I. PPO sukūrimas, funkcijos ir struktūra
Tarptautinės ekonominės teisės samprata
Tarptautinė ekonominė teisė (TET), kartais dar vadinama tarptautinių ekonominių santykių teise – viena iš jauniausiųjų tarptautinės teisės šakų, bet tuo pačiu ir viena iš sparčiausiai besiplėtojančių bei įgaunančių vis didesnį vaidmenį. Ji atspindi milžinišką pasaulio ekonomikos augimą po Antrojo pasaulinio karo, taip pat spartėjančius globalizacijos procesus. Tarptautinės ekonominės teisės vaidmuo ypač sustiprėjo žlugus SSRS ir jos globojamam „socialistinių“ valstybių blokui. Literatūroje nėra vieningos nuomonės dėl TET apimties, paprastai naudojamas pavyzdinis apibrėžimas, pateiktas Amerikos teisės instituto 1987 m.:
„Tarptautinė ekonominių santykių teisė plačiausia prasme apima visas tarptautinės teisės normas ir sutartis, reguliuojančias ekonominius sandorius, kurie peržengia valstybės ribas arba kaip nors kitaip įtakoja daugiau ne vieną valstybę, pavyzdžiui, prekių, kapitalo, asmenų, technologijų, laivų ar orlaivių judėjimas.“
Viena iš TET reguliuojamų santykių svarbių ypatybių – juose dalyvaujančių subjektų įvairovė: tai gali būti santykiai tarp valstybių (universalūs, regioniniai, dvišaliai, pvz., NAFTA); santykiai tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų (pvz., PPO); tarp valstybių ir fizinių bei juridinių asmenų iš kitų valstybių (pvz., investavimas); tarp valstybių ir transnacionalinių korporacijų (pvz., Lietuva – PKN Orlen), pagaliau, tarp ekonominių subjektų, veikiančių skirtingų valstybių jurisdikcijose. TET normose dažnai persipina tarptautinės viešosios ir tarptautinės privatinės teisės reguliavimas.
Prie tarptautinės ekonominės teisės reglamentavimo sferos paprastai priskiriamos šios sritys (šakos): tarptautinė finansų teisė, tarptautinė prekybos teisė, tarptautinė investavimo teisė, regioninis ekonominio integracijos teisė ir kt., kai kurių autorių teigimu, prie tarptautinės ekonominės teisės priskirtini ir Jungtinių Tautų įvedamų ekonominių sankcijų taikymo realizavimas.
Bretton – Woods sistemos sukūrimas
Modernioji TET šiuo metu remiasi daugiašalių sutarčių sistema, kuri buvo sukurta Bretton Woods konferencijoje 1944 m. Du pagrindiniai šios konferencijos tikslai buvo, pirma, sumažinti muitus ir kitus tarptautinės prekybos barjerus; antra, sukurti pasaulinę ekonominę sistemą, kuri sumažintų ekonominių konfliktų tarp valstybių. Ši konferencija pagrindė trijų pagrindinių ekonominių institucijų, reglamentuojančių pasaulinę prekybą ir finansus, įsteigimą (dažnai jos ir vadinamos Brettono Woodso institucijomis: Tarptautinį Valiutos Fondą (TVF, angl. IMF), Tarptautinį Rekonstrukcijos ir Plėtros Banką (TRPB, angl. IBRD), kuris taip pat supaprastintai vadinamas „Pasaulio banku“ ir Bendrąjį Susitarimą dėl muitų ir prekybos (angl. GATT), kurį 1994 metais pakeitė Pasaulio Prekybos Organizacija (PPO, angl. WTO).
SSRS vadovaujamas „socialistinių“ valstybių blokas neprisijungė prie šios sistemos dėl ideologinių prieštaravimų (kadangi ši sistema buvo paremta Jungtinės Karalystės ir JAV ekonomistų Johno Keyneso ir Harry Dextor White‘o pasiūlymais, kurie teigė, jog tarptautinės prekybos kliūčių mažinimas arba tarptautinės laisvosios rinkos sukūrimas padės ekonomikos plėtrai, nedarbo ir skurdo mažinimui, pajamų augimui, valiutų stabilumui ir kt. Trečiojo pasaulio, taip vadinamos „besivystančios“ šalys iš pradžių taip pat į šią sistemą žiūrėjo skeptiškai, tačiau ilgainiui prie jos prisijungė ir netgi ėmė vaidinti pakankamai svarų vaidmenį, ypač plėtojant Naujosios tarptautinės ekonominės tvarkos koncepciją. Žlugus SSRS ir „socialistinio lagerio“ sistemai devintojo dešimtmečio pabaigoje, atsikūrusios ar naujai susikūrusios valstybės pasuko Bretton Woodso sistemos linkme. Lietuva tapo pirmąja TVF dalyve pirmoji iš buv. SSRS erdvės, tačiau į PPO buvo priimta tik 2001 m., kadangi PPO narėmis gali tapti tik tam pasirengusios valstybės.
