V. Prekyba prekėmis (netarifiniai barjerai)

Netarifiniai – kiekiniai ir paslėpto protekcionizmo metodai

Muitų efektą galima pasiekti ir kitais būdais. Vienas iš šių būdų yra netarifiniai ribojimai. Tarptautinėje prekyboje yra tūkstančiai tokių ribojimų. GATT neturi bendrų netarifinių barjerų draudimo taisyklių, tik keletas taisyklių reglamentuoja tam tikrų netarifinių barjerų naudojimą šiose srityse:

  1. valstybinės įmonės. Pirkimai ir pardavimai turi remtis komerciniais motyvais, todėl GATT neleidžia, kad sutarties šalys reikalautų, jog valstybinės įmonės teiktų pirmenybę vietiniams gamintojams;
  2. viešieji pirkimai. Daugelyje šalių valstybė prekes ir paslaugas perka tik iš vietinių įmonių. 1979 metais Tokijo raunde buvo sudarytas specialus GATT pirkimų kodeksas (Sutartis dėl viešųjų pirkimų), vėliau Urugvajaus raunde susitarta dėl naujo pirkimų kodekso, kuriuo siekiama reguliuoti valstybinius prekių ir paslaugų pirkimus, viršijančius 130tūkst. specialiųjų skolinimosi teisių (SST), ir jiems nustatytos specialios pirkinių taisyklės;
  3. techniniai prekybos barjerai. GATT draudžia valstybėms įvesti importui ar eksportui techninius barjerus (pavyzdžiui, prekių kokybės, sudėties reikalavimus, t.t.), nors kai kurie ribojimai yra pateisinami, esant ypatingoms aplinkybėms (pavyzdžiui, susiję su įmonių, gyvūnų, augalų ir aplinkos saugumu bei sveikata, su sąlyga, kad šios priemonės nėra diskriminacinės). Susitarimas dėl techninių prekybos barjerų buvo pasirašytas Tokijo raundo metu ir įsigaliojo 1980 metu sausio l dieną.

Netarifiniai:

  1. kiekiniai:
    1. kvotos nukreiptos importo reguliavimui;
    2. licencijos – tiek importo tiek eksporto;
    3. laisvas susitarimas – eksporto reguliavimui;
  2. paslėpti:
    1. valstybės užpirkimai;
    2. reikalavimai, kad į sudėtį įeitų vietinių žaliavų komponentai;
    3. techniniai apribojimai;
    4. mokesčiai ir rinkliavos – visi nukreipti į importo reguliavimą;
  3. finansiniai:
    1. subsidijos;
    2. kreditavimas;
    3. dempingas – nukreipti eksporto reguliavimui.

Skirtingos šalys naudoja skirtingą įvairių metodų santykį tad sunku nustatyti vidurkį (ypač naudojant netarifinius prekybos metodus).

Gali pasireikšti kaip: protekcionizmas, nuosaikus reguliavimas arba laisva prekyba.

Dažniausiai sutinkama vyriausybių vykdoma nuosaiki prekybos politika. Sunku nustatyti kada prasideda protekcionizmas ir kada pereinama į laisvą prekybą. Pagal visų apribojimo priemonių kiekį, jų pasireiškimo laipsnį gali būti nustatomas tarptautinės prekybos reguliavimo intensyvumas. Prieš nusprendžiant įvesti prekybos apribojimus, valstybė turėtų apsvarstyti bendrą jų įtaką šalies prekybos politikai ir numatyti galimą prekybinių partnerių atsaką. Įvertinant prekybos politikos veiksmų efektyvumą, naudą reiktų nustatyti ar bus ekonominė nauda ūkio šakai ar įmonei, kiek bus sukurta ar išsaugota darbo vietų, kaip pakis biudžeto pajamos, vidaus kainų augimas, vartojimas, kaip įtakos konkurenciją, kaip reaguos prekybos partneriai ir pan.

Kiekybiniai prekybos politikos metodai

Kiekybiniai apribojimai – administracinė netarifinio valstybės prekybos politikos reguliavimo forma, nustatanti prekių, kurias galima eksportuoti arba importuoti, kiekį bei nomenklatūrą. Šie apribojimai gali būti naudojami nusprendus vienos šalies Vyriausybės be tarptautinių susitarimų pagrindu, koordinuojančių prekybą nustatytomis prekėmis.

Šiuo metu išsivysčiusios šalys mažiau taiko kiekybinius apribojimus, nes jie daro neigiamą įtaką prekiaujant žemės ūkio produktais, tekstile, plienu bei kt., kurių eksportu suinteresuotos besivystančios šalys. Juos draudžia PPO.

Kiekybiniams apribojimams priklauso kvotiravimas, licencijavimas bei ,,laisvanoriškas” eksporto apribojimas.

Kvotiravimas – labiausiai paplitusi kiekybinių apribojimų forma – kvota arba sezoninė kvota. Kvota – netarifinė kiekybinio apribojimo priemonė, nustatanti prekių eksporto/importo normą, išreikštą natūriniais mato vnt. bei pinigais tam tikram laikotarpiui. Kvota lygi 0 vadinama  embargu.

