IV. Prekyba prekėmis (tarifai)

Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT ’94)

Dėl dvidešimto amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais patiriamų prekybos problemų šalys turėjo plėtoti vis sudėtingesnius santykius, todėl atsirado būtinybė sukurti pagrindą, kuris palengvintų ir reguliuotų prekybos derybas. 1947 m. sudarytame Bendrajame susitarime dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT) buvo ne tik numatytas tarptautinis apskritasis stalas ir kartu priimtas daugiašalis požiūris į prekybą, bet ir sukurta tarptautiniu mastu pripažinta prekybos taisyklių sistema.

Pagrindinis tikslas buvo sudaryti vienodas sąlygas visiems nariams gerokai sumažinant muitų tarifus ir kitus prekybos apribojimus ir panaikinant diskriminacinį režimą tarptautinėje prekyboje. Vystantis tarptautinei prekybai (iš prekybos materialiomis prekėmis į prekybą paslaugomis ir idėjomis) GATT pertvarkytas ir institucionalizuotas įsteigus Pasaulio prekybos organizaciją (PPO). 1995 m. įsteigta PPO sujungė ankstesnius prekybos susitarimus – GATT, Susitarimą dėl žemės ūkio ir Susitarimą dėl tekstilės gaminių ir drabužių, taip pat papildomus bendrus susitarimus. Svarbiausi iš jų – Bendrasis susitarimas dėl prekybos paslaugomis (GATS) ir Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS).

GATT paskirtis – įtvirtinti bendrus principus ir taisykles dėl tarptautinės prekybos liberalizavimo, daugiašalio susitarimo pagrindu mažinti muitų ir kitokias kliūtis prekybai bei panaikinti diskriminaciją tarp valstybių prekyboje. GATT veikė nuo 1948 m. iki 1994 m. Veikimo forma – vadinamieji „derybų raundai“ (etapai), kurių metu GATT buvo pildomas papildomais protokolais, susitarimais ir kt. Pvz., iš pradžių tokios derybos daugiausia apėmė prekybos taisyklių nustatymą – ypač muitų mažinimą, 7-ajame dešimtmetyje prasidėjo derybos dėl antidempingo priemonių, Tokijo raundo metu (1973 – 1979) buvo priimti net 9 prekybos kodeksai ir susitarimai. Raundai trukdavo ilgai – po keletą metų, GATT išsirutuliojo į milžinišką ir komplikuotą sistemą, kurią būtinai reikėjo institucionalizuoti bei sisteminti, todėl Urugvajaus raundo metu (1986 – 1993) buvo užsibrėžtas tikslas ne tik transformuoti GATT į PPO, bet ir sureguliuoti ir naujas sritis: prekybą paslaugomis, prekybą, susijusią su intelektinės nuosavybės objektais, investicinių priemonių prekybą.

Tarifinių įsipareigojimų, muitų ir nuolaidų suderinimas – nors GATT nedraudžia tarifų ir muitų, tačiau visą laiką stengiasi juos mažinti (pvz., Urugvajaus raundo metu muitai buvo sumažinti iki 40 proc.) Šie tarifiniai įsipareigojimai bei muitai yra išdėstomi vad. „Tarifinių įsipareigojimų ir nuolaidų sąrašuose (angl. „Schedules of Concessions“), kurie skirti kiekvienai konkrečiai valstybei narei ir pridedami prie GATT.

Žiurėti:

https://www.wto.org/english/tratop_e/schedules_e/goods_schedules_table_e.htm

Kaip reikia interpretuoti? (Vienos Konvencija, žr. EC – Computer Equipment, para 84)

Teisingas taikymas – (žr. Argentina – Textiles and Apparel, para 45; Canada – Dairy, para 134; EC – Chicken Cuts, para 276)

Teisinga klasifikacija – (žr. Spain – Unroasted Coffe, para 44)

Kiekybinių ribojimų draudimas – kiekybiniai importo ar eksporto ribojimai (pvz., importo ar eksporto kvotos, eksporto importo licencijų ribojimas ar panašios priemonės) yra draudžiami, dėl tikėtino prekybos iškraipymo. Išimtys iš šio draudimo leidžiamos tik remiantis bendromis GATT taisyklėmis, pvz., siekiant apsaugoti sutarties šalių mokėjimų balansą ar vietinę pramonę.

Skaidrumas – valstybės narės privalo skelbti visas prekybos ir su prekyba susijusias priemones, kad būtų užtikrintas reguliacinių priemonių tikrumas, nuspėjamumas ir atsakomybė už jas.