Greta Brettono Woodso institucijų tarptautinės ekonominės teisės srityje veikia daug ir kitų organizacijų, taip pat ir Jungtinių Tautų Organizacijos rėmuose, pvz., Pasaulinė maisto ir žemės ūkio organizacija (angl. Food and Agriculture Organisation – FAO), Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija (angl. World Intellectual Property Organisation – WIPO), Tarptautinė darbo organizacija (angl. International Labour Organisation – ILO). Regioniniu lygmeniu labai svarbų vaidmenį vaidina tokios organizacijos kaip Naftą eksportuojančių valstybių organizacija (angl. Organisation of Petroleum Exporting Countries – OPEC), Europos regione po karo buvo itin svarbi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD), vėliau, be abejo, Europos Bendrija, Europos laisvosios prekybos organizacija (angl. European Free Trade Association – EFTA), Europos ekonominė erdvė (angl. European Economic Area – EEA), Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos erdvė (North American Free Trade Area – NAFTA), faktiškai kiekvienas žemynas ar regionas turi savo organizacijas, kurios padeda plėtoti ekonominį bendradarbiavimą ir integraciją, tiesa, sėkmingumas ne visur vienodas.
Naujoji tarptautinė ekonominė tvarka
Naujoji tarptautinė ekonominė tvarka (NTET) – tai iniciatyva, kurią plėtojo besivystančios šalys, aktyviai remiamos SSRS ir „socialistinių“ valstybių bloko, įtvirtinta Jungtinių Tautų Deklaracijoje dėl naujosios tarptautinės ekonominės tvarkos įsteigimo (1974 m.) kaip antipodas liberaliai tarptautinei ekonominei tvarkai (Brettono – Woodso sistema). Deklaracijos paskatino aktyvias diskusijas tarp išsivysčiusių ir besivystančių valstybių, su pasiūlymais restruktūrizuoti pasaulinę ekonomiką besivystančioms šalims suteikiant daug lengvatų – tarptautinių finansų, produkcijos, valstybių skolų srityse. Naujosios tarptautinės ekonominės tvarkos įgyvendinimui buvo sudaryta ir Veiksmų programa bei Valstybių ekonominių teisių ir pareigų chartija.
NTET buvo skirta ne tik panaikinti skurdą, bet ir pamėginti pakeisti tarptautinę ekonominę sistemą trečiojo pasaulio naudai. Tarp numatytų reikalavimų buvo: eksporto iš besivystančių šalių padidinimas ir kliūčių jam panaikinimas, kapitalo srautų į „trečiąjį pasaulį“ padidinimas, technologijų perdavimas, multinacionalinių korporacijų kontrolė, teisė nacionalizuoti ir eksproprijuoti trečiojo pasaulio šalyse veikiančias joms žalingas kompanijas, skolų panaikinimas, lengvatinis skolinimasis ir kt. Vis dėlto, nežiūrint aktyvaus Jungtinių Tautų dalyvavimo, ši programa buvo skeptiškai sutikta liberalios ekonomikos valstybių, neskubančių dalintis savo geru su „besivystančiomis valstybėmis“. Be to, nors naujosios tarptautinės ekonominės tvarkos šalininkai ir teigė, kad šią koncepciją numatę dokumentai turėtų būti privalomi. Kaip buvo pažymėta 1979 m. ekspertų susitikime Vienoje, principai, išreikšti JT rezoliucijose dėl naujosios tarptautinės ekonominės tvarkos nustatymo turi būti ne tik formaliai ir abstrakčiai diskutuojami, bet taip pat turi būti įtvirtinti kaip tarptautinės teisės normos. Specialus dėmesys turi būti skirtas fundamentalių socialinių teisių pripažinimui – kaip žmogaus teisių dalies – ne tik nacionaliniu lygiu, bet ir kaip tarptautinės valstybių atsakomybės gairės. Tačiau šie principai pirmiausia buvo priimti kaip Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijos, kurios turi tik rekomendacinę galią. Šaltojo karo pabaiga 1989 m. žymėjo ir Naujosios tarptautinės ekonominės tvarkos kūrimo pabaigą.
Pagrindinės tarptautinės ekonominės teisės institucijos ir jų veikla
Aptariant tarptautinės ekonominės teisės klausimus ir konkrečiai Bretton – Woodso sistemą, neįmanoma išsiversti be institucijų, sudarančių šią sistemą, aptarimo. Šiuo metu šią sistemą sudaro: Tarptautinis valiutos fonas (TVF), Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas arba Pasaulio bankas (TRPB) ir Bendrasis susitarimas dėl prekybos ir tarifų, šiuo metu tapęs Pasauline Prekybos Organizacija (PPO).
Tarptautinis valiutos fondas
Tarptautinis valiutos fondas – tai universali tarpvyriausybinė organizacija, kurios pagrindinis tikslas – tarptautinio prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo, garantuojančio valstybėms darnų ekonominį augimą, sukūrimas užtikrinant tarptautinės finansų sistemos stabilumą. Galima teigti, jog tokios institucijos kaip TVF poreikis kilo dar 1929 – 1933 m. didžiosios pasaulinės ekonomikos krizės metais, kuomet viso pasaulio ekonomika patyrė didžiulius sukrėtimus ir sunkumus, daugelio valstybių valiutos nuvertėjo, ekonomikos sužlugo, prasidėjo hiperinfliacija. Ir nors tai buvo tik ekonominė krizė, tačiau būtent ji iš dalies išprovokavo Hitlerio atėjimą į valdžią Vokietijoje bei Antrąjį pasaulinį karą. Kaip minėjome, TVF buvo įsteigtas Bretton – Woodso konferencijos metu ir savo veiklą pradėjo 1946 m.
TVF institucinę struktūrą sudaro Valdytojų valdyba, Vykdančioji valdyba ir Administracija. Valdytojų valdybą sudaro po vieną atstovą iš kiekvienos valstybės narės (paprastai arba finansų ministrą, arba centrinio banko vadovą), ji renkasi kartą per metus ir turi konsultacinius komitetus: tarpinį komitetą (monetarinės politikos klausimai), plėtros komitetą (parama besivystančioms šalims). Vykdančiąją valdybą sudaro 24 vykdomieji direktoriai (į vykdančiuosius direktorius penkis skiria penkios turinčios didžiausias kvotas narės, o penkiolika renka kitos narės). Tai – nuolatinė institucija , posėdžiaujanti ne rečiau kaip tris kartus per savaitę, jos sprendimai priimami konsensusu.
TVF atlieka įvairias funkcijas, tačiau svarbiausios iš jų – reguliacinės ir priežiūros funkcijos valiutų kursų srityje, daugiašalės mokėjimų sistemos reguliavimas bei koordinavimas, taip pat tam tikra finansinė veikla. Vienas svarbiausių TVF uždavinių – padėti valstybėms narėms susidarius mokėjimų balanso deficitui. Valstybėms būtinas likvidumas palaikomas specialiųjų skolinimosi teisių (SST) pagalba – tai lėšos, kurias Fondas paskirsto nariams kaip rezervines arba kaip lėšas, skirtas jų valiutoms palaikyti. SST buvo sukurtos, atsisakius palaikyti rezervus tik auksu (kaip iki Antrojo pasaulinio karo) arba JAV doleriais. SST vertė nustatoma sumuojant stipriausių pasaulio valiutų krepšelio vertes JAV doleriais rinkos keitimo kursu. SST naudojamos kaip rezervai valstybių centriniuose bankuose, papildant aukso ir konvertuojamos valiutos atsargas.
Valstybė, stodama į TVF, privalo sumokėt įnašą (kvotą). Kvotos valstybėms nustatomos pagal įvairius kriterijus, įskaitant bendrojo nacionalinio produkto dydį ir gyventojų skaičių. Kadangi kvotos sudaro nuosavas TVF lėšas, nuo jų dydžio priklauso ir valstybėms suteikiamos paskolos dydis. Nuo kvotos dydžio priklauso ir valstybės turimų balsų skaičius. Valstybės kvota peržiūrima kas penkeri metai.
TVF teikia periodines konsultacijas valstybėms narėms, kiekvienais metais TVF ekspertai vyksta į valstybes ir renka informaciją apie valstybės makroekonominius rodiklius, eksportą, importą, gyventojų užimtumą, mokesčius, kredito institucijų veiklą ir kt., tuomet teikia rekomendacijas valstybių vyriausybėms ir pranešimus TVF valdybai.
Dėl tarptautinių organizacijų, Vakarų valstybių ir privačių bankų vykdomo intensyvaus skolinimo besivystančioms šalims ir pastarųjų nepajėgumo gražinti skolas, yra kilusi nemaža krizė (būtent su ja yra susijusios įvairios akcijos ir raginimai turtingoms valstybėms „nurašyti“ besivystančių valstybių skolas). Tokiu atveju TVF, taip pat ir TPRB siūlo besivystančioms šalims tam tikrus sąlyginius susitarimus, pagal kuriuos valstybė, kuriai skolinamos lėšos, įsipareigoja vykdyti tam tikras ekonomines reformas, kad įveiktų savo balanso deficitą (tokie įsipareigojimai patvirtinami konkrečiais veiksmų planais ir pan.) Šios sistemos kritikai tokią pagalbą vadina „TVF diktatūra“, kadangi taip valstybės yra priverčiamos derinti savo ekonomikos su liberalia TVF politika, kuri dažnai sukelia sudėtingas socialines problemas (ypač trumpalaikėje perspektyvoje).
2007 metais TVF priklauso 185 valstybės. Lietuvos Respublika TVF nare tapo 1992 m., tais pačiais metais pradėta gauti ir TVF parama įvairioms ekonomikos plėtros programoms vykdyti.
Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas
Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB), populiariau vadinamas Pasaulio banku (PB), taip pat buvo įkurtas 1944 m. PB savo veiklą pradėjo 1946 m., o nuo 1947 m. tapo JT Specializuota įstaiga. Tai labai glaudžiai su TVF susijusi institucija. Jos pagrindiniai tikslai – skatinti privačias užsienio investicijas, duodant garantijas ar dalyvaujant teikiant paskolas; teikti pagalbą rekonstruojant ir plėtojant valstybių ekonomiką, skatinant kapitalo investicijas gamybos tikslais; skatinti ilgalaikį darnų tarptautinės prekybos augimą ir mokėjimo balanso palaikymą. Po Antrojo pasaulinio karo PB pirmiausia buvo skirtas sugriautoms valstybių ekonomikoms atkurti, šiuo metu jis daugiau orientuojasi į pagalbą besivystančioms šalims, taip pat šalims, restruktūrizuojančioms savo ekonomikas.
PB narėmis gali tapti tik TVF narės, bet jos turi atitikti PB statute nustatytus reikalavimus. PB kapitalas yra padalytas į akcijas, kiekvienos akcijos nominali vertė yra 100 tūkst. JAV dol., viena akcija suteikia vieno balso teisę priimant sprendimus. Kiekviena valstybė, tapdama PB nare gauna po 250 balsų, tačiau papildomų balsų galima gauti už akcijas.
Visos pagrindinės PB funkcijos yra priskirtos Valdytojų tarybos, kurią sudaro kiekvienos valstybės narės paskirti valdytojai ir jų padėjėjai, kompetencijai. Valdytojų taryba gali deleguoti savo funkcijas, išskyrus banko statute nurodytus atvejus, vykdantiesiems direktoriams, kurių yra 21, iš kurių 5 renka didžiausią akcijų skaičių turinčios valstybės, o kiti renkami Valdytojų tarybos. Vykdomieji direktoriai renka PB prezidentą, kuris yra Administracijos vadovas.
PB lėšas sudaro skolintos nevalstybinių šaltinių lėšos, taigi, PB veikia kaip finansinis tarpininkas: jis perskolina iš rinkos gaunamas lėšas arba garantuoja jo nariams komerciniais kanalais teikiamas paskolas. Iš PB gali skolintis ne tik valstybė PB narė, bet ir valstybės narės teritorijoje įregistruota įmonė, jeigu inter alia: 1) valstybė, kuri nėra tiesioginis paskolos gavėjas, garantuoja paskolos grąžinimą; 2) nėra alternatyvių skolinimosi šaltinių, kurių teikiamos paskolos sąlygos, banko nuomone, būtų priimtinos paskolos gavėjui; 3) skolintas kapitalas bus naudojamas specialiems projektams, susijusiems su valstybės ekonomikos rekonstrukcija ir plėtra. Šiuo metu PB gausiai finansuoja ir socialinės bei aplinkosaugos sričių projektus.
PB papildo Tarptautinė finansų korporacija (IFC – Inernational Finance Corporation) – ji skirta skatinti valstybių investicijas privačiame sektoriuje, teikia techninė pagalbą ir konsultacija; Tarptautinė plėtros asociacija (IDA – International Development Association), pastaroji, siekdama kompensuoti PB patiriamus nuostolius, prisideda savo lėšomis PB teikiant paskolas neturtingoms šalims; Daugiašalė investicijų garantijų agentūra (MIGA – Multilateral Investment Guarantee Agency) – užsiima užsienio investicijų draudimu nuo nekomercinės rizikos: eksproprijavimo, valiutos operacijos suvaržymo, karo ir pilietinių neramumų ir taip skatina kapitalo judėjimą į besivystančias šalis.
Bendrasis susitarimas dėl tarifų ir prekybos ir Pasaulio Prekybos Organizacija
Bendrieji bruožai
Bendrasis susitarimas dėl tarifų ir prekybos (angl. General Agreement on Tariffs and Trade – GATT) – Pasaulio Prekybos Organizacijos (PPO) (angl. World Trade Organisation – WTO) pirmtakas, atsiradęs kaip tam tikras kompromisas tarp norėtos įkurti Tarptautinės Prekybos Organizacijos (jos įkūrimą užblokavo JAV) ir ilgą laiką funkcionavęs kaip tarptautinė organizacija de facto (unikalus atvejis), nors ir neturėjo savo steigiamojo dokumento, o veikė pagal 1947 m. sudarytą protokolą „Dėl laikino taikymo“. Todėl GATT pagrįstai vadinama ne tarptautine organizacija, o tarptautine daugiašale prekybos sistema.
