VII. Prekyba paslaugomis

• 1946 m. buvo vedamos derybos tarp 23 šalių steigėjų.
• Šis pirmasis derybų raundas apvainikuotas 45 tūkst. tarifų nuolaidų, apimančių 10 mlrd. $, t.y. 1/5 pasaulio prekybos.
• Šių derybų pasekoje buvo paruoštas ir 1948 m. įsigaliojo Visuotinis susitarimas dėl tarifų ir prekybos (GATT).
• Be konkrečių tarifų nuolaidų ir prekybos taisyklių šiame susitarime numatyta sistemingai organizuoti derybas tolimesnio tarptautinio prekybos liberalizavimo klausimais.
• Per laikotarpį po II Pasaulinio karo įvyko 8 GATT derybų raundai – 1947; 1949; 1951; 1956; 1960-1961; 1964-1967; 1973-1979 ir 1989.
• Pastarasis raundas (t.y. Urugvajaus raundas), baigėsi 1993 m.
• 2000 m. Urugvajaus raundo priimti nutarimai buvo svarstomi Dohos raunde, kuris nebuvo sėkmingas.

Po II Pasaulinio karo atliktas didžiulis darbas PPO rėmuose vedant derybas ir ruošiant sutartį prekybos tarifų klausimais:

Pirmieji 7 GATT raundai buvo skirti prekybai prekėmis reguliuoti.

1986 m. rugsėjo 20 d. Urugvajuje, Punta del Este mieste svarbiausių pasaulio valstybių prekybos ministrai susitarė pradėti naują derybų raundą dėl prekybos paslaugomis.

Po keleto nenutrūkstamų derybų dienų delegatai patvirtino Urugvajaus raundo Ministrų deklaraciją. Joje – būsimų derybų darbotvarkė.

Vienas istorinių ir labiausiai prieštaringų Punta del Este susitikimo nutarimų buvo iniciatyva artimiausiu metu pradėti derybas paslaugų prekybos klausimu ir laikyti tai vienu svarbiausių derybų punktų.

Kertinį akmenį tokioms deryboms dėl prekybos paslaugomis padėjo JAV kongreso 1974 m. priimtas įstatymas, leidžiantis Jungtinėms valstijoms dalyvauti daugiašalių prekybos derybų Tokijo raunde.

1974 m. įstatymas orientavo JAV derybų atstovus siekti prekybos paslaugomis kliūčių panaikinimo.

Nėra lengva pasiekti susitarimą tarp tokio didelio skaičiaus šalių bei pritraukti jas į išsamias derybas dėl naujos srities (ypač jei sritis – prekyba paslaugomis, kai situacija atskirose valstybėse labai skirtinga).

Daugiausia, ką galėjo pasiekti JAV Tokijo raunde – tai sutarties straipsnių dėl komplementarių paslaugų išskaidymo į daugybę nuostatų (paslaugų, susijusių su netarifinėmis kliūtimis, prekiaujant prekėmis).

1979 m. padarytas pirmas didelis žingsnis į priekį, kai JAV pavyko palenkti kitas industrines šalis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (OECD) pradėti tyrinėti paslaugas, siekiant paruošti dirvą ateities deryboms.

Analitinis darbas ir diskusijos, pravestos OECD daugiau kaip per 8 metus, pakankamai gerai nuteikė išsivysčiusias šalis pradėti derybas GATT rėmuose paslaugų prekybos klausimu.

Ilgo ir kruopštaus darbo rezultate OECD šalys parengė dokumentą „Prekybos paslaugomis schematinių matmenų elementai“. Šis dokumentas padėjo intelektualinį pagrindą derybų procesui.

1982 m. įvyko pirmieji rimti prekybos paslaugomis svarstymai. Po gana ilgų svarstymų tarp išsivysčiusių šalių 1982 m. lapkričio mėn. iš esmės buvo susitarta, kad šalys turi pradėti paslaugų tyrinėjimą savo valstybių viduje ir keistis tarpusavyje gauta informacija.

1993 m. gegužės 15 d. pasibaigė 7 metus trukęs GATS Urugvajaus raundas – Ženevoje Prekybos derybų komitetas, vienijantis 117 tautų atstovus, pasirašė Urugvajaus raundo baigiamąjį aktą.

Komiteto pirmininkas Sutherlend baigiamojo posėdžio metu pareiškė: „Šiandien pasaulis pasirinko atvirumą ir bendradarbiavimą vietoje netikrumo ir konfliktų“.

Susitarimas dėl paslaugų, kaip baigiamojo akto sudedamoji dalis, remiasi 3 atramos taškais:

• Susitarimo rėmai, apimantys bazinius įsipareigojimus, taikytinus visoms šalims – GATS narėms.
• Nacionalinių įsipareigojimų katalogas, apimantis visus tuos specifinius nacionalinius įsipareigojimus, kurie bus besitęsiančio liberalizavimo proceso objektu.
• Tam tikras skaičius priedų, skirtų specialioms situacijoms atskiruose paslaugų sektoriuose.
• Urugvajaus raundo metu atliekant paslaugų klasifikavimą bei formuojant tarptautinės prekybos paslaugomis teisinio reglamentavimo aspektus, buvo remiamasi ir praktikų, ir mokslininkų rekomendacijomis.

Bhagwati (1987) paslaugas suskirstė į 2 kategorijas:

• Kai reikia tiesioginio paslaugos teikėjo ir gavėjo sąlyčio;
• Kai paslaugų teikėjams ir gavėjams (pvz., bankininkystės, draudimo) fiziškai būti vienoje vietoje nebūtina, nes jos gali būti teikiamos per atstumą.

Iš pirmos kategorijos paslaugų Bhagwati išskiria:

1.Mobilus paslaugos teikėjas ir nemobilus klientas (pvz., kitoje šalyje vykdomos statybos);

2.Mobilus paslaugos gavėjas ir nemobilus teikėjas (pvz., ligoninėje teikiamos gydymo paslaugos);

3.Mobilus paslaugos teikėjas ir mobilus paslaugos gavėjas (pvz., paskaitų skaitymas).

Sampsonas, Snape‘as (1985), atsižvelgdami į paslaugų teikimo vietą, išskyrė su tarptautiniais sandoriais susijusias paslaugas:

• Paslaugų teikėjo ir gavėjo migracijos bei migracijos, susijusios su kitais gamybos veiksniais, nereikalaujantys sandoriai (pvz., su perdraudimo, draudimo paslaugomis susiję sandoriai);
• Gamybos veiksnių bei paslaugų gavėjo migracijos reikalaujantys sandoriai (pvz., statybos, gydymo paslaugų importas);
• Paslaugų gavėjo migracijos pas paslaugų teikėją reikalaujantys sandoriai (pvz., viešbučio paslaugos užsienio turistams);
• Ir gamybos veiksnių (tarp jų ir paslaugų teikėjų), ir paslaugų gavėjų migraciją skatinantys sandoriai.

Šiek tiek kitokį tarptautinių paslaugų skirstymą pasiūlė R.M. Sternas ir B.M. Hoekmanas (1987):

Savitarnos paslaugos arba atskirtos paslaugos (angl. separated services),

kurios parduodamos tarptautiniu mastu be paslaugų teikėjų arba gavėjų judėjimo, taip pat prekių, kuriomis keičiamasi tarptautinėje prekyboje. (pvz., paslaugos, platinamos įvairiomis fizinėmis laikmenomis, pateiktomis elektroniniu būdu ar papildančiomis prekybos prekėmis sritį);

Paslaugos, teikiamos paslaugos susiformavimo vietoje (angl. demander-located services),

nes atsiradimą lemia paklausa, skatinanti paslaugos teikėjo migraciją bei reikalaujanti, kad už šalies ribų būtų gamybos veiksniai, kuriais disponuoja paslaugos teikėjas, tokie kaip kapitalas ar kvalifikuota arba nekvalifikuota darbo jėga.

(tiesiogines užsienio investicijas valdo arba procesai iš paslaugų teikėjo buvimo vietos, arba naudojamos atitinkamos bendravimo tarptautiniu mastu technikos)

(pvz., inžinerija, konsultavimas, bankų paslaugos);

Paslaugos, teikiamos paslaugų teikėjo įsikūrimo vietoje  (angl. provider-located services)

didžiausių tarptautinių srautų vietose, skatinančios paslaugų vartotojų migraciją pas paslaugos teikėją.

(turistinės, edukacinės, gydymo paslaugos);

Paslaugos, reikalaujančios ir paslaugų teikėjo, ir gavėjo migracijos (angl. footloose, non-separated services)

kai šalies teritorijoje laisvai teikiamos paslaugos iš trečiosios šalies ir naudojamasi 2 ar daugiau šalių operatorių paslaugomis.

(pvz., menininkų ir muzikantų dalyvavimas festivaliuose užsienyje, skrydžiai ir pan.)

Tarptautinis valiutos fondas skiria 4 rūšių paslaugas:

• Frachtą;
• Transporto paslaugas;
• Turizmą;
• Kt.

GATS skiria:

Komercinės paslaugos

• Finansinės;
• Transporto;
• Turistinės;
• Kitos, kurias teikia pelno siekiančios įmonės.

Nekomercinės paslaugos

• Teikiamos labdaros pagrindu arba savanoriškai;
• Medicinos;
• Kultūros;
• Meno;
• Kitos, finansuojamos valstybės ar įvairių organizacijų, fondų ir pan.

Perkant ir parduodant prekes tarptautiniu mastu, skiriamos

2 sandorių grupės (Sidorova E.J.): 1) pagrindiniai ir 2) susiję su prekių pirkimu – pardavimu.

Pagrindiniai paslaugų pirkimo-pardavimo sandoriai

• Tarptautiniai sandoriai teikiant gamybines technines paslaugas (tarptautinė inžinerija) (angl. international engenering).
• Tarptautiniai nuomos sandoriai;
• Turizmo paslaugų eksportas;
• Turizmo paslaugų importas.

• Tarptautiniai konsultavimo paslaugų sandoriai, siekiant perduoti informaciją ir tobulinti valdymą (angl. international consulting) ir kt.
• Tarptautinis vežimas;
• Tarptautinės transporto-ekspedicinės paslaugos;
• Krovinių saugojimo;
• Draudimo;
• Tarptautinių atsiskaitymų.

PPO taip pat pateikia tarptautinių paslaugų sandorių klasifikavimą:

• Tarptautinė prekyba;
• Vartojimas užsienyje;
• Prekybos atstovai;

Urugvajaus raunde, remiantis įvairiomis tarptautinėmis paslaugų klasifikacijomis, buvo pasiektas bendras susitarimas ir pradėta taikyti bendra tarptautinės prekybos paslaugomis klasifikacija. Pagal GATS skiriami 4 tarptautinės prekybos paslaugomis būdai:

Paslaugos teikimas per sieną
(angl. cross-border supply)

Paslauga teikiama iš vienos šalies, PPO narės, teritorijos į bet kurios kitos šalies narės teritoriją, t.y. kai paslaugos teikėjas ir vartotojas nekerta šalies sienos, o paslauga suteikiama.

Šiuo atveju tarptautinės prekybos paslaugomis teikimo būdas labai panašus į prekių pardavimą tarptautinėje prekyboje.

Tai – iš esmės paslaugų teikimas užsienyje. /pvz., juridinė konsultacija telefonu ar kitomis komunikacijos priemonėmis/.

Paslaugų vartojimas užsienyje
(angl. consumption abroad)

Paslaugų vartojimas, kai vienos šalies, PPO narės, vartotojas gauna ir naudojasi paslauga kitos šalies teritorijoje.

Tai nuolatinis arba ilgalaikis paslaugų teikimas užsienyje per antrines įmones ir nuo tarptautinės prekybos prekėmis teikiamos paslaugos skiriasi tuo, kad nei paslauga, nei jos pardavėjas nekerta šalies sienos, o tik paslaugos vartotojas atvyksta iš kitos šalies. /pvz., žmogus atvyksta mokytis, gydytis ir pan./

Komercinė veikla teikiant paslaugas
(angl. commercial presence, right of establishment)

Vienos šalies, PPO narės, įmonė teikia paslaugą kitos narės teritorijoje ir vykdo komercines operacijas, t.y.: paslaugą teikianti įmonė kerta kitos šalies sieną ir įkuria atstovybę ar antrinę įmonę, per kurią teikiamos paslaugos.

Nei paslauga, nei jos pardavėjas nekerta šalies sienos, o tik paslaugos vartotojas atvyksta iš kitos šalies.

Fizinių asmenų, teikiančių paslaugas, būtinas dalyvavimas (angl. presence of natural persons providing services)

Paslauga teikiama, kai tiesiogiai dalyvauja vienos šalies, PPO narės, paslaugų teikėjas ir kitos šalies narės fizinis asmuo, t.y. kai paslauga vykdoma tik atvykus paslaugos teikėjui į šalį, kurioje yra vartotojas.
Tai siekis laikinai sustabdyti fizinių asmenų paslaugų teikėjų buvimą užsienyje.

Tarptautinė prekyba bus vykdoma, kai iš užsienio šalies atvyks tam tikros įmonės personalas ir teiks paslaugas, kol bus įkurta tos įmonės atstovybė.

GATS 2 straipsnis nustato, kad DPR – tai principas, kuris taikomas visam Susitarimui. Jame rašoma: „bet kokios priemonės atžvilgiu, kurią apima GATS, kiekvienas PPO narys privalo suteikti iš karto ir besąlygiškai paslaugoms ir paslaugų teikėjams, ypatingai kitam PPO nariui, režimą ne mažiau palankesnį, negu tas, kokį jis suteikia kitoms panašioms paslaugoms arba paslaugų teikėjams iš bet kurios kitos šalies“.

GATS atskiruose straipsniuose numato ir išlygas, apribojimus, išimtis. Tai labiausia susiję su tuo, kad GATS veiklos sfera yra labai plati, ir tai tiesiogiai nusako DPR veiklos sferą:

Į GATS kompetenciją įeina daugiau negu 160 pakankamai plačių pagal savo sudėtį paslaugų rūšių, labai skirtingų pagal pobūdį, reikšmingumą ir vietą šalies ekonomikoje. Pvz., jūros laivininkystė – iš vienos pusės; kraštovaizdžio architektūra – iš kitos.

GATS apima visas priemones, reguliuojančias paslaugų teikimą bei vartojimą.

GATS 1 straipsnis sako, kad Susitarimo objektas – PPO narės, kurios įtakoja prekybą paslaugomis.

GATS 2 straipsnis sako, kad DPR taikomas, atsižvelgiant į bet kokias priemones. „Priemonės“ – tai bet kokie veiksmai, kurie įtakoją prekybą paslaugomis; juos vykdo centriniai, regioniniai ir vietiniai valdžios organai, taip pat nevyriausybinės institucijos.

Tačiau, kaip rodo taip vad. GATS įsipareigojimų sąrašas, dauguma šalių – PPO narių – DPR veiklos prekyboje paslaugomis reikiama apimtimi nevykdo.

Iš to galime daryti išvadą, kad reali DPR veikla GATS ribose yra ženkliai mažesnė, lyginant su tuo, kiek yra dokumentaliai leidžiama ir reglamentuojama pagal GATS.

GATS pastebimai (palyginus su GATT) keičia termino „prekyba“ turinį. Kadangi prekyba paslaugomis ženkliai skiriasi nuo prekybos prekėmis, tai formuoja tiesioginę įtaką realiam DPR panaudojimui.

Pagal GATS prekyba paslaugomis gali būti vykdoma perkeliant (parduodant) paslaugas iš šalies į šalį, taip pat perkeliant pačius paslaugų gamintojus bei vartotojus iš vienos šalies į kitą.

Paslaugų naudojimas šalyje, kur jos buvo pagamintos, žvelgiant iš pirkėjo-užsieniečio, irgi gyvenančio toje šalyje pozicijų turės būti priskiriamos eksportui.

Tokiu pat būdu perkeliant paslaugos gamintoją į šalį, kur bus vartojama paslauga, visų tos šalies pirkėjų atžvilgiu minėtoji paslauga taip pat bus priskiriama eksportui.

Nesvarbu, maža ar didelė šalis, ekonomiškai išsivysčiusi ar ne, paslaugų teikimą ir plėtrą tam tikros institucijos vienaip ar kitaip reguliuoja visose valstybėse.

Šalių įstatymai apibrėžia:

Įvairių institucijų veiklą;

Paslaugų teikėjų ir gavėjų santykius;

Vartotojų teises;

Konkurencinės kovos priemones;

Reklamos priemones ir pan.

Taip valstybės teisinė sistema padeda palaikyti tvarką visuomenėje, daryti įtaką su įmonių veikla susijusiems procesams, mokesčių sistemai, paslaugų liberalizavimo ir įvairių kitų priemonių įgyvendinimo veiklai.

Todėl ryšių, švietimo, sveikatos, viešojo transporto ir kitos paslaugos skirtingoms socialinėms grupėms turi būti prieinamos ir aiškiai reglamentuotos ir nacionaliniu, ir tarptautiniu mastu.

Skirtinga kultūra, tautinės vertybės, papročiai ir tikėjimas taip pat turi poveikį tarptautinei paslaugų sklaidai.

Tačiau tarptautiniai procesai keičia šimtmečiais nusistovėjusią tvarką Azijos, Lotynų Amerikos ir kt. regionų šalyse bei transformuoja paslaugų sektorių, išplečia jų pasiūlą ir prieinamumą.

Nors integracijos ir globalizacijos proceso raiška akivaizdi visose šalyse, nesvarbu, koks jų ekonominio išsivystymo lygis, vis dėlto tam tikros paslaugų plėtros tendencijos priklauso nuo nacionalinių valstybinių institucijų ir tarptautinių organizacijų reglamentavimo.

Trukdžiai, kylantys tarptautinėje prekyboje paslaugomis, reguliavimo procese yra šie:

Sunku nustatyti eksportuojamų paslaugų kainas

/pvz., įvertinti virtualias paslaugas/ Tarptautiniai tokių paslaugų sandoriai sunkiai reguliuojami informaciniuose tinkluose ir techniškai, ir teisiškai.

Sunku atskirti komercines ir nekomercines paslaugas,

teikiamas tarptautiniu mastu užsienio šalių misionierių, savanorių ar labdaros fondų.

Dažnai tai būna švietėjiškos, medicininės, audito ar konsultacinės paslaugos, teikiamos besivystančioms ar transformacijos šalims.

Nacionalinės ar tarptautinės organizacijos per mažai dėmesio skiria tarptautinei prekybai paslaugomis reguliuoti

t.y. trūksta teisinių norminių aktų.

Nacionalinė teisinė valstybės sistema:

• Leidžia palaikyti tvarką visuomenėje,
• Reguliuoti paslaugų teikėjų ir gavėjų santykius,
• Koordinuoti konkurencinę aplinką,
• Apsaugoti nacionalinę rinką ir pan.

Pirmiausia kiekviena valstybė tarptautinę prekybą paslaugomis reguliuoja nacionaliniais metodais:

• Riboja importuojamų paslaugų kiekį;
• Taiko tam tikrų paslaugų kiekio limitus;
• Riboja užsienio įmonių užimamos nacionalinės rinkos dalį;
• Taiko tarifus, muitus, specialias įvažiavimo į šalį taisykles;
• Licencijuoja tam tikras profesijas ir pan.

Importas paslaugų srityje ribojamas:

• griežtinant užsienio kompanijų veiklą nacionalinėje rinkoje,vietos valdžios institucijos įveda įvairias taisykles, administracinius reikalavimus, paslaugų teikimą reglamentuojančias instrukcijas ir t.t.

Paslaugų teikimą tarptautiniu mastu sunkina:

• Tik dalis paslaugų kerta valstybinę sieną,
• Didelė užsienio kompanijų paslaugų dalis teikiama nacionalinėje teritorijoje.
• Paslaugų sektoriuje nėra bendros informacinių duomenų bazės apie teikiamas tarptautines paslaugas;
• Dėl integracijos proceso, ypač regioninėje erdvėje, automatizuotoje duomenų bazėje kaupiama ir skleidžiama informacija apie paslaugų teikėjus, teisės aktus, susijusius su paslaugų teikimo ypatumais pasaulinėje rinkoje ir atskirose šalyse.

Kyla paslaugų prieinamumo problemų besivystančiose ar PPO nepriklausančiose šalyse (pvz., Rusijoje), todėl siekiama susisteminti ir suvienodinti duomenų informaciją, kuria galėtų naudotis:

• Paslaugų eksportuotojai,
• Šalių vyriausybės,
• Įvairios organizacijos,
• Mokslininkai.

Atsižvelgiant į GATS, informacija grupuojama pagal:

• Šalis, taikančias apribojimus;
• Paslaugų sektorių, atsižvelgiant į GATS klasifikaciją arba produktų klasifikaciją;
• Paslaugų teikimo būdą;
• Taikomų priemonių tipą pagal:
  • vidinį reguliavimą,
  • nacionalinį reguliavimą,
  • įėjimo į rinką (pagal GATS VI, XVI, XVIII sk.).

Sukaupta informacija rodo, kad paslaugos reguliuojamos skirtingose šalyse.

Valstybės ar bendrijos gali pasinaudoti informacija dvišaliuose, regioniniuose ir daugiašaliuose susitarimuose.

Be to, įsitraukdamos į PPO veiklą, naujos narės padeda tarptautinės prekybos paslaugomis liberalizacijai.

Prekybos paslaugomis bendrosios taisyklės kodifikuotos GATS susitarime, kuris yra neatskiriama PPO steigimo sutarties dalis; 1995 m. GATS įtrauktas į PPO sistemą dėl to, kad pasiekta bendro besivystančių ir išsivysčiusių šalių kompromiso dėl susitarimo dėl žemės ūkio įtraukimo į PPO steigimo sutarties sistemą;

Nuo PPO ministrų konferencijos, vykusios Honkonge 2005 m., per Dohos derybų raundą prekybai paslaugomis skirta mažai dėmesio; kai kurios paslaugos, pavyzdžiui, transporto, komunikacijos ir teisinės paslaugos, sudaro vertės grandinėse, dideliu mastu pagrįstose šių paslaugų liberalizavimu, dalyvaujančių šalių tarpusavio prekybos pagrindą; vis dėlto paslaugų liberalizavimo sąstingį daugiausia lemia aklavietė, į kurią pateko Dohos derybų raundas visų pirma dėl žemės ūkio sektoriaus, įskaitant nepasiektą pažangą žemės ūkio eksporto subsidijų laipsniško panaikinimo srityje;

Derybų dėl GATS šalių tvarkaraščiai iš dalies paseno, be to, šios šalys taiko nesulyginamus liberalizavimo ir drausmės lygius, susijusius su įsipareigojimais, kuriuos prisiėmė PPO narės dėl prekybos paslaugomis; tai atspindi patį paslaugų sektoriaus, kuris iš esmės labai skiriasi nuo prekybos prekėmis sektoriaus, pobūdį;

TISA negali būti sudarytas remiantis PPO steigimo sutarties X straipsnio 9 dalimi, siekiant įtraukti TISA į šios sutarties 4 priedą; PPO ministrų konferencija neturi įgaliojimų patvirtinti kai kurių PPO šalių narių susiderėtos daugiašalės sutarties, susijusios su paslaugų sektoriumi, kurio atžvilgiu jau galioja visas PPO nares apimančios daugiašalės sutarties (GATS) nuostata dėl didžiausio palankumo statuso suteikimo; derybose dėl TISA dalyvaujančias šalis dar kartą apsvarstyti jų pasirinkto metodo tinkamumą, turint mintyje, kad PPO istorijoje nėra šio metodo precedento ir toks susitarimas iš esmės pakeistų daugiašalės prekybos sistemos struktūrą;

Daugelis iniciatyvos dalyvių yra už tai, kad TISA būtų sudarytas pagal GATS V straipsnį, kaip kai kurias PPO šalis apimantis daugiašalis laisvosios prekybos paslaugomis susitarimas, neišplečiant šio naujo susitarimo naudos visoms PPO narėms ir todėl netaikant GATS nuostatos dėl didžiausio palankumo statuso suteikimo[1]; siekiant susitarimą sudaryti pagal GATS V straipsnį, TISA turėtų būti labai ryžtingas ir apimti didelę visos prekybos paslaugomis dalį, visus paslaugų sektorius ir visus paslaugų teikimo būdus;

besivystančios ir besiformuojančios rinkos ekonomikos šalys ligi šiol nedalyvavo derybose dėl TISA ir kad kai kurios iš jų yra aiškiai paskelbę, kad nepritaria šiai iniciatyvai; besivystančios ir besiformuojančios rinkos ekonomikos šalys neturi paskatų įsijungti į derybas dėl TISA vėlesniu etapu, jei šis susitarimas turi būti labai ryžtingas, kad atitiktų laisvosios prekybos susitarimo reikalavimus pagal GATS V straipsnį;

Taigi pagal PPO taisykles nesuteikiama pagrindo šiai iniciatyvai arba Sąjungos paskelbtam interesui daryti pažangą paslaugų sektoriaus liberalizavimo srityje; įspėja, kad TISA iniciatyva galėtų net trukdyti minėtos pažangos perspektyvoms pagal esamą GATS formatą ir struktūrą, jei TISA nukryptų nuo teigiamo įsipareigojimų sąrašo sampratos ir pagrindinių GATS nustatytų apibrėžimų ir principų bei taisyklių dėl nacionalinio traktavimo, galimybės patekti į rinką ir drausmės.