VI. Dempingas

Rinkos apsaugos priemonės (dempingas)

Laisvoji prekyba – kliūčių nevaržoma prekyba, skatinanti abipusiai naudingą tarptautinį darbo pasidalijimą, konkurenciją, suteikianti vartotojui pasirinkimo galimybę. Tačiau siekdamos apsaugoti šalies gamintojus nuo užsienio konkurentų, šalys riboja laisvąją prekybą ir vykdo protekcionistinę politiką. Viena iš keletos prekybos apsaugos priemonių – antidempingo muitai. Nors ši priemonė vertinama nevienareikšmiškai, tačiau PPO nuostatos leidžia taikyti antidempingo muitus siekiant apsaugoti vietinius gamintojus nuo nesąžiningos konkurencijos. Dėl antidempingo muitų didėja prekės importo mokesčiai, prekės pardavimo kaina, taip pat vartotojų nepasitenkinimas. Dėl šių priežasčių eksportuotojas/importuotojas įvairiais būdais ir priemonėmis siekia sumokėti kuo mažesnius muitų mokesčius. Vienas iš antidempingo muitų apėjimo būdų – neteisingas prekės kodo deklaravimas.

Viena iš svarbiausių valstybės užsienio prekybos reguliavimo priemonių stimuliuojanti eksportą – dempingas, t.y. prekių pardavimas užsienio rinkose daug žemesnėmis negu vidaus rinkoje kainomis. Dėl dempingo susidarę nuostoliai padengiami iš vidaus rinkoje gaunamo pelno. Todėl būtina dempingo sąlyga yra vidinės rinkos monopolizavimas ir jos apsaugojimas aukštų muitų barjerais. Kartais dempingo politika taikoma ne tik iš firmų pelnų, bet ir iš valstybinio biudžeto lėšų. Įvairios eksporto premijos ir subsidijos, plačiai taikomos beveik visų užsienio šalių vyriausybių, yra ne kas kita, kaip papildoma valstybės finansinė parama firmoms kovoje dėl realizavimo rinkų.

Dempingo tikslas – užsienio rinkos užkariavimas. Jeigu šis tikslas pasiektas, pirminiai nuostoliai dėl pardavimų dempingo kainomis su kaupu padengiami vėliau, pakėlus kainas ir prasiskverbus į šalių importuotojų ekonomiką. Eksporto subsidijavimas siekiant paaštrinti konkurencinę kovą gali įgauti įvairias formas, nukreiptas į konkurentų spaudimą ir jų išstūmimu iš rinkos.

Dempingo plitimas lemia konkurencijos dėl realizavimo rinkų paaštrėjimą. Todėl valstybės siekdamos apsaugoti savo gamintojus nuo dempingo kainomis importuojamų prekių, taiko įvairias antidempingo priemones. Antidempingas yra apibrėžtas Bendrojo susitarimo dėl muitų ir prekybos (GATT ’94) VI straipsnyje, PPO susitarime dėl bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VI straipsnio interpretavimo, taip pat Lietuvos Respublikos antidempingo įstatyme (Žin., 1998, Nr. 62-1776).

Antidempingo priemonės gali būti taikomos tada, kai yra įrodomas priežastinis ryšys tarp pardavimų žemesnėmis kainomis ir žalos. “Žemesnės nei normalios” nebūtinai reiškia tik atvejus, kai prekės parduodamos kainomis, žemesnėmis už savikainą, kaip kad dažnai neteisingai suprantama. Dempingui nustatyti yra naudojamos skaičiavimo metodikos, kurios nors yra skirtingos, bet remiasi aukščiau minėtais PPO dokumentais. Pažymėtina, kad antidempingo priemonės (priemonės vietinių gamintojų žalai atlyginti) tai antidempingo muitai ir kvotos, kurie gali būti taikomi ir kartu, ir atskirai. Antidempingo priemonės yra taikomos prieš konkretaus gamintojo konkrečią prekę, o ne prieš tam tikrą valstybę.