Aukštesnė kvota nei galimas eksportas/importas nėra apribojimas, bet priemonė kontroliuoti prekių judėjimą. Kvota dažnai atspindi tą faktą, jog vietiniams gamintojams tais metais bus garantuota tam tikra vietinės rinkos dalis.

Pagal apimtį kvotos skiriamos į:

  1. globalines – apibrėžtoms prekėms tam tikram laikotarpiui, nepriklausomai šalies.
  2. individualios – kiekvienos šalies kvota, nustatyta globalinės kvotos ribose. Suteikia privilegijas toms šalims, su kuriomis yra glaudūs politiniai, ekonominiai ryšiai. Dažnai jos yra sezoninės.

Pagal kryptingumą:

  1. Eksporto – užkerta deficitinių vidaus prekių išvežimą;
  2. Importo – norint apsaugoto vietinius gamintojus, sumažinti bedarbystę, sureguliuoti paklausą bei pasiūlą šalies viduje, taip pat kaip atsakymas į kitų vyriausybių diskriminacinę prekybos politiką. Įvedus tokią kvotą, sumažėja vidinės pasiūlos prekių kaina bei vidaus paklausa, bet padidėja pasaulinė kaina bei vidaus gamyba.

Kvotos gali būti vidaus rinkos monopolizavimo priežastimi. Kaip apsaugos priemonė kvota yra daug veiksmingesnė už tarifus, ypač kai importo paklausa neelastinga.

Licencijavimas

Tai valstybės leidimas importuoti /eksportuoti nustatytą prekių kiekį. Gali būti sudedamasis kvotiravimo objektas arba individualus valstybės reguliavimo instrumentas. Pirmu atveju licencija – dokumentas, patvirtinantis, jog galima įvežti prekes gautos kvotos ribose; antru – įgauna šias formas:

  1. vienkartinė licencija;
  2. generalinė – be sandėrių apimties apribojimų;
  3. globalinė – į bet kurią pasaulio šalį per tam tikrą laikotarpį nesant apimties bei vertės apribojimų;
  4. automatinė – leidimas, išduodamas tuoj pat po paraiškos gavimo, kuris negali būti išduotas valstybės organų.

Licencijos paskirstymo mechanizmai:

  • Aukcionai – pardavimas konkurso keliu (ekonomiškiausia priemonė);
  • Licencijos paskyrimas konkrečioms firmoms proporcingai jų importo už praėjusį periodą dydžiui;

Paskirstymas ne kainų pagrindu – licencijos išdavimas firmoms, kurios pademonstruoja sugebėjimą importuoti/eksportuoti efektyviausiu keliu (Reikalauja didelių sąnaudų, sukčiavimo tikimybė)

Išsivysčiusios šalys licencijas taiko kaip dokumentą, patvirtinantį importo teisę įvežti prekes nustatytos kvotos ribose.

,,Laisvanoriški” eksporto apribojimai

Tai kiekybinis eksporto apribojimas, pagrįstas vieno iš prekybos partnerių įsipareigojimu apriboti, arba, blogiausiu atveju, neplėsti eksporto apimties, priimtos oficialaus tarpvyriausybinio arba neoficialaus susitarimo dėl kvotų nustatymo prekių eksportui. Juos įveda vyriausybės esant stambesnės importuojančios šalies politiniam spaudimui, grasinant vienašališko apribojimo taikymu, jeigu bus atsisakyta “laisvanoriškai” apriboti eksportą, kuris atneš nuostolius vietiniams gamintojams. Praktikoje tokie apribojimai taikomi kaip prekybos politikos priemonė išsivysčiusioms šalims konkurencinėje kovoje. Jie taikomi pagrindinių šakų, esančių krizinėje padėtyje, produkcijai. Eksporto apimtis nustatoma atskiroms prekių grupėms, tam tikram laikotarpiui. Bendras ekonominis efektas importuotojui, naudojant eksportuotojui “laisvanoriškus” eksporto apribojimus, yra neigimas, nors netekimų dydis sumažėja importuojant analogiškas prekes iš šalies, kuri neuždeda tokių apribojimų prekių eksportui.

Kinija ir retieji metalai

OPEC

Paslėpti prekybos politikos metodai

Svarbų vaidmenį tarp netarifinių prekybos politikos metodų vaidina paslėpti prekybos politikos metodai, sudarantys įvairius muitinius barjerus, iškylančius centrinių valstybės organų bei net vietinės valdžios organų prekybos kelyje. Daugelis šių metodų bei yra ryškiausias tarptautinės prekybos suderintų principų pažeidimas.

Dažniausiai naudojami metodai: techniniai barjerai, vidaus mokesčiai bei rinkliavos, valstybiniai užsakymai, reikalavimai naudoti vietinius komponentus.

Techniniai barjerai gali užkirsti kelią importuojamoms prekėms, pareikalauti brangaus jų papildomo apdorojimo, padidinti kainą bei sumažinti konkurentabilumą lyginant su nacionalinėmis prekėmis. Techniniai barjerai – tai paslėpti prekybos politikos metodai atsirandantys dėl nacionalinių, techninių, administracinių bei kitų normų bei taisyklių, sudarytų taip, jog sukliudyti prekių įvežimą iš užsienio. Labiausiai paplitę techniniai barjerai – reikalavimai laikytis nacionalinių standartų, gauti importinės produkcijos kokybės sertifikatus, specifinis prekių įpakavimas bei markiravimas, nustatytų sanitarinių-higieninių normų laikymasis. Šalys nustato šiuos standartus taip, jog būtų išsaugota šalies produkcijos pardavimo galimybė, bei blokuotųsi užsieninės prekybos produkcijos realizavimas.

Techniniai barjerai ne visada gali būti taikomi kaip apribojimo priemonė. Jų įvedimas gali būti skirtas rūpintis gyventojų saugumu.

Vidaus mokesčiai bei rinkliavos – paslėpti prekybos politikos metodai, nukreipti importinių prekių vidaus kainos padidinimui bei tuo pačiu jų konkurencingumo sumažinimui vidaus rinkoje. Juos gali įvesti centriniai bei vietiniai vyriausybės organai. Mokesčiai, uždedami importinėms prekėms, yra įvairūs bei gali būti tiesioginiai (PVM, akcizo) arba netiesioginiai (muitinio apiforminimo, registracijos, uosto mokesčiai). Vidaus mokesčiai yra diskriminaciniai, bet tik tuo atveju, jeigu jie yra tik importinėms prekėms, nes vietinių gamintojų prekės nėra apmokestinamos. Vidaus mokesčiai praktikoje naudojami ne visada. Tačiau, jeigu vidaus mokesčių neutralios sąlygos palyginti su užsienio prekyba yra vykdomos, iškyla dvigubo apmokestinimo problema, t.y. duotų prekių konkurentabilumas sumažėja. Yra priimta, jog apmokestinimas negali būti didesnis nei analogiškų nacionalinių prekių apmokestinimas. Bet tuo pačiu eksporto prekės negali būti atleistos nuo mokesčių didesniu dydžiu nei jos būtų nusiųstos į vidaus rinką. Skirtumas tarp muito mokesčio bei vidaus mokesčio – muito mokestis imamas nuo importuotų prekių, kai prekės kerta muitinės teritoriją, o vidaus mokestis imamas bei nuo importuotų prekių, bei nuo nacionalines gamybos prekių. Yra naudojamos ir kompensacinės rinkliavos. Jos gali būti  naudojamos vietoj muitų. Šioms charakteringa beveik automatinis pasikeitimas. Kompensacinės rinkliavos kinta pasaulinių kainų kitimo dydžiu, bet priešinga linkme. Tuo jos skiriasi nuo muitų, kurie išlieka pastovūs. Kompensacinių rinkliavų kitimas iškyla kaip barjeras, neleidžiantis įsiskverbti užsienio prekėms į vidaus rinką.

Valstybiniai užsakymai arba valstybės atpirkimo politika – paslėptas prekybos politikos metodas, reikalaujantis iš valstybės organų bei įmonių pirkti tam tikras prekes tik iš nacionalinių firmų, nežiūrint į tai, jog tos prekės gali būti brangesnės už importines.

Reikalavimai naudoti vietinius komponentus – paslėptas prekybos politikos metodas, įstatymiškai nustatantis produkto sudedamąsias dalis, kurios turi būti pagamintos nacionalinių gamintojų, jeigu toks produktas skirtas parduoti užsienio rinkoje. Paprastai reikalavimai naudoti vietinius komponentus naudojami besivystančiose šalyse importo pavadavimo politikos ribose, kuri siūlo importuojamų prekių gamybos nacionalinės bazės sukūrimą bei išvystymą, su tikslu vėliau atsiriboti nuo jų importo. Išsivysčiusių šalių vyriausybės naudoja reikalavimus naudoti vietinius komponentus, norėdamos išvengti gamyboje pigios darbo jėgos iš besivystančių šalių bei tuo pačiu išlaikyti užimtumo lygį. Apribojimo poveikis importui akivaizdus. Vyriausybei įvedus reikalavimus naudoti vietinius komponentus gamyba tampa brangesnė (nes išauga produkcijos gamybos išlaidos) bei sumažėja prekių apimtis.

Paslėpti prekybos politikos metodai parodo įvairius muitinius barjerus, kuriuos įveda prekyboje centriniai valdžios be vietiniai organai. Daugelis šių metodų yra ryškiausias užsienio prekybos suderintų principų pažeidimas.

Bylos:
  • Dėl kvotų US – Shrimp (para 7.17 – 8.1)
  • Dėl kvotų Brazil – Retreaded Tyres (para  7.361)
  • Dėl kvotų US – Tuna (EEC) (para 5.10)
  • Dėl informavimo apie barjerus EEC – Apples (US) (para 3.41)
Šaltiniai: