencijos nuostatomis nereglamentuojamus klausimus„, o
VKTST 3-iąjame straipsnyje nurodomi tarptautiniai susitarimai kuriems Konvencija netaikoma [3].
Dažnai kylantis klausimas apie Konvenciją yra tai ar VKTST kodifikuoja nusistovėjusią tarptautinę teisę, o gal joje yra tik
laipsniško tarptautinių sutarčių teisės vystymosi elementų?
„Laipsniškas vystymasis“ yra apibrėžtas JTO Tarptautinės teisės komisijos Statuto 15 straipsnyje kaip
„konvencijų, skirtų tarptautinėje teisėje dar nereglamentuotoms sritims arba sritims, kurių atžvilgiu teisė
Valstybių praktikoje dar nepakankamai išsivystė, projektų rengimas“. „Tarptautinės teisės kodifikavimas“ yra
apibrėžiamas kaip „tikslesnis tarptautinės teisės taisyklių formavimas ir sisteminimas tose srityse, kuriose jau egzistuoja
plati valstybių praktika, precedentai ir doktrinos“ [4].
Šiame kontekste svarbu tai, kad VKTST preambulės septintajame punkte nurodoma: „ tikėdamos, kad šia Konvencija kodifikavus ir patobulinus tarptautinių sutarčių teisę (…)„. Be to, Tarptautinis
Teisingumo Teismas
Gabčikovo-Nagymaros užtvankos byloje
[5]
konstatavo:
„Šis principas rebus sic stantibus, jo sąlygos ir išimtys yra numatyti Vienos Konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 62
straipsnyje, kuris daugeliu atžvilgiu gali būti laikomas kodifikuojančiu egzistuojančią paprotinę teisę
sutartinių santykių nutraukimo pasikeitus aplinkybėms srityje.“
Arbitražo teismas Biglio kanalo byloje taip pat konstatavo, kad „(…) Tradicinius sutarčių aiškinimo kanonus įtvirtino
Vienos Konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės (VKTST 31-33 str.)“ [6]
Taigi, galima teigti, kad VKTST kodifikuoja nusistovėjusią tarptautinę teisę. Tačiau negalima ignoruoti fakto, kad
tarptautinių sutarčių teisė yra sparčiai besivystanti teisė, todėl ateityje neabejotinai kils poreikis naujinti VKTST
pateiktą kodifikaciją.
III. Tarptautinių sutarčių aiškinimas
Tarptautinių sutarčių aiškinimas yra viena iš prieštaringiausių tarptautinės teisės temų. Nors
mokslininkai paprastai sutinka, kad aiškinant tarptautines sutartis turėtų būti išsiaiškinti tikrieji šalių
ketinimai, vykdydami šią užduotį jie remiasi skirtingais hermeneutiniais principais. Diskusija pirmiausia yra susijusi su du dviem
klausimais: ar reikėtų pirmiausia atsižvelgti į šalių ketinimus, neatsižvelgiant į tekstą, ar pirmiausia
reikėtų analizuoti koks yra sutarties dalykas ir tikslas?
Kaip ir minėta, Vienos Konvencija yra pagrindinis šiuolaikinės tarptautinių sutarčių aiškinimo teisės
šaltinis. Aštuoniasdešimt penki Konvencijos straipsniai, kodifikuojantys tarptautinių sutarčių teisę, yra JTO
Tarptautinės teisės komisijos septyniolikos metų intensyvaus darbo rezultatas. Vieni svarbiausių, Konvencijos 31 ir 32 straipsniai,
perteikia aiškų, tačiau ne kategorišką tekstualinį požiūrį į tarptautinių sutarčių
aiškinimą. 31 straipsnyje yra išvardinti pirminiai aiškinimo šaltiniai: sutartis, su sutartimi susiję susitarimai,
vėlesni susitarimai ir praktika, kuri išreiškia šalių susitarimą. 31 straipsnio pavadinimas „Bendra aiškinimo
taisyklė“ rodo, kad šie aiškinimo šaltiniai yra lygiaverčiai. Pagal 31 straipsnio nuostatas, sutarčių aiškinimas
yra orientuotas į įprastinę sutarties reikšmę, kuri išreiškia šalių ketinimus. Reikšmė turi
būti suderinta su sutarties dalyku ir tikslu bei su susijusiais dokumentais. Sąvoka gali turėti ypatingą reikšmę tik tada,
jei jos šalininkas gali įrodyti, jog sąvokai turi būti priskirta speciali reikšmė. Šis sutarčių aiškinimo
metodas nėra tik tekstualinis, kadangi jis atsižvelgia į sutarties dalyką ir tikslą, taip pat dabartinius ir vėlesnius
susijusius dokumentus [7].
Vis dėlto 31 straipsnis nesuteikia aiškios galimybės kalbėti apie tokias papildomas aiškinimo priemones kaip travaux préparatoires. Pažymėtina, kad 32 straipsnis įvardija travaux préparatoires kaip papildomą
sutarties aiškinimo priemonę. Sutartį aiškinanti šalis gali remtis travaux préparatoires, kai teksto prasmė yra
dviprasmiška ar neaiški arba kuomet 31 straipsnio taikymas „lemtų akivaizdžiai nepagrįstus rezultatus“. Ši
formuluotė atkartoja tekstualistines dogmas. Šiuolaikinė tarptautinė teisinė bendruomenė, matyt, sutinka, kadtravaux préparatoires yra tik papildoma sutarčių išaiškinimo priemonė [8].
Šiandien egzistuoja keturios pagrindinės sutarčių aiškinimo temai skirtos mokyklos, kurias būtų galima pavadinti
„ketinimų“ mokykla, „tekstualistinė“ arba „įprastos žodžių reikšmės“ mokykla, „teleologine“
arba „tikslų ir uždavinių“ mokykla bei New Haven mokykla. Šių mokyklų idėjos nebūtinai visiškai
skiriasi, o sutarčių aiškinimo teorijos gali apimti (ir paprastai apima) visų keturių mokyklų elementus [9].
„Ketinimų“ mokykla
Seras Lauterpacht suformulavo „ketinimų“ mokyklos principus 1950 m. Tarptautinės teisės instituto ataskaitos projekte. Šis
projektas postuluoja, kad sutartį aiškinantis asmuo pirmiausia turi išsiaiškinti šalių ketinimus. Ketinimų supratimas
leidžia suteikti sutarčiai numatytą prasmę. Norėdamas nustatyti šalių ketinimus, sutartį aiškinantis asmuo
gali teisėtai remtis papildomais šaltiniais, pavyzdžiui, travaux préparatoires, net jei sutartis atrodo esanti
nedviprasmiška. Sero Lauterpacht požiūrį sukritikavo įvairių teisinės minties mokyklų atstovai. Sero Fitzmaurice
tekstualistinėje kritikoje klausiama, kodėl šalių ketinimai neturėtų būti suprantami vien iš sutarties teksto? Jo
tvirtinimu, šalys parengia jų ketinimus išreiškiančią sutartį, todėl reikia manyti, kad sutartis iš tiesų
juos perteikia. Atitinkamai, sutartį aiškinantis asmuo turėtų remtis travaux préparatoires tik tais atvejais, kai
sutartis yra neaiški [10].
Tekstualistinė mokykla
Tekstualistinė mokykla siekia aiškinti sutartis iš esmės, nustatydama teksto prasmę. Seras Fitzmaurice teigė, kad
sutartį aiškinantis asmuo pirmiausia turi išanalizuoti sutarties tekstą, o ne šalių ketinimus, kadangi būtent tekstas ir
perteikia šalių ketinimus. Todėl sutartį aiškinantis asmuo-tekstualistas nustato šalių ketinimus nustatydamas
įprastą teksto prasmę. Be pačios sutarties, tekstualistas gali pasitelkti kitus šaltinius tik norėdamas paaiškinti
tekstinius dviprasmiškumus arba patvirtinti įprastas žodžių reikšmes. Jis gali pasinaudoti travaux préparatoires tik siekdamas nušviesti teksto prasmę, o ne įvertinti šalių ketinimus nesiremdamas tekstu. New Haven
mokyklos steigėjas profesorius Myres McDougal sukritikavo ribojantį tekstualistinio požiūrio pobūdį ir jo priklausomybę
nuo dirbtinių hierarchinių skirtumų tarp pirminių ir antrinių šaltinių aiškinimo [11].
Teleologinė mokykla
Teleologinė mokykla siekia nustatyti sutarties dalyką ir tikslą. 1935 m. Konvencijos dėl tarptautinių sutarčių
teisės projekto 19(a) straipsnyje yra išvardyti veiksniai, kurie nurodo sutarties dalyką ir tikslą. Svarbiausi iš jų yra
sutarties istorinės aplinkybės, vėlesnis šalių elgesys, sutarties sudarymo ir aiškinimo aplinkybės ir travaux préparatoires. Konvencijos projektas neprioritizuoja šių veiksnių, kadangi jų reikšmė priklauso nuo
konkrečių aplinkybių. Taigi, skirtingai nuo ketinimų ir tekstualistinės mokyklų, teleologinis požiūris
kategoriškai neatskiria pirminių ir antrinių sutarčių aiškinimo šaltinių [12].
New Haven mokykla
New Haven mokykla bando nustatyti ir perteikti tikrus bendrus šalių lūkesčius atsižvelgiant į sutarties visumą.
Siekdamas šio tikslo, sutartį aiškinantis asmuo turi išnagrinėti visus reikšmingus šalių lūkesčių
rodiklius [13]. Taigi
sutartis ir jos travaux préparatoires laikomi vienodai reikšmingais sutarties aiškinimo šaltiniais. Kritikuodamas New Haven
mokyklos požiūrį, profesorius Leo Gross pabrėžė kaip yra sudėtinga paaiškinti tokias dviprasmiškas
sąvokas kaip „tikri bendri lūkesčiai“. Jo prieštaravimas konceptualiniam neapibrėžtumui, gali būti taikomas ir
tokioms tekstualistinėms sąvokoms kaip „šalių ketinimai“ bei „natūrali bei įprasta žodžių
prasmė“ [14].
Šių keturių požiūrių skirtumai yra gana sudėtingi. Tekstinis požiūris įprasmina žodžius,
pavyzdžiui, ieškodamas žodžių reikšmių žodynuose ir bandydamas suteikti konkrečiame kontekste naudojamiems
žodžiams jų „įprastą prasmę“. Tai darydamas sutartį aiškinantis asmuo dažniau remiasi bendraisiais, gana
plačios žmonių grupės (pvz., skaitančių ir suprantančių anglų kalbą) susitarimais.
Tačiau, jei ginčas sprendžiamas teisme, aiškinančioji pusė bus linkusi remtis siauresne, sutarties rengėjų grupe,
kuri faktiškai dalyvavo sutarčių rengimo procese. Toks subjektyvumas gali pasireikšti tuo, kad, pavyzdžiui, nustatant
sutarčių rengėjų bendrus lūkesčius ar vertybes (o ne tikrąją žodžių prasmę) pirmumas gali
būti teikiamas stipriausių sutarties dalyvių pageidavimams. Pavyzdžiui, remiantis PPO sutarties derybų istorija, greičiausiai
bus atsižvelgiama į tokių didžiųjų valstybių kaip Jungtinių Amerikos Valstijų, Europos Sąjungos (ES) arba
Kanados pareiškimus, o ne į tuos, kurie atspindi mažųjų valstybių nuomonę, pvz. Paragvajus ar Omano [15].
Be to, jei pagrindinė sutarties aiškinimo priežastis yra teismas ar tribunolas, sutartį aiškinantis asmuo gali atsižvelgti
į platesnę bendruomenę, kurią toks aiškinimas gali paveikti ir kuriai toks aiškinimas gali būti aktualus (pvz.,
atsižvelgti į žmogaus teises, investuotojų ar laisvosios prekybos apsaugą). Tuomet mažiau yra žvelgiama į
kalbinę žodžių prasmę ar subjektyvius sutarties rengėjų ketinimus, o daugiau žvelgiama į sutarties
įtaką visoms suinteresuotoms šalims, siekiant maksimaliai įtvirtinti pagrindines normines sutarties vertybes. Toks vertybėmis
pagrįstas aiškinimas kelia didžiausią susiskaidymo ar konfliktų riziką. Jei investicijų sutartis nagrinėjantys
tribunolai sutartis aiškina investuotojų naudai, žmogaus teisių teismai – žmogaus teisių naudai, o PPO panelės
prekybininkų naudai [16],
prieštaringų aiškinimo rezultatų rizika yra didesnė.
„Veiksmingas“ sutarties aiškinimas
Taip pat būtina paminėti, kad visų tarptautinės teisės aiškinimų pagrindas glūdi sutarties tekste ir svarbiausiame
– veiksmingumo principe. Veiksmingumo principas yra skirtas efektyviai, tikroviškai ir realiai paaiškinti pradinį šalių
sutikimą ir sutarimą. Šio principo tikslas yra leisti sutarčiai, kaip buvo susitarta tarp šalių, efektyviai siekti to,
ką šalys iš tikrųjų susitarė. Šalys negali susitarti dėl neveiksmingų sutarčių [17].
Siauresnis aiškinimas (in dubio mitius) – yra veiksmingo aiškinimo alter ego bei dažnai siejamas su pagarba valstybių
suverenitetui. In dubio mitius negali būti sutapatinamas su sutarties dalyku ir tikslu, nes juo siekiama didesnio tikslo: sutartį
aiškinantis asmuo turi vengti aiškinimo, kuris atitolina nuo nuostatos prasmės. Taip pat, būtina suteikti sutarčiai maksimalų
efektą.
Žinoma, egzistuoja ir nuomonė, kad veiksmingo aiškinimo principas gali tapti per daug platus. Nors efektyvumas yra svarbus aiškinant
sutartis, tačiau jis gali pašalinti faktinio sutikimo dėl konkrečios taisyklės poreikį ir tokiu būdu leisti sutartį
aiškinančiam asmeniui veikti kaip teisės normų kūrėjui arba kaip teisės aktų leidėjui.
IV. Tarptautinių sutarčių aiškinimas Tarptautiniame Teisingumo Teisme ir arbitraže
Paprastai Tarptautinis Teisingumo Teismas teigia, kad jis vadovaujasi tekstiniais sutarčių aiškinimo kanonais. Bylos ir patariamosios
nuomonės akivaizdžiai patvirtina šį teiginį. Preah Vihear byloje [18] TTT
tvirtino, kad žodžiai turi būti suvokiami savo įprastine prasme, atsižvelgiant į sutarties kaip visumos kontekstą.
Šio aiškinimo metodo gali būti atsisakyta, jei jis lemia nepagrįstus rezultatus. Tokiais atvejais teismas, be sutarties, gali
atitinkamai apsvarstyti ir kitus svarbius veiksnius, įskaitant travaux préparatoires. Taigi, TTT, prieš nagrinėdamastravaux préparatoires, paprastai apsvarsto ginčijamas nuostatas visos sutarties ir jos dalyko bei tikslo kontekste [19].
Nors rečiau yra kalbama apie dominuojantį TTT aiškinimo metodą, paprastai manoma, kad TTT taikomas sutarčių aiškinimo
metodas yra daugiau tekstualinis nei pagrįstas sutarties dalyku. Tai galima pagrįsti ir tuo, kad VKTST „nuleido“ travaux préparatoires į antrinių šaltinių klasę. Ši aplinkybė taip pat atsispindi ir kituose
ginčų sprendimo forumuose, pavyzdžiui, pagal GATT rėmimasis travaux préparatoires buvo laikomas iš esmės
prieštaringą aiškinamąja praktiką. GATT kolegijų sprendimų priėmimas laikomas sprendimų suderinamumo su bendra
prekybos politikos elito nuomone užtikrinimo funkcija. [20]
Tačiau, arbitražo teismai yra vienas pavyzdys, kuriame dažnai remiamasi šalių ketinimais, įskaitant investuotojų ir
valstybės ginčus, kuriuose yra plačiai įsitvirtinęs „šalių autonomijos“ principas. Už teleologinį
požiūrį pasisakiusių tarptautinių teismų pavyzdžiai yra Europos Teisingumo Teismas, Europos ir Amerikos žmogaus
teisių teismai, Tarptautiniai baudžiamieji tribunolai Jugoslavijai ir Ruandai ir, nors ir mažesniu mastu, investuotojų ir
valstybių arbitražo tribunolai.
V. Išvados
Sutarčių aiškinimo funkcija teikti stabilumą ir nuspėjamumą tarptautiniuose santykiuose su valstybėmis ir kitais
tarptautiniais subjektais išlieka tokia pat svarbi, kaip ir anksčiau. Galima teigti, kad sutarčių aiškinimo metodų tyrimas,
t.y. sutarčių aiškinimo mokyklų ar metodikų katalogavimas gali padėti suprasti debatus dėl tinkamiausio
tarptautinių sutarčių aiškinimo metodo ir VKTST reikšmės.
Galima teigti, kad, nepaisant tarptautinių sutarčių interpretavimo taisyklių kodifikavimo VKTST, tiek PPO, tiek TTT jurisprudencija,
apimanti sutarčių aiškinimo klausimus, tampa sutarčių aiškinimo standartine nuoroda. Nežiūrint į
kodifikavimą Vienos konvencijoje, tarptautinių sutarčių aiškinimas tarptautinėje teisėje vystosi toliau, kadangi
sutarčių funkcija užtikrinti nuspėjamumą tarptautiniuose santykiuose išlieka tokia pat svarbi, kaip ir anksčiau.
[1]
Valstybės žinios
, 2002-02-06, Nr. 13-480. Žr. Sinclair, Ian M. „Vienna Conference on the Law of Treaties.“International and Comparative Law Quarterly 19.01 (1970): 47-69., Villiger, Mark Eugen. Commentary on the 1969 Vienna Convention on the Law of Treaties. Brill, 2009.
[2]
Žr. Jungtinių Tautų konferencija dėl tarptautinių sutarčių teisės, oficialūs protokolai, Pirmoji
sesija, A/CONF.39/11; Antroji sesija, A/CONF.39/11/Add.1; Konferencijos dokumentai, A/CONF.39/11/Add.2.
[3]
Tai, kad ši Konvencija netaikoma tarptautiniams susitarimams, sudarytiems tarp valstybių ir kitų tarptautinės teisės
subjektų arba tik tarp kitų tarptautinės teisės subjektų, taip pat ne raštu sudarytiems tarptautiniams susitarimams,
nekeičia:
a) tokių susitarimų teisinės galios;
b) šioje Konvencijoje įtvirtintų normų taikymo jiems, jei šios normos jiems būtų taikomos pagal tarptautinę
teisę ir be šios Konvencijos;
c) Konvencijos taikymo valstybių tarpusavio santykiams pagal tarptautinius susitarimus, kurių šalys yra ir kiti tarptautinės
teisės subjektai.
[4]
Žr. Briggs, Herbert Whittaker. The International Law Commission. Cornell University Press, 1965., Schwelb, Egon. „Some aspects of
international jus cogens as formulated by the International Law Commission.“ American Journal of International Law(1967): 946-975.
[5]
Gabčikovo-Nagymaros užtvankos byla
(Vengrija prieš Slovakiją) TTT Rep. 1997, 55). taip pat žr. Žvejybos jurisdikcijos byla (JK prieš Islandija) TTT
Rep. 18. Taip pat: „Sutartinių santykių nutraukimui pažeidus tarptautines sutartis taikomos taisyklės, nustatytos Vienos
Konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių nustatytos (priimta vienbalsiai), gali daugeliu atžvilgių būti laikomos
paprotinės teisės kodifikavimu šiuo klausimu.“ (Namibijos patariamoji nuomonė, TTT Rep. 1971, 47).
[6]
Arbitražo teismas Biglio kanalo byloje (Argentina / Čilė) 52 ILR 93.
[7]
Taip pat žr. Villiger, Mark Eugen.
Customary international law and treaties: a study of their interactions and interrelations, with special consideration of the 1969 Vienna
Convention on the Law of Treaties
. Vol. 7. BRILL, 1985., McLachlan, Campbell. „The principle of systemic integration and article 31 (3)(c) of the Vienna Convention.“ International and Comparative Law Quarterly54.02 (2005): 279-320.
[8]
Žr. Wetzel, Ralf Günter, and Dietrich Rauschning, eds. The Vienna Convention on the law of treaties: travaux préparatoires.
Vol. 44. Metzner, 1978.
[9]
Taip pat žr. Fitzmaurice, Gerald G. „Law and Procedure of the International Court of Justice: Treaty Interpretation and Certain Other Treaty
Points.“ Brit. YB Int’l L.28 (1951): 1.
[10]
Žr. Morse, Oliver. „Schools of Approach to the Interpretation of Treaties.“ Cath. UL Rev. 9 (1960): 36.
[11]
Fitzmaurice, Gerald G. „Law and Procedure of the International Court of Justice: Treaty Interpretation and Certain Other Treaty Points.“ Brit. YB Int’l L.28 (1951): 1.
[12]
Bederman, David J. „Revivalist Canons and Treaty Interpretation.“ UCLA L. Rev. 41 (1993): 953.
[13]
Falk, Richard A. „On Treaty Interpretation and the New Haven Approach: Achievements and Prospects.“ Va. J. Int’l L. 8 (1967): 323.
[14]
Gross, Leo. „Treaty Interpretation: The Proper Role of an International Tribunal.“ Proceedings of the American Society of International Law at Its Annual Meeting. The American Society of International Law, 1969.
[15]
Žr. Van Damme, Isabelle. „Treaty interpretation by the WTO appellate body.“ European Journal of International Law 21.3 (2010):
605-648. Jacobs, Francis G. „Varieties of approach to treaty interpretation: with special reference to the Draft Convention on the Law of Treaties
before the Vienna diplomatic conference.“ International and Comparative Law Quarterly 18.02 (1969): 318-346.
[16]
„(…) Sutartį aiškinančio asmens pareiga yra išnagrinėti sutarties žodžius, siekiant nustatyti
šalių ketinimus. Tai turėtų būti daroma laikantis sutarčių aiškinimo principų,
išdėstytų Vienos Konvencijos 31 straipsnyje. Vis dėlto šie aiškinimo principai nereikalauja įtraukti į
sutartį žodžius, kurių ten nebuvo, ir to netoleruoja, kaip ir sutartyje nenumatytų sąvokų naudojimo“. Indija-Patentai (JAV), 45 paragrafas (WT/DS50/AB/R);
„Mes jau anksčiau pastebėjome, jog aplinkybė, kad konkreti sutarties nuostata „nekalba“ apie konkretų
klausimą, „turi turėti tam tikrą prasmę“. Šiuo atveju, bet kokios nuorodos trūkumas, atsižvelgiant į
21.3 straipsnio tekstą, pagal kurį de minimis standartas turi būti peržvelgiant sutartį, yra, bent jau iš
pirmo žvilgsnio, nuoroda į tai, kad toks reikalavimas neegzistuoja. Vis dėlto, kaip pastebėjo pati grupė, užduotis
nustatyti sutarties nuostatos prasmę, atsižvelgiant į konkretų reikalavimą, nesibaigia nustačius, kad tekstas
nekalbama apie tokį reikalavimą. Toks nutylėjimas neatmeta galimybės, kad buvo ketinama netiesiogiai įtraukti
reikalavimą“. JAV – Juodasis plienas, 65 paragrafas (WT/DS213/AB/R, WT/DS213/AB/R/Corr.1).
[17]
Lauterpacht, Hersch. „Restrictive Interpretation and the Principle of Effectiveness in the Interpretation of Treaties.“ Brit. YB Int’l L.
26 (1949): 48., Larouer, Christophe J. „In the Name of Sovereignty? The Battle over In Dubio Mitius Inside and Outside the Courts.“ (2009).
[18]
Temple of Preah Vihear
, (Cambodia v Thailand), Merits, Judgment, [1962] ICJ Rep 6.
[19]
Teismas nustatė šią taisyklę Ambatielos byloje (1952 m.) ir byloje dėl žuvininkystės jurisdikcijos (1973 m.). Be
to, šios taisyklės buvo laikomasi, kai teismai naudojo travaux préparatoires bylose dėl Egėjo jūros (1978
m.), Nikaragvos (1984 m.), ir pasienio veiksmų (1988).
[20]
Trebilcock, Michael J., and Robert Howse. The regulation of international trade. Psychology Press, 2005., Howse, Robert. „From Politics to
Technocracy-and Back Again: The Fate of the Multilateral Trading Regime.“ American Journal of International Law (2002): 94-117., Kuyper,
Pieter Jan. „The law of GATT as a special field of international law: Ignorance, further refinement or self-contained system of international
law?.“ Netherlands Yearbook of International Law 25 (1994): 227-257.