Pvz. Azijos šalys susilaukia daugiausiai tyrimų dėl prekių pardavimo dempingo kaina. Nuo 1980-ųjų iki 2005-ųjų joms taikomų tyrimų skaičius išaugo nuo 30 % iki 70 % . Kinija tampa viena dažniausiai tiriamų šalių: 2005-aisiais jai teko 30 % visų antidempingo tyrimų

Sektoriai, labiausiai paveikti antidempingo veiksmų tarp PPO narių yra metalų, daugiausiai plieno, po to – cheminiai preparatai, plastikai, tekstilė, mašinų detalės ir įrenginiai, žemės ūkio ir maisto produktai

PPO nuostatos dėl dempingo tapo Sutartimi dėl Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos 1994 VI straipsnio įgyvendinimo, dar vadinamu Antidempingo kodeksu, kuriame išdėstytos taisyklės, reikalavimai dėl skundo pateikimo, dempingo, žalos nustatymo, tyrimo procedūros, galimos priemonės nustačius dempingą.

Eksporto kreditas ir dempingas. Dažnai paslėptas eksporto subsidijavimas įgyvendinamas per eksporto kreditavimą. Eksporto kreditavimas – finansinis netarifinis užsienio prekybos politikos metodas, numatantis finansinę valstybinę pagalbą nacionalinėms firmoms eksporto plėtojimui.

Eksporto kreditavimas gali įgyti šias formas:

  1. subsidijuoti kreditai nacionaliniams eksportuotojams – juos suteikia valstybiniai bankai už žemesnę nei rinkos palūkanų normą;
  2. valstybės kreditų užsienio importuotojams forma esant būtinai sąlygai pirkti prekes tik šalies, suteikusios tokį kreditą, firmose;
  3. nacionalinių eksportuotojų eksporto rizikos draudimas, į kuriuos įeina komercinės rizikos  ir politinės rizikos (netikėti vyriausybės veiksmai, neleidžiantys importuotojui įvykdyti savo įsipareigojimų eksportuotojui).

Pagal teikimo terminą eksporto kreditai:

  1. trumpalaikiai –1 m.; naudojami vartotojiškų prekių ir sūrio eksporto kreditavimui;
  2. vidutinės trukmės –1-5 m; mašinų ir įrengimų eksporto kreditavimas;
  3. ilgalaikiai – >5 m; investicinių prekių ir didelių projektų eksporto kreditavimas.

Organizacinė suteikiamų eksporto kreditų forma labai sudėtinga. Tokia agentūra gali būti skyrius, esantis vyriausybės ministerijoje, savarankiška organizacija ministerijos teisėmis ar privati firma, dirbanti vyriausybės kontrolės žinioje. Neretai nacionalinės eksporto kreditavimo agentūros bendradarbiauja finansuojant eksportą iš daugiau nei vienos šalies, koordinuojant politiką ir pasikeičiant informacija apie paskolos gavėjus. Stambiausi eksporto kreditavimo agentūrų susivienijimai yra:

  1. Eksporto kreditinė grupė – vyriausybės atstovų ir eksporto kreditavimo agentūrų grupė, ji reguliuoja vidutinės trukmės eksporto kreditų suteikimą 2 ir > m.
  2. Bern’o sąjunga – Tarptautinė kreditų ir investicijų draudimo sąjunga – eksporto kreditavimo agentūrų patariamasis organas, tarnaujantis kaip informacijos pasikeitimo vieta trumpalaikio eksporto kredito srityje.

Kreditavimas nėra labai populiarus. Dažnai kreditų suteikimas yra pagalba užsienio šalims plėtoti nacionalinių prekių eksportą. Šiaip jis įgyvendinamas per eksporto subsidijavimą.

Dempingas – prekių eksportavimas už mažesnes negu savikainos kainas (prekės pardavimas kitos šalies rinkoje už kainą, žemesnę nei vidaus rinkos kaina, su tikslu pašalinti konkurentus ir užkariauti jos rinką, tuo padarant materialinę žalą tos šalies panašios prekės gamintojams).

Dempingas yra trumpalaikis atsakas į šalies ekonomikos nuosmukį arba kaip ilgalaikė strateginė priemonė prasiskverbti į eksporto rinkas. Abiem atvejais dempingas yra laikomas „neteisinga“ prekyba ir jį draudžia tarptautiniai susitarimai (GATT).

Dempingas gali būti vykdomas atskirų firmų išteklių sąskaita ir valstybės subsidijų eksportuotojams sąskaita.

Dempingas gali įgyti šią formas:

  1. sporadinis dempingas – laikinas perteklinių rezervinių prekių išpardavimas užsienio rinkoje mažesnėmis kainomis;
  2. grobikiškas dempingas – laikinas apgalvotas eksporto kainų sumažinimas su tikslu išstumti konkurentus iš rinkos ir vėliau nustatyti monopolines kainas;
  3. pastovus dempingas – pastovus prekių eksportas žemesne nei reali kaina;
  4. atvirkštinis dempingas – eksporto kainų padidinimas lyginant su tų pačių prekių pardavimo kainomis vidaus rinkoje;
  5. abipusis dempingas – priešpriešinė dviejų šalių prekyba tomis pačiomis prekėmis sumažintomis kainomis.

Dempingo pagrindas yra rinkos situacija, prie kurios paklausos elastingumas kainai vidaus rinkoje yra žemesnis nei užsienio.

Būtinos sąlygos dempingui įgyvendinti:

  1. prekių paklausos elastingumo skirtumai skirtingose šalyse – paklausa šalies viduje turi būti mažiau elastinga kainai, negu paklausa užsienyje;
  2. netobulos konkurencijos situacija, kuri leistų gamintojui nustatyti ir diktuoti kainas;
  3. rinkos segmentavimas, t.y. gamintojo sugebėjimas atriboti vidaus rinką, kur jis parduoda prekes aukštomis kainomis, nuo užsienio rinkos, kur jis parduoda prekes mažesnėmis kainomis.

Dempingas yra uždraustas. Svarbiu dempingo įrodymu laikomas prekių pardavimas mažesnėmis nei gamybos išlaidos kainomis.

Antidempingo mokestis (muitas) – laikina rinkliava skirtumo dydžiu tarp kainų, pardavus prekes vidaus ir užsienio rinkose, įvesta importuojančios šalies su tiksli neutralizuoti dempingo pagrindu negatyvias „nesąžiningos“ kainų konkurencijos pasekmes.

Antidempingo mokesčio tarifą paprastai nustato vienu iš šių būdu:

  1. kaip skirtumą tarp kainos, kuria prekės realiai parduodamos eksportuojančių ir importuojančių šalių rinkose. Jeigu prekės yra gaminamos tik eksportui ir neparduodamos šalies-eksportuotojos rinkoje, tai jų kaina šalies-importuotojos vidaus rinkoje sulyginama su kitos trečios šalies prekių kaina vidaus rinkoje;
  2. kaip skirtumą tarp kainos, kuria prekės turėjo parduodamos eksportuojančios šalies rinkoje, ir kainos, kuria jos realiai parduodamos eksportuojančios šalies rinkoje. Potenciali prekių pardavimo kaina eksportuotojo rinkoje yra suma tarp gamybos kaštų, bendrų kaštų, pardavimo pelno vidaus rinkoje ir įpakavimo vertės, ir prekių transportavimo į importuojančią šalį.

Dempingas ir antidempingo muitai

Jeigu firma eksportuoja gaminius kainomis, žemesnėmis už tikrąją rinkos vertę, reiškia ji taiko  dempingą. PPO tokią praktiką laiko nesąžininga konkurencija ir leidžia nukentėjusioms valstybėms  imtis atsakomųjų priemonių. Sutartis leidžia imtis priemonių tuo atveju, jeigu konkuruojanti šaka patyrė materialinę žalą.