GATT paskirtis – įtvirtinti bendrus principus ir taisykles dėl tarptautinės prekybos liberalizavimo, daugiašalio susitarimo pagrindu mažinti muitų ir kitokias kliūtis prekybai bei panaikinti diskriminaciją tarp valstybių prekyboje. GATT veikė nuo 1948 m. iki 1994 m. Veikimo forma – vadinamieji „derybų raundai“ (etapai), kurių metu GATT buvo pildomas papildomais protokolais, susitarimais ir kt. Pvz., iš pradžių tokios derybos daugiausia apėmė prekybos taisyklių nustatymą – ypač muitų mažinimą, 7-ajame dešimtmetyje prasidėjo derybos dėl antidempingo priemonių, Tokijo raundo metu (1973 – 1979) buvo priimti net 9 prekybos kodeksai ir susitarimai. Raundai trukdavo ilgai – po keletą metų, GATT išsirutuliojo į milžinišką ir komplikuotą sistemą, kurią būtinai reikėjo institucionalizuoti bei sisteminti, todėl Urugvajaus raundo metu (1986 – 1993) buvo užsibrėžtas tikslas ne tik transformuoti GATT į PPO, bet ir sureguliuoti ir naujas sritis: prekybą paslaugomis, prekybą, susijusią su intelektinės nuosavybės objektais, investicinių priemonių prekybą.
Pasaulio Prekybos Organizacijos steigiamasis susitarimas buvo sudarytas 1994 m. Marakeše, įsigaliojo 1995 m., pradžioje jo narėmis tapo 104 valstybės ir tai sudarė maždaug 90 proc. pasaulinės prekybos. PPO pagrindą sudaro šie susitarimai: GATT 1994, Bendrasis susitarimas dėl prekybos paslaugomis (GATS), Susitarimas dėl prekybinių intelektinės nuosavybės teisių aspektų (TRIPPS) ir Ginčų sprendimo susitarimas (DSU).
Nors PPO ir tapo tarptautine organizacija, tačiau iš esmės ji vis tiek išliko daugiašale, pasauline prekybos sistema ir dabar atlieka GATT administratoriaus vaidmenį. Pagrindiniai jos tikslai – užtikrinti kuo laisvesnę prekybą, organizuoti derybas dėl prekybos, būti ginčus sprendžiančiąja institucija. Valstybė, norinti tapti PPO nare, turi sutikti su visomis sutartimis ir susitarimais, kurie sudaro PPO, be to, dėl jos prisijungimo turi sutikti visi kiti PPO nariai, todėl prisijungimas prie PPO yra ilgas ir sudėtingas derybinis procesas.
PPO institucinė struktūra susideda iš Ministrų konferencijos – į ją renkasi visų PPO valstybių narių aukščiausi atstovai bent kartą per dvejus metus, Generalinė taryba susidedanti iš PPO valstybių narių atstovų ir vykdanti Ministrų konferencijos funkcijas laikotarpiu tarp konferencijų ir Sekretoriatas, kuriam vadovauja Generalinis direktorius. Prie Generalinės tarybos taip pat veikia Ginčų sprendimo institucija ir Prekybos politikos priežiūros institucija. Generalinė taryba taip pat vadovauja trims papildomoms taryboms: Prekių prekybos tarybai (prižiūri GATT įgyvendinimą), Paslaugų prekybos tarybai (prižiūri GATS įgyvendinimą), Aspektų, susijusių su prekyba intelektinės nuosavybės teisėmis taryba (prižiūri TRIPPS įgyvendinimą).
PPO sprendimai priimami konsensusu. Jeigu konsensuso pasiekti nepavyksta, tuomet sprendimai gali būti priimami balsų dauguma, tačiau ypač svarbiems sprendimams reikalinga dviejų trečdalių (kvalifikuota) balsų dauguma (pvz., PPO sutarties aiškinimui). Kiekvienas PPO narys turi vieną balsą, specialios taisyklės taikomos EB(ES) – ji turi tiek balsų, kiek ir ES valstybės narės – PPO narės. Lietuva PPO nare tapo 2001 m.
PPO narėmis yra 152 valstybės ir Europos Bendrijos kaip tarptautinė organizacija.10 PPO veiklą vykdo per tris struktūrinius organus: Ministrų konferenciją, Bendrąją tarybą ir sekretoriatas.
Ministrų konferencija yra pagrindinė ir aukščiausia valdanti institucija, kurioje dalyvauja visų PPO narių atstovai ir kuri yra šaukiama bent kartą per dvejus metus. Jos metu nustatomos daugiašalio bendradarbiavimo kryptys, aptariama kitų dvejų metų PPO darbotvarkė ir tolesnė veikla reglamentuojant ir liberalizuojant pasaulinę prekybą. Ministrų konferencija turi nuolat veikiančius komitetus: Prekybos ir plėtros komitetą, Mokėjimų balanso komitetą, Biudžeto, finansų ir administracinį komitetą, Prekybos ir aplinkos komitetą bei papildomus, pagal daugiašalės prekybos susitarimus įsteigtus komitetus ir tarybas, kurie yra atskaitingi Ministrų konferencijai už jų kompetencijai priskirtų klausimų administravimą, o taip pat teikia pranešimus Bendrajai tarybai.
Bendroji taryba susideda iš valstybių narių atstovų ir vykdo Ministrų konferencijos funkcijas laikotarpiu tarp konferencijų. Taryba kontroliuoja PPO biudžetą, sprendžia ginčus, peržiūri skundus ir imasi būtinų priemonių sprendžiant ginčus tarp šalių narių, bendradarbiauja su kitomis tarpvyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis. Ji atsakinga už šalių narių prekybos politikos priežiūrą ir apžvalgą. PPO struktūrą atspindi trys esminiai šalių narių susitarimai: dėl prekybos prekėmis, paslaugomis ir intelektinės nuosavybės teisėmis. Bendrojoje taryboje šiuo pagrindu veikia Prekybos prekėmis taryba, kuri prižiūri GATT ir jį papildančių susitarimų vykdymą ir veikimą, Prekybos paslaugomis taryba, prižiūrinti GATS įgyvendinimą ir Prekybos intelektinės nuosavybės teisėmis taryba, kuri vykdo TRIPS priežiūrą. Šios tarybos turi teisę steigti komitetus ar kitas būtinas pavaldžias institucijas, kurie teikia ataskaitas ir pranešimus Bendrajai tarybai. Komitetus sudaro kiekvienos šalies narės atstovai. Bendroji taryba yra atsakinga už dviejų svarbių institucijų veiklą – Ginčų sprendimo tarybą (Dispute Settlement Body, toliau – GST), kuriai priklauso ir grupė ekspertų, kurie peržiūri ginčus kaip Apeliacinis komitetas, ir už Nuolatinę PPO šalių narių vykdomos prekybos politikos apžvalgos įstaigą.
Sekretoriato būstinė yra Ženevoje (Šveicarija), jam vadovauja Ministrų konferencijos skiriamas generalinis direktorius. Sekretoriatas veikia nuolat ir yra atsakingas už PPO organų veiklą, t.y. atlieka administracinį darbą. Jis ruošia sprendimų projektus, kuriuos priims PPO organai, teikia informacinio pobūdžio konsultacijas.
Lietuva ir jos dalyvavimas PPO veikloje.
2001 m. birželio 1 d. Lietuva tapo oficialia PPO nare. Lietuvos vykdomos užsienio prekybos politikos teisinis pagrindas yra Europos Bendrijos steigimo sutartis ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro patvirtinti metmenys (toliau – Metmenys).
Lietuvos įsipareigojimai PPO nebuvo identiški ES įsipareigojimams PPO, todėl nuo narystės ES datos Lietuva perėmė ES įsipareigojimus. Metmenų 21 p. reglamentuojama, kad Lietuvos užsienio prekybos politikos funkcijos, 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvai tapus ES nare, buvo perduotos Europos Komisijai. O tai reiškia, kad ES bendroji prekybos politika yra išskirtinė Europos Bendrijų kompetencijos sritis. Lietuva įsijungusi į ES bendrąją užsienio prekybos politikos erdvę perėmė visus ES sutartinius santykius su trečiosiomis šalimis ir tarptautinėmis organizacijomis bei ES taikomus instrumentus trečiosioms valstybėms. Lietuvai tapus ES nare pasikeitė jos prekybos režimas ir nuo tada yra taikomi vieningi su visomis ES narėmis muitų tarifai bei prekybos instrumentai. Lietuva prisideda prie ES prekybos politikos formavimo dalyvaudama ES Tarybos ir Europos Komisijos komitetų ir darbo grupių veikloje, palaiko dvišalius santykius su Europos Komisijos ir ES šalių atstovais. Lietuvos prioritetai užsienio prekybos politikos srityje glaudžiai susiję su ES vykdoma bendrąja prekybos politika. Lietuva užtikrina, kad Lietuvos gamintojai ir eksportuotojai galėtų pasinaudoti esamomis tarptautinės prekybos sąlygomis, naujai atsirandančiomis galimybėmis trečiosiose šalyse ir siekia, kad konkurencija būtų pagrįsta sąžininga prekybos praktika, būtų valdoma ir teisėta. Būdama ES nare ir atstovaujama Europos Komisijos, Lietuva gali veiksmingiau ginti prekybinius interesus su prekybos partneriais. ES vaidmuo ir įtaka PPO yra žymiai didesnė nei kitų PPO šalių narių, nes Europos Komisija derasi visų ES šalių narių vardu. To teisinis pagrindas yra ES steigimo sutarties 133 str. Šiuo pagrindu Europos Komisija derasi valstybių narių vardu, su kuriomis konsultuojasi specialiai tam sudarytame komitete, pavadintame „133 straipsnio komitetu“. 133 komitetas yra sudarytas iš visų valstybių narių ir Europos Komisijos atstovų. Jo svarbiausia funkcija – koordinuoti ES prekybos politiką. Komiteto susitikimuose aptariamos kiekvienos šalies narės prekybos politikos problemos. Ši trumpa Lietuvos dalyvavimo PPO veikloje apžvalga rodo, kad narystė PPO Lietuvos prekybai suteikė stabilumą ir patikimumą, o tai yra reikšmingi veiksniai Lietuvos prekybos partneriams ir investuotojams. PPO inicijuoti ir parengti susitarimai yra tarptautinės prekybos pagrindas, sudarantys sąlygas pasaulinės prekybos liberalizavimui. Organizacijos tikslai įgyvendinami ir pagrindiniai veiklos principai užtikrinami per jos struktūrinius organus – Ministrų konferenciją, Bendrąją tarybą ir sekretoriatą, kurie susideda iš valstybių narių atstovų ir vykdo jiems priskirtas funkcijas.
Pagrindiniai PPO sistemos principai
Šie principai – tai tam tikros bazinės nuostatos, apibūdinančios tarptautinę prekybos sistemą. Svarbiausias jų tikslas – kuo labiau liberalizuoti tarptautinę prekybą naikinant jos kliūtis – nesvarbu kokiu pavidalu. Šie principai yra įtvirtinti GATT.
Didžiausio palankumo – šis principas reiškia, kad kiekviena GATT (PPO) narė privalo besąlygiškai suteikti bet kuriais kitai narei didžiausio palankumo statusą tarpusavio prekybos santykiuose, t.y. bet kokia privilegija, lengvata ar neliečiamumas, suteiktas sutarties šaliai produkto, kilusio iš ar skirto bet kuriai šaliai, turi būti nedelsiant ir besąlygiškai pradėtas taikyti panašiems produktams, kilusiems iš arba skirtiems visoms kitoms sutartį pasirašiusioms šalims. Tačiau nors ir PPO narės negali diskriminuoti produktų, tai nereiškia, kad su visais produktais turi būti elgiamasi vienodai – tai priklauso nuo valstybės dalyvės reguliavimų tam tikrų (panašių) produktų atžvilgiu;
Nacionalinio režimo – PPO narės privalo produktus, importuotus iš kitų narių šalių traktuoti lygiai taip pat, kaip nacionalinius produktus, t.y. valstybės narės prekėms, importuotoms į kitos valstybės narės teritoriją, nėra tiesiogiai ar netiesiogiai taikomi jokie vidaus mokesčiai ar rinkliavos, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai viršytų vietinėms prekėms taikomus mokesčius ir rinkliavas (šis principas uždraudžia vietinių produktų gynybą).
Tarifinių įsipareigojimų, muitų ir nuolaidų suderinimas – nors GATT nedraudžia tarifų ir muitų, tačiau visą laiką stengiasi juos mažinti (pvz., Urugvajaus raundo metu muitai buvo sumažinti iki 40 proc.) Šie tarifiniai įsipareigojimai bei muitai yra išdėstomi vad. „Tarifinių įsipareigojimų ir nuolaidų sąrašuose (angl. „Schedules of Concessions“), kurie skirti kiekvienai konkrečiai valstybei narei ir pridedami prie GATT.
Kiekybinių ribojimų draudimas – kiekybiniai importo ar eksporto ribojimai (pvz., importo ar eksporto kvotos, eksporto importo licencijų ribojimas ar panašios priemonės) yra draudžiami, dėl tikėtino prekybos iškraipymo. Išimtys iš šio draudimo leidžiamos tik remiantis bendromis GATT taisyklėmis, pvz., siekiant apsaugoti sutarties šalių mokėjimų balansą ar vietinę pramonę.
Skaidrumo – valstybės narės privalo skelbti visas prekybos ir su prekyba susijusias priemones, kad būtų užtikrintas reguliacinių priemonių tikrumas, nuspėjamumas ir atsakomybė už jas.
Išimtys – GATT numato nemažai išimčių bendrai prekybos liberalizavimo taisyklei, tačiau jos suteikiamos griežtai pagal GATT nuostatas. Tokios išimtys susiję su mokėjimų balanso apsauga, specialiais tikslais – pvz., visuomenės saugumo, moralės ar sveikatos. Valstybės narės gali nuspręsti palengvinti kitų valstybių narių įsipareigojimus, taip pat numatomos lengvatos laisvosios prekybos zonoms (erdvėms), muitų sąjungoms, numatančioms dar geresnes prekybos sąlygas pagal tam tikras, paprastai – regionines, prekybos sistemas (EB, NAFTA, MERCOSUR).
Specialios nuostatos besivystančioms šalims – tam tikros privilegijos besivystančioms šalims GATT atsirado jau 1950 m., o 1965 m. joms buvo priimta speciali 4-a GATT dalis. 1964 m. JT GA sušaukė JT prekybos ir plėtros konferenciją (UNCTAD), siekiant skatinti besivystančių šalių ekonominį augimą per tarptautinę prekybą. Būtent šios konferencijos įtakoje atsirado GATT papildymai dėl besivystančių šalių, kurie numatė kai kurias taisykles besivystančių šalių naudai: abipusiškumo atsisakymo – išsivysčiusios šalys suteikia besivystančioms šalims nuolaidas, kurių besivystančios šalys neprivalo suteikti išsivysčiusioms; įgalinimo sąlyga – atleidžianti besivystančias šalis nuo didžiausio palankumo statuso partnerių prekių atžvilgiu ir kt. palengvinimai besivystančioms šalims (pvz., teisė keistis prekybinėmis koncesijomis tarpusavyje).
Specialieji susitarimai (GATS, TRIPS, DSU)
Bendrasis susitarimas dėl paslaugų prekybos (angl. General Agreement on Trade in Servines – GATS) skirtas liberalizuoti paslaugų prekybai, kuri pastaruoju metu vis auga. Jo struktūra panaši į GATT: pagrindinė sutartis ir priedai, specialūs įsipareigojimai bei išimtys dėl konkrečių valstybių narių. Bendrieji GATS įpareigojimai, pvz., didžiausio palankumo režimas arba priemonių, kurių imasi valstybės, viešumas, taikomas visoms paslaugoms. Išimtys galimos tik jeigu jų buvo prašoma prieš GATS įsigaliojimą arba naujiems nariams jų prisijungimo metu, taip pat ir prie GATT minėtais svarbiais pagrindais (pvz., mokėjimų balanso problemos ar išoriniai finansiniai sunkumai). Visos išimtys yra nuolatos peržiūrimos ir neturi tęstis ilgiau kaip 10 metų. Specialūs valstybių įsipareigojimai aptariami „nacionaliniuose tvarkaraščiuose“. Jų apimtis gali būti skirtinga. Paprastai juose yra paslaugų sąrašai, kuriuose rinkos priėjimas ir nacionalinis režimas garantuojamas ir nurodomi tam tikri ribojimai – pvz., sandorių vertės, operatorių tam tikrame rinkos segmente skaičius ir kt. GATS taip pat numato vienas po kito vykstančius derybų dėl laipsniško prekybos paslaugomis liberalizavimo etapus, o atskiriems jautriems paslaugų sektoriams – specialius režimus, kurie įtvirtinti susitarimo protokoluose (finansinėms paslaugoms – 1995 ir 1997), telekomunikacijoms (1997) ir fizinių asmenų judėjimui (1995).
Susitarimas dėl prekybinių intelektinės nuosavybės teisių aspektų (angl. Agreement on Trade Related Intellectual Property Rights – TRIPS).
TRIPS susitarimas sujungia tarptautinę prekybos sistemą su tarptautinėmis sutartimis, užtikrinančiomis intelektinės nuosavybės teisių apsaugą, konkrečiai – Paryžiaus ir Berno konvencijomis, kurias prižiūri Pasaulinė Intelektinės Nuosavybės Organizacija (WIPO). TRIPS numato nacionalinio režimo ir didžiausio palankumo režimo principus bei standartus dėl intelektinės nuosavybės teisių suteikimo, apimties, naudojimo. TRIPS apima tokias teises kaip autorinių teisių ir gretutinių teisių apsaugą, prekių ženklus, geografines nuorodas, pramoninį ir architektūrinį dizainą, patentus, neatskleistinos informacijos apsaugą. Be to, TRIPS nustato standartus dėl intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimo civilinėmis, administracinėmis ir baudžiamosiomis procedūromis.
Ginčų sprendimo susitarimas (angl. Dispute Settlement Understanding – DSU) – tam tikrą ginčų sprendimą jau turėjo GATT 1947, tačiau būtent Urugvajaus raundo metu (1986 – 1993 m.) ji buvo paversta integruota ginčų sprendimo sistema, pavesta prižiūrėti PPO struktūriniai daliai – Ginčų sprendimo institucijai (angl. Dispute Settlement Body – DSB), veikianti prie PPO Generalinės tarybos. Jeigu nustatoma, kad valstybė pažeidžia GATT normas, ji turi pirmiausia pranešti apie tai valstybei ir bandyti išspręsti ginčą tradicinėmis tarptautinių ginčų sprendimo priemonėmis. Jeigu per 60 dienų sprendimo pasiekti nepavyksta, šalis kreipiasi į DSB, kurią sudaro visų PPO valstybių narių atstovai. DSB tokiu atveju turi sukurti kolegiją, nebent konsensusu būtų priimtas kitoks sprendimas. Kolegija susideda iš trijų asmenų, paskirtų bendru ginčo šalių susitarimu. Jeigu šalys nesugeba susitarti dėl kolegijos per 20 dienų, Generalinis direktorius paskiria narius po konsultacijų. Kolegija įvykdo objektyvų situacijos įvertinimą pagal ginčo dalyvių pateiktus argumentus, taip pat pagal bet kurių kitų narių, turinčių interesą šiame ginče, pranešimus ir parengia rekomendaciją DSB, kuri priima galutinį sprendimą. Jeigu valstybė sprendimu nepatenkinta, ji gali kreiptis į Nuolatinę apeliacinę instituciją. DSB sprendimas, įprastomis aplinkybėmis, turi būti įgyvendinamas per 15 mėnesių, prižiūrint DSB. Jeigu valstybė nesutinka įgyvendinti sprendimo, DSB turi teisę leisti taikyti atsakomąsias priemones ir kt. DSU sistema yra vis dar besivystanti ir kai kurie kilę dideli ginčai (pvz., Bananas case, Beef Hormones case) kilę tarp JAV ir ES parodė, kad sistemą dar reiks tobulinti.