Išimtys – GATT numato nemažai išimčių bendrai prekybos liberalizavimo taisyklei, tačiau jos suteikiamos griežtai pagal GATT nuostatas. Tokios išimtys susiję su mokėjimų balanso apsauga, specialiais tikslais – pvz., visuomenės saugumo, moralės ar sveikatos. Valstybės narės gali nuspręsti palengvinti kitų valstybių narių įsipareigojimus, taip pat numatomos lengvatos laisvosios prekybos zonoms (erdvėms), muitų sąjungoms, numatančioms dar geresnes prekybos sąlygas pagal tam tikras, paprastai – regionines, prekybos sistemas (EB, NAFTA, MERCOSUR).

Specialios nuostatos besivystančioms šalims – tam tikros privilegijos besivystančioms šalims GATT atsirado jau 1950 m., o 1965 m. joms buvo priimta speciali 4-a GATT dalis. 1964 m. JT GA sušaukė JT prekybos ir plėtros konferenciją (UNCTAD), siekiant skatinti besivystančių šalių ekonominį augimą per tarptautinę prekybą. Būtent šios konferencijos įtakoje atsirado GATT papildymai dėl besivystančių šalių, kurie numatė kai kurias taisykles besivystančių šalių naudai: abipusiškumo atsisakymo – išsivysčiusios šalys suteikia besivystančioms šalims nuolaidas, kurių besivystančios šalys neprivalo suteikti išsivysčiusioms; įgalinimo sąlyga – atleidžianti besivystančias šalis nuo didžiausio palankumo statuso partnerių prekių atžvilgiu ir kt. palengvinimai besivystančioms šalims (pvz., teisė keistis prekybinėmis koncesijomis tarpusavyje)

Pagrindiniai tarptautines prekybos sistemos principai

Tarifiniai ribojimai ir netarifiniai ribojimai

PPO susitarimai apima daugelį daugiašalės prekybos sričių: žemės ūkį, tekstilę, bankininkystę, telekomunikacijas, pramoninius standartus, intelektinę nuosavybę ir daugelį kitų. Tačiau egzistuoja bendri tarptautinės prekybos sistemos principai:

Nediskriminavimas. Prekybos sistemoje neturi būti diskriminacijos. Valstybė neturi diskriminuoti prekybos partnerių. Visi prekybos partneriai būti traktuojami vienodai, t.y. jiems turi būti suteiktas didžiausio palankumo statusas.

Nediskriminavimo principą sudaro 2 režimai: Didžiausio palankumo statusas (DPS) ir Nacionalinis statusas (NS)

DPS liečia tarifus, kitas rinkliavas, preferencijas, privilegijas, imunitetus ir pan. Pagal jį, jeigu šalis suteikė kitos šalies kokiai tai prekei kažkokią pirmenybę, tai tuoj pat ir besąlygiškai turi suteikti tą pačią pirmenybę tokiai pat prekei, kilusiai iš visų kitų susitariančių šalių. Reiškia, bet kurios tarifų nuolaidos, kurias padarė viena šalis kitai, turi būti tuoj pat ir besąlygiškai pritaikytos panašioms prekėms iš visų sutarties narių.

Tačiau yra išimtis, leidžianti kurti regioninius prekybos blokus (muitų sąjungas, laisvos prekybos zonas). Ši išimtis prieštarauja DPS, nes vienos valstybės traktuojamos palankiau nei kitos.

Kaip tai veikia praktikoje?(Ilgos derybos ir skirtingi interesai, priklausomai nuo konkrečių muitų konkrečioms prekėms)

Derybos (pagal konkretų produktą, dėl visų produktų, pagal sektorius)

NS režimas siekia apriboti diskriminaciją, kai narės taiko priemones, pirmenybę teikiančias vietos gamintojams prieš užsienio gamintojus. NS yra GATT nuostata, jog prekėms, importuotoms į kitos šalies teritoriją, yra taikomas ne mažesnio palankumo režimas nei jau taikomas vietinės kilmės panašioms prekėms. Vienodas palankumas turi būti taikomas visiems įstatymams, taisyklėms bei reikalavimams, įtakojantiems prekių pardavimą, pasiūlą, pirkimą, transportavimą, paskirstymą ir panaudojimą. Šio principo taikymas reiškia, jog kai tik užsienio prekė kirto sieną, tai toliau ji turi teisę judėti šalies viduje taip, kaip ir vietinė prekė.

Kaip tai veikia praktikoje? (nacionalinių gamintojų apsauga, tarifo eskalacija – žaliavų ir pagamintų produktų eksportas)

Valstybė, sumažinusi prekybos barjerus, turi tai padaryti visų valstybių PPO narių prekėms ir paslaugoms. Šis principas yra įtvirtintas GATT sutarties I straipsnyje:

„kiekviena privilegija, lengvata ar neliečiamumas, suteiktas sutarties šaliai produkto, kilusio iš ar skirto bet kuriai šaliai, turi būti nedelsiant ir besąlygiškai pradėtas taikyti panašiems produktams, kilusiems iš arba skirtiems visoms kitoms sutartį pasirašiusioms šalims“.

Šis principas yra taikomas trijose pagrindinėse srityse, reguliuojamose PPO: prekyboje prekėmis (GATT), prekyboje paslaugomis (GATS) ir prekyboje prekiaujamomis intelektinės nuosavybės teisėmis (TRIPS). Didžiausio palankumo statusas netaikomas GATT nuostatus atitinkančioms muitų sąjungoms ir laisvosios prekybos zonoms bei besivystančioms šalims.

GATT taisyklių išimtys yra prekybos suvaržymo principai. Pagal GATT XX straipsnį, sutarties šalys gali imtis priemonių, prieštaraujančių pagrindiniams GATT principams, jei jos yra pagrįstos bendromis išimtimis. GATT principai netaikomi, esant: būtinybei apsaugoti moralę, visuomenės sveikatą ar žmonių, gyvūnų, augalų gyvybę; aukso ar sidabro importui ar eksportui, poreikiui apsaugoti patentus, prekių ženklus ar autoriaus teises; produktams, pagamintiems naudojant kalinių darbą; išsemiamų gamtos ištekliu apsaugai, jei tos priemonės taip pat yra taikomos vietinei gamybai ir vartojimui; susitarimui dėl pagrindinių produktų, jei tai atitinka susitarimo šalių priimtus kriterijus; laikiniems produktu eksporto ribojimams, kurie yra būtini vietinei pramonei, jei viena valstybinio stabilizavimo plano dalių yra vidaus kainų palaikymas žemiau pasaulinių kainų lygio.

Be šių bendrų išimčių, yra priemonės, kurių, norėdamos iš dalies nesilaikyti GATT, gali imtis valstybės, o būtent:

pagal GATT XXI straipsnį sutarties šalys gali iš dalies nesilaikyti įsipareigojimų pagal GATT, saugodamos nacionalinį saugumą;
pagal GATT XII straipsnį sutarties šalys gali įvesti importo ribojimus, siekdamos apsaugoti savo mokėjimų balansą;
pagal GATT XIX straipsnį taip pat gali būti įvestos apsaugos priemonės tuo atveju, jei didelės apimties importas padaro žalą ar potencialiai gali tokią žalą padaryti vietiniams gamintojams. Šios priemonės paprastai laikomos laikinai panaikinant muitų lengvatas ar įvedant kiekybinius ribojimus. Tačiau apsaugos priemonės negali būti naudojamos, saugantis nuo importo iš tam tikros konkrečios šalies;
išimtiniais atvejais dviejų trečdalių balsų dauguma sutarties šalys gali tam tikrai šaliai panaikinti tam tikrus valstybės įsipareigojimus pagal GATT. Atleidimas yra laikina priemonė. Pavyzdžiui, nuo 1955 metų, remiantis atleidimu, nuo GATT įsipareigojimų buvo atleista JAV nacionalinė žemės ūkio politika;
be to, pagal GATT yra leidžiami importo ribojimai žemės ūkio ir žuvininkystės produkcijai, jei šie ribojimai yra nacionalinės žemės ūkio politikos dalis.

Laisvesnė prekyba. GATT nustato prekybos liberalizavimo priemones. Todėl GATT draudžia:) 1) kiekybinius ribojimus (importo ir eksporto licencijas, kvotas); 2) kitus netarifinius barjerus (įvairias protekcionistines priemones, turinčias tokį patį poveikį kaip tarifiniai ir kiekybiniai ribojimai); 3) diskriminacinį apmokestinimą.

Tarifiniai ribojimai. Vienas iš pagrindinių GATT tikslų yra muitų sumažinimas. GATT nedraudžia nustatyti muitus, tačiau įpareigoja sutarties šalis nuolat derėtis dėl abipusių muitų nuolaidų suteikimo, t. y muitų sumažinimo. Derybos dėl muitų mažinimo vykdomos, remiantis daugiašaliu principu derybų raundų metu.

Kiekybinių ribojimų draudimas. GATT XI straipsnis draudžia kiekybinius ribojimus: kvotas, importo ir eksporto licencijas ir kitas turinčias panašų poveikį priemones. Kiekybinės išimtys yra leidžiamos remiantis bendromis GATT išimčių taisyklėmis, t. y. siekiant apsaugoti sutarties šalių mokėjimų balansą ir užsienio valiutos atsargas ar vietinę pramonę. Be to, taikomos specialios kiekybinių ribojimų draudimo išimtys:

laikini maisto produktų ir kitų pagrindinių produktų eksporto ribojimai, kai yra šią produktų trūkumas rinkoje;
žemės ūkio ir žuvininkystės produktų importo ribojimai, kai šie ribojimai yra žemės ūkio produktų kainų subsidijavimo nacionalinės programos dalis;
pagrindinių produktų ribojimai.

Daugelis kitų nei GATT dvišalių ir daugiašalių susitarimų, siekiant apsisaugoti nuo importo iš besivystančių šalių į išsivysčiusias šalis, nustatė kokybinius tekstilės ir kiekinius drabužių ribojimus. Be to, 1974 metais GATT sistemoje buvo sudarytas Susitarimas dėl audinių (Multifibre Arragement – MFA), kuris apsaugojo nuo tekstilės rinkos disbalanso ir užtikrino prekybos tekstile „ramų augimą“. MFA nustatė keletą kiekybinių ribojimų rinkoje:

galimybė susitarti dėl maksimalios importo apimties ir, esant įprastoms aplinkybėms, jį kasmet didinti 6 procentais. Jei toks susitarimas tarp importuojančios ir eksportuojančios šalies nebuvo pasiektas, importuojanti šalis gali pagal MFA sąlygas nustatyti kiekybinius ribojimus;
kita galimybė yra sudaryti dvišalę sutartį, nustatančią pradinį importą ir vertės kasmetinį padidėjimą.

MFA vykdymui prižiūrėti buvo įkurta Tekstilės prekybą prižiūrinti institucija (Textile Monitoring Body TMB). TMB gali teikti tik rekomendacijas. Urugvajaus raundas parodė tolesnę, prekybos tekstilės sektoriuje liberalizaciją. Buvo nuspręsta tarptautinę prekybą tekstile įtraukti į bendrą GATT režimą iki 2004 metų pabaigos.

Importuojančios šalys be MFA dvišalėse derybose išsiderėjo daug savanoriškų eksporto ribojimų (voluntary export restrictions – VER). Ši priemonė siekia riboti tam tikro produkto iš tam tikros šalies eksportą. Kadangi dėl šių susitarimų buvo deramasi dvišaliai, jiems nebuvo taikomas nediskriminavimo, t.y. vienodo taikymo visoms valstybėms, principas. Populiariausias šios rūšies pavyzdys yra ES ir JAV rinkų apsauga nuo automobilių ir elektronikos importo iš Japonijos, panaudojant savanoriškus eksporto ribojimus (VER). Dabar pagal apsaugos susitarimą, parengtą Urugvajaus raundo metu, VER yra uždrausti ir naudojami tik esant ypatingoms aplinkybėms.
Kiti netarifiniai barjerai. Muitų efektą galima pasiekti ir kitais būdais. Vienas iš šių būdų yra netarifiniai ribojimai. Tarptautinėje prekyboje yra tūkstančiai tokių ribojimų. GATT neturi bendrų netarifinių barjerų draudimo taisyklių, tik keletas taisyklių reglamentuoja tam tikrų netarifinių barjerų naudojimą šiose srityse:

valstybinės įmonės. Pirkimai ir pardavimai turi remtis komerciniais motyvais, todėl GATT neleidžia, kad sutarties šalys reikalautų, jog valstybinės įmonės teiktų pirmenybę vietiniams gamintojams;
viešieji pirkimai. Daugelyje šalių valstybė prekes ir paslaugas perka tik iš vietinių įmonių. 1979 metais Tokijo raunde buvo sudarytas specialus GATT pirkimų kodeksas (Sutartis dėl viešųjų pirkimų), vėliau Urugvajaus raunde susitarta dėl naujo pirkimų kodekso, kuriuo siekiama reguliuoti valstybinius prekių ir paslaugų pirkimus, viršijančius 130tūkst. specialiųjų skolinimosi teisių (SST), ir jiems nustatytos specialios pirkinių taisyklės;
techniniai prekybos barjerai. GATT draudžia valstybėms įvesti importui ar eksportui techninius barjerus (pavyzdžiui, prekių kokybės, sudėties reikalavimus, t.t.), nors kai kurie ribojimai yra pateisinami, esant ypatingoms aplinkybėms (pavyzdžiui, susiję su įmonių, gyvūnų, augalų ir aplinkos saugumu bei sveikata, su sąlyga, kad šios priemonės nėra diskriminacinės). Susitarimas dėl techninių prekybos barjerų buvo pasirašytas Tokijo raundo metu ir įsigaliojo 1980 metu sausio l dieną.

Diskriminacinis apmokestinimas. GATT III straipsnis draudžia importuojamoms prekėms nustatyti tiesioginius ar netiesioginius vidinius mokesčius ar kitas fiskalines priemones, didesnes nei tos, kurios laikomos panašiems nacionaliniams produktams.

Plėtra ir ekonomikos reforma

Nuo 1964 metų GATT besivystančioms šalims nustatė įvairias taisykles, kurios skiriasi nuo bendrų GATT prekybos, principų. 1964 metais Ženevoje JTGA sušaukė JT prekybos ir plėtros konferenciją (UNCTAD). Be išsivysčiusių šalių, konferencijoje buvo atstovaujama ir 77 besivystančioms šalims. Pavadinimas „Grupė 77″ (G-77) išlieka ir dabar, nors besivystančių šalių labai padaugėjo.

UNCTAD buvo įkurta, siekiant skatinti besivystančių šalių ekonominį augimą per tarptautinę prekybą. UNCTAD aptarė šiuos klausimus: sutartis dėl pagrindinių produktų; specialių priemonių mažiausiai išsivysčiusioms valstybėms teikimas; 0,7 procento BNP, kaip tikslinės išsivysčiusių šalių pagalbos besivystančioms šalims, skyrimas; technologijų perdavimas, t.t.

Darant įtaką UNCTAD, GATT buvo papildytas IV dalimi „Dėl prekybos ir plėtros“, kuri yra skirta besivystančioms šalims. Šios nuostatos įsigaliojo 1966 metais. Pagrindiniai GATT IV dalies principai ir nuostatos yra šios:

nėra abipusiškumo, t.y. išsivysčiusių ir besivystančių šalių santykiai nėra pagrįsti abipusiškumo principu (nuolaidos padarytos išsivysčiusių šalių besivystančioms šalims nereiškia, kad tokias pačias nuolaidas besivystančios šalys turi suteikti išsivysčiusioms šalims);
Tokijo raunde sutarties šalys susitarė dėl vadinamojo įgalinimo punkto, kuris besivystančioms šalims suteikia lengvatinį statusą, t.y. atleidžia jas nuo didžiausio palankumo statuso, tam tikrais atvejais suteikiant besivystančioms šalims įvairias tarifines ir netarifines lengvatas bei abipuses lengvatas tarp besivystančių šalių. Lengvatinis statusas turi atitikti tam tikrus reikalavimus: pavyzdžiui, jis turi remtis tikru besivystančios šalies poreikiu, turi būti suderintas su GATT ir t.t. Jei besivystančios šalies ekonomikos būklė pagerėja, jai preferencinė sistema turi būti panaikinta;
bendros tarifinės lengvatos. Prieš pradedant naudoti įgalinimo punktą, bendrosios tarifinės lengvatos buvo taikomos atleidžiant nuo muitų. To pavyzdys buvo susitarimas UNCTAD sistemoje, kuris suteikė lengvatų besivystančioms šalinis prekiaujant apdirbamosios pramonės, pusfabrikačių pramonės gaminiais ir perdirbtais žemės ūkio produktais. Bendra muitų nuolaida buvo arba mažesnis muitas, arba visiškas atleidimas nuo muitų. Daug šalių suteikė šias lengvatas (pavyzdžiui, Japonija, Suomija. Vengrija, Austrija). JAV lengvatos buvo sąlyginės. ES taip pat naudoja diferencijuotas (sąlygines) lengvatas: ji atsižvelgia į kiekvienos sutarties šalies, gaunančios lengvatą, situaciją. Ypač yra skatinamos mažiausiai išsivysčiusios šalys;
eksporto stabilizavimo priemonės, t.y. priemonės, stabilizuojančios eksporto kainas, kurios buvo naudojamos kai kurių besivystančių šalių atžvilgiu. Pavyzdžiui, nuo 1976 metų ES garantuoja minimalias pajamas iš kai kurių pagrindinių produktų eksporto arba finansuojant eksporto deficitą mokėjimu iš ES (Stabex sistemos atvejis), arba teikia palankias nekomercines paskolas (Sysmin sistemos atvejis);
tarptautiniai susitarimai dėl pagrindinių produktų. Daugelis besivystančių šalių yra priklausomos nuo vieno ar dviejų pagrindinių produktų. Pagrindiniai produktai yra gaminami ir eksportuojami daugiausiai iš besivystančių šalių. GATT IV dalis įpareigoja sutarties šalis, kur galima, sudaryti tarptautinius prekybos susitarimus dėl pagrindinių produktų, turinčių labai didelę reikšmę besivystančioms šalims. Šie susitarimai reguliuoja šių produktų rinką (kainas ir t. t.). Dabar rinkos reguliavimo susitarimai galioja javams, kakavai, kaučiukui, džiutui ir medienai. Kiekvienas rinką reguliuojantis susitarimas turi tarptautinę instituciją, kurioje atstovaujamos ir gaminančios, ir vartojančios šalys. Be to, susitarimas numato sankcijas ir ginčų sprendimo procedūras. Be kito ko, kai kurie susitarimai numato bendrą GATT ginčų sprendimo sistemą. Bendri susitarimai nenustato nei eksporto kontrolės, nei kainų fiksavimo mechanizmo;
gamintojų organizacijos. Kai kurios pagrindinius ar žaliavinius produktus gaminančios šalys sudarė gamintoju organizacijas, kurios atstovauja jų bendriems interesams. Geriausiai žinoma organizacija yra Valstybių Naftos eksportuotojų organizacija (Organization of Petroleum Exporting Countries – OPEC). OPEC šalys keletui metu tarp savęs pasidalija eksporto kvotas, tačiau šių kvotų ne visada buvo laikomasi, o tai sumažino organizacijos efektyvumą

Muitai bei jų rūšys.

Muitų tarifai ir kiekybiniai apribojimai

Muitų tarifas – pagrindinis prekybos reguliavimo instrumentas. PPO siekia, kad jis būtų vienintelė prekybos ribojimo priemonė. Daugiašalių derybų metu siekiama

sumažinti muitus,
“įšaldyti” juos tame pačiame lygyje, kokiame jie yra taikomi
arba įsipareigoti, kad atskiri muitai arba vidutinis muitų mokesčių dydis nustatytų kategorijų prekėms neviršytų nustatytų dydžių, t.y. pririšti juos, nustatyti “lubas”.

Įsipareigojimai tarifų srityje yra šalies “tarifinių įsipareigojimų ir nuolaidų sąrašuose”, kurie yra GATT priedas (22 500 puslapių).

Išsivysčiusios šalys įsipareigojo tarifų mažinimą pradėti 1995.01.01 ir baigti per 5 m.

Industrinėms prekėms tarifai turėjo būti sumažinti net 40%, o betarifinės prekybos dalis pramoninių prekių eksporte turėjo pasiekti 44% (vietoj buvusių 20). Pasibaigus pereinamajam laikotarpiui industrinių šalių vidutinis tarifas pramoninėms prekėms turėjo sudaryti tik 3.8%. Industrinės valstybės įsipareigojo 99% tarifų pramoninėms prekėms buvo pririšti. Pabaigus vykdyti Urugvajaus derybų raundo įsipareigojimus aukštesni tarifai išliko tik prekyboje jautriomis prekėmis: žemės ūkio produktais, tekstilės, odos, gumos, kelionės gaminiais, batais, plienu.

Urugvajaus derybų raunde kiekybiniai apribojimai panaikinti.

Muitas – pagal muito tarifą nustatytas privalomas mokestis, kuriuo apmokestinamos eksportuojamos bei importuojamos prekės. Muito tarifas – tai prekybos politikos bei vyriausybės reguliavimo šalies viduje rinkos, sąveikaujančios su pasauline rinka, instrumentas, kuris yra susistemintas bei suderintas su prekių nomenklatūra. Muitų tarifai bei kvotos yra valstybės prekių politikos pagrindinis instrumentas, kurio naudojimas yra įteisintas tarptautinėmis normomis.

Muito mokestis – privalomas įnašas, paimamas muitinių organų, jis atsiranda kaip importo ar eksporto dalis. Muito mokesčiai vykdo šias funkcijas:

fiskalinė. Taikytina importo bei eksporto mokesčiams, nes pinigai eina į valstybės biudžetą;
protekcinė. Tik importo prekėms, siekiama apsaugoti vietinių gamintojų prekes;
balansavimo. Eksporto prekėms, kurių eksportas valstybės nepageidaujamas, nes kainos nacionalinėje rinkoje žemesnės nei pasaulinėje.

Pagal muitų ėmimo pobūdį muitai gali būti:

advalioriniai (ad volorem). Tai procentas nuo prekės kainos. Privalumas – palaikomas vienodas vidaus rinkos apsaugos lygis nepriklausomai nuo kainų šiam produktui vidaus rinkoje svyravimo. Trūkumas – visada reikia žinoti prekės kainą, ją įvertinti;
specifiniai. Tam tikra suma už prekės vnt. Naudojama standartizuotoms prekėms, bet nebėra galimybių manipuliuoti kainomis;
mišrūs. Čia objektas kaip procentas nuo prekės vertės, o kitas objektas – pinigų suma, tenkanti prekės vnt.

Pagal savo pobūdį muitai gali būti:

sezoniniai. Naudojami operatyviam tarptautinės prekybos reguliavimui, ypač sezoninėms prekėms;
antidempingo. Naudojama, kai prekės įvežamos bei išvežamos iš šalies žemesne kaina nei analogiškos bei jeigu gali būti padaryta žala šalies interesams. Dempingo yra naudojimas nelegalus;
kompensaciniai. Taikomi importuojamoms prekėms, kurių gamyboje buvo naudojamos subsidijos. Šių muitų tarifai naudojami šalyje, norint apsaugoti šalies ekonomiką nuo nesąžiningos konkurencijos.

Pagal kilmę muitai gali būti:

autonominiai- įvedami valstybės;
konvenciniai – įvedami dvišaliu be daugiašaliu susitarimu;
preferenciniai – taikomi norint sumažinti muitą prekėms, įvežamoms iš kitų šalių.

Pagal tarifų tipą muitai gali būti:

pastovūs – muito suma nustatoma valstybės organų bei nekinta;
kintami – muito suma gali kisti valstybės organų apibrėžtose situacijose.

Pagal skaičiavimo būdą:

nominalūs – nurodomi muitų tarifuose;
efektyvūs – realus muitų tarifų lygis galutinėms prekėms, apskaičiavus muitus pagrindinėms bei šalutinėms dalims.

Pagal tarifų struktūrą:

specialieji – kaip atsakomoji priemonė prieš diskriminacinius atskirų įmonių, šalių veiksmus;
fiskaliniai – kai prekės apmokestinamos siekiant padidinti valstybės pajamas;
protekciniai – apsaugoti vietinius gamintojus;
išlyginamieji – prekės apmokestinamos norint išlyginti importinės produkcijos kainas;
retorsiniai – taikomi apmokestinti prekes šalių, kurios pirmos padidina muitus savo prekėms.

Siekiant apsaugoto vietinius produkcijos gamintojus bei stimuliuoti žaliavų bei pusfabrikačių įvežimą naudojama tarifo eskalacija. Tai prekių apmokestinimo lygio augimas jos apdirbimo lygio dydžiu. Didelis muitų rūšių skaičius patvirtina jų svarbą bei naudojimo sudėtingumą. Muitų įvedimas valstybėse turi įvairią įtaką.

Įvertinimas

Vertybiniams tarifams taikyti priimtos muitinio vertinimo taisyklės.

GATT reikalauja, kad “importuojamos prekės muitinis įvertinimas turėtų būti grindžiamas faktine importuojamos prekės, kuriai taikomas muitas, verte arba panašios prekės verte, tačiau neturi būti grindžiamas nacionalinės kilmės prekės verte arba ginčytinomis bei fiktyviomis vertėmis”.

Faktine verte laikoma kaina, už kurią tokios ar panašios prekės yra parduodamos ar siūlomos parduoti esant visiškos konkurencijos sąlygomis.

Sutartis vertinimo pagrindu laiko sandorio vertę: “importuojamų prekių muitinė vertė turi būti sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta ar mokėtina už prekę, parduodamą eksportui į importuojančią šalį”. Tačiau jei kyla abejonių dėl sandorio vertės dydžio pagrįstumo, tai tada rekomenduojamas taikyti kitus būdus:

tapačių prekių sandorio vertę,
panašių prekių sandorio vertę,
dedukcijos metodą arba
apskaičiuojamąją vertę.

Faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina – tai visi pirkėjo įvykdyti ar priklausantys įvykdyti mokėjimai pardavėjui arba pardavėjo naudai už importuotas prekes, įskaitant visus įvykdytus arba priklausančius įvykdyti pirkėjo mokėjimus pardavėjui arba, vykdant pardavėjo įsipareigojimus, trečiajam asmeniui, esančius importuotų prekių pardavimo pirkėjui sąlyga. Būtinoji sąlyga – turi būti įvykęs pardavimas, t.y. sandoris, pagal kurį sumokėta ar įsipareigota sumokėti kaina. Jei ši sąlyga netenkinama, nes prekės importuotos kaip dovanos ar kitokio pobūdžio nemokamos siuntos, konsignacijos pagrindu, tiekiamos vienos kompanijos viduje, taip pat pagal lizingo kontraktą ar išnuomojamos, įvykę prekių natūriniai mainai, nuosavybės teisės neperleidžiamos pirkėjui, sandorio vertės metodas negali būti taikomas.

Faktine kaina pripažįstama tik realiai pagal sandorio sąlygas susitarta suma, todėl visi užslėpti mokėjimai, nuolaidos bei kitos kompensacijos traktuojamos kaip vertės sudėtinė dalis, nepaisant aplinkybės, įtrauktos jos į sąskaitą faktūrą, ar ne. Tad jeigu nuolaida suteikiama tik po importavimo ir nėra nulemta prekių kiekio, ji retroaktyviai nekeičia prekių muitinės vertės. Pažymėtina, jog jei susitariama dėl didesnės nei minimali kainos vien siekiant išvengti antidempingo muitų taikymo, tokia kaina nepaisant tikslo, pripažįstama sandorio verte.

Mokėjimo forma nebūtinai turi būti pinigų pervedimas. Gali būti mokama tiesiogiai arba netiesiogiai (netiesioginio mokėjimo forma būtų laikoma visas ar dalinis pardavėjo skolos apmokėjimas), pvz., pateikiant akredityvus arba vertybinius popierius. Pažymėtina, kad mokėjimai tarp fizinių asmenų, atliekami grynųjų pinigų forma, paprastai muitinės pareigūnų pripažįstami kaip keliantys abejonių dėl nurodytos sandorio vertės tikrumo. Pirkėjo atliekama rinkodaros veikla – t. y. veikla, susijusi su vertinamų prekių reklamavimu ir jų pardavimo skatinimu bei techninio aptarnavimo garantijomis, laikoma atliekama jo paties sąskaita, net jeigu ji atliekama vykdant pirkėjo įsipareigojimą pardavėjui, vadinasi, neturi būti pripažįstama netiesioginiu mokėjimu pardavėjui.

Kilmės taisyklės

Taikant preferencinį prekybos režimą svarbų vaidmenį vaidina kilmės taisyklės.

Bendra kilmės taisyklių nuostata yra tokia: “šalis, apibrėžiama kaip tam tikros prekės kilmės šalis, yra arba šalis, kurioje ta prekė buvo pagaminta/gauta visa arba, tais atvejais, kai su prekės pagaminimu susijusi daugiau negu viena šalis, kilmės šalimi laikoma ta šalis, kurioje atliktas paskutinis esminis prekės pakeitimas.”

Pagrindiniai kriterijai, kaip nustatyti esminį prekės pakeitimą:

tai pridėtinės vertės procentinis ir/arba
gamybos arba perdirbimo operacijų kriterijai.

Kaip įvertinti kilmę? (žr. US – Textiles Rules of Origin, paras 6.23, 6.118, 6.190-91, 6.221, 6.231, 6.271, 6.272).

Bylų sąrašas:

Kaip interpretuoti? (Vienos Konvencija, žr. EC – Computer Equipment, para 84)

Teisingas taikymas – (žr. Argentina – Textiles and Apparel, para 45; Canada – Dairy, para 134; EC – Chicken Cuts, para 276)

Teisinga klasifikacija – (žr. Spain – Unroasted Coffe, para 44)

Kaip įvertinti kilmę? (žr. US – Textiles Rules of Origin, paras 6.23, 6.118, 6.190-91, 6.221, 6.231, 6.271, 6.272).