Tam reikia įrodyti, jog:

  • dempingas buvo taikytas
  • apskaičiuoti jo mastą, t. y. kiek eksporto kainos yra žemesnės už vidaus rinkos kainas
  • parodyti, kokią žalą patyrė su importu konkuruojanti šaka.

Antidempingo priemonės yra leidžiamos, nežiūrint, jog jos pažeidžia GATT tarifų pririšimo ir nediskriminavimo principus (antidempingo muitas ir yra nustatomas virš normaliai taikomų muitų ir tik konkrečiai šaliai).

Sutartis numato tris būdus dempingui nustatyti:

  • importuojamųjų prekių kainos lyginamos su eksportuotojo šalies vidaus rinkos kainomis
  • importuojamųjų prekių kainos lyginamos su eksportuotojo kaina kitose rinkose
  • importuojamųjų prekių kainos lyginamos su apskaičiuojamąja kaina, nustatoma pagal gamybos kastus ir normalų pelną.

Antidempingo ir kompensaciniai muitai

Antidempingo ir kompensacinės priemonės − tai legalios prekybos apsaugos priemonės, naudojamos ginti rinką. Šias priemones, esant apibrėžtoms sąlygoms, leidžia taikyti Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) nuostatos. Visa veikla, susijusi su antidempingo ir kompensacinėmis priemonėmis, yra vykdoma laikantis galiojančių tarptautinių įsipareigojimų, o ypač tų, kuriuos nustato Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT) VI straipsnis.

Antidempingo ir kompensaciniai muitai renkami nepriklausomai nuo kitų importui paprastai taikomų muitų, mokesčių ar rinkliavų. Šie muitai taikomi tik į laisvą apyvartą išleidžiamoms prekėms.

  • tam tikrų šalių gamintojų prekėms konkrečius antidempingo ir kompensacinius muitus nustato atskiri ES teisės aktai.

Europos sąjunga ir antidempingo muitai

Antidempingo muitas gali būti įvestas bet kuriam importuojamam iš Bendrijos narėmis nesančių valstybių produktui dempingo kaina, kurį išleidus į laisvą apyvartą Bendrijoje būtų padaryta žala.

Produktu dempingo kaina yra laikomas produktas, jeigu jo eksporto į Bendriją kaina yra mažesnė nei palyginamoji panašaus produkto kaina įprastomis prekybos sąlygomis eksportuojančioje valstybėje. Eksportuojančia valstybe paprastai laikoma produkto kilmės valstybė.

„Žala“ suprantama kaip materialinė žala Bendrijos pramonei, materialinės žalos grėsmė Bendrijos pramonei arba materialinės kliūtys tai pramonei kurtis. Žala nustatoma, remiantis ją patvirtinančiais įrodymais ir objektyviai ištyrus:

  1. a) importo dempingo kaina kiekius ir poveikį panašių produktų kainoms Bendrijos rinkoje; ir
  2. b) tokio importo sąlygotą poveikį Bendrijos pramonei.

Antidempingo priemonės nustatomos tokios, kokių pakanka pašalinti atsiradusią žalą.

Komisija reglamentu gali nurodyti muitinėms registruoti tam tikrų produktų importą, kad vėliau tokių produktų importui būtų galima pritaikyti antidempingo priemones nuo registracijos datos. Registracija gali būti numatyta reglamentu, kuriame nurodomas tokio veiksmo tikslas ir, jei reikia, galimos turtinės prievolės suma. Registruoti importą privaloma ne ilgesnį kaip devynerių mėnesių laikotarpį.

ES Kompensaciniai muitai

Kompensacinis muitas − apsaugos nuo subsidijuoto importo iš Bendrijos narėmis nesančių valstybių priemonė, kai toks importas daro žalą Bendrijos pramonei arba kai egzistuoja žalos Bendrijos pramonei grėsmė arba esminės kliūtys tai pramonei kurtis. Kompensacinės priemonės neįvedamos, jeigu nustatoma, kad tiesioginės arba netiesioginės subsidijos dydis yra minimalus arba jeigu subsidijuoto importo apimtis ar žala Bendrijos pramonei yra mažareikšmės, ypač importo iš besivystančių valstybių atveju.

Prekė yra laikoma esanti subsidijuojama, jei yra gaunama nauda iš kompensuotinos subsidijos.

Kompensacinės priemonės nustatomos tokios, kokių pakanka pašalinti atsiradusią žalą.

Pavyzdžiai:

Rusija

Rusija pasipriešino Europos Sąjungos (ES) kreipimuisi į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) ir prašymui anuliuoti Maskvos importo apribojimus Vokietijoje bei Italijoje gaminamiems automobiliams. Nesutarimai dėl transporto priemonių importo tapo po Ukrainos krizės prasidėjusių politinių disputų tarp Rusijos ir ES dalimi.

Atvykę į PPO Rusijos diplomatai pasinaudojo savo teise ir pasipriešino prekybos ir teisės ekspertų komisijos, kuri spręstų kilusius nesutarimus, steigimui.

Tokio žingsnio pagal PPO nuostatas Maskva gali imtis tik vieną kartą.

Kaip ir minėta, pasaulio prekybos organizacijai priklausančių šalių negali taikyti papildomų apmokestinimų, net jeigu importuojamos prekės ir priverstinai parduodamos pigiau, nei siekia rinkos kaina. Šalys prieš imdamosi tokių veiksmų turi įrodyti, kad jų vietos gamintojai dėl dempingo patiria nuostolių ir kad antidempingo nuostatos nėra taikomos vien siekiant turėti pranašumą užsienio įmonių atžvilgiu.

 

Latvija

Latvijos valstybinis rinkos apsaugos biuras nutarė pradėti dempingo tyrimus lietuviškam pienui, o birželio mėnesį – lietuviškam sviestui. Šie tyrimai buvo grindžiami pateiktais liudijimais apie galimą Lietuvos pieno gamintojų vykdomą kainų dempingą.

Latvijos valstybinis rinkos apsaugos biuras pranešė, jog pradiniai patikrinimai parodė, kad lietuviškas pienas ir sviestas Latvijos rinkoje buvo parduodamas žemesnėmis kainomis negu Lietuvoje, šitaip padarant nuostolių vietos gamintojams.

Latvija informavo Lietuvą, jog pradeda dempingo tyrimo procesą.

Nusprendęs pradėti dempingo tyrimus, Latvijos valstybinis rinkos apsaugos biuras nusiuntė dempingo tyrimų anketas žinomiems Lietuvos pieno produktų gamintojams.

Tuo tarpu Latvijos Užsienio reikalų ministerija oficialiai įspėjo Lietuvos vyriausybę apie tyrimo pradžią. Be to, Latvijos užsienio reikalų ministerija pranešė, kad siekdama geriau informuoti Lietuvos vyriausybę, ji nusiuntė Valstybinio rinkos apsaugos biuro nutarimo kopiją anglų kalba, taip pat dempingo tyrimo anketų formas.

Lietuvos notoje buvo sakoma, kad Latvijos tarnyba tyrimą pradėjo savo iniciatyva, neturėdama pakankamų dempingo bei žalos Latvijos pieno pramonei ir priežastinio ryšio tarp jų įrodymų.

Statistikos departamento duomenimis, 2000 metais Lietuva eksportavo į Latviją pieno ir jo produktų už 22,2 mln. litų, 2001-aisiais – už 33,6 mln. litų.

Latvijos valstybinio rinkos apsaugos biuro direktorė pranešė, kad sutartyje su Pasaulio prekybos organizacija (PPO), kurią pasirašė ir Latvija, yra straipsnis, įpareigojantis įspėti eksportuojančią šalį tik tuo atveju, jeigu dempingo tyrimas pradedamas remiantis kurios nors organizacijos prašymu, tačiau šiuo atveju tyrimas buvo pradėtas biuro iniciatyva.

Šaltiniai: