III. PPO ginčų sprendimas

PPO ginčų sprendimo procedūros atsiradimo istorija ir teisiniai pagrindai

PPO ginčų sprendimo procedūra atsirado ne iš karto, ji kilo iš ilgo ir sudėtingo proceso, prasidėjusio dar GATT veikimo pradžioje. Kol GATT buvo pasaulinis susitarimas, o ne organizacija, ginčų sprendimo instituto nebuvo galimybės įsteigti. 1947 m. GATT tekste apskritai nėra formuluotės „ginčų sprendimo procedūra“, tik XXII str. ir XXIII str. nustatyta bendra padėtis apie konsultacijų, skirtų ginčų sprendimui, organizavimą bei prekybinių privilegijų anuliavimą ir sumažinimą, kurios laikui bėgant tapo vienomis pagrindinių PPO sistemos koncepcijų.

GATT epochos pradžioje susitariančiųjų šalių skundus nagrinėjo ir rekomendacijas ruošė GATT atstovas. Laikui bėgant paaiškėjo, kad toks ginčų „sprendimo“ mechanizmas nėra išsamus ir pakankamas, todėl tokia praktika buvo pakeista imant skirti darbo grupes, kurios peržiūrinėjo skundus ir pateikdavo paruoštus pranešimus susitariančioms šalims. Ginčo šalys dalyvaudavo darbo grupių susitikimuose, nors darbo efektyvumui tai nebuvo naudinga. Todėl 1952 m. buvo nuspręsta, kad ginčai būtų nagrinėjami kolegijoje, susidedančioje iš nepriklausomų ekspertų. Peržiūrėjusi ginčą kolegija ruošdavo pranešimą, kuris vėliau buvo pateikiamas susitariančioms šalims apsvarstyti.

1964 – 1970 metais ginčų sprendimo procedūra GATT buvo sustabdyta. To priežastis buvo Europos Ekonominės Bendrijos (toliau – EEB) vykdoma žemės ūkio politika ir preferenciniai prekybiniai susitarimai. 1960 m. išaugo GATT susitariančių šalių skaičius, ypač besivystančių šalių, kurios sudarė didesnę dalį GATT susitariančiųjų šalių. Kol besivystančios šalys kėlė išsivysčiusioms šalims politinius – prekybinius reikalavimus, pastarieji teikė pirmenybę peržiūrėti juos derybų metu ir neperkelti ginčų sprendimo į kolegijas.

Nuo 1970 m. jokių svarbių pakitimų GATT ginčų sprendimo sistemoje nebuvo. Skundų kiekis, pateiktas kolegijų peržiūrai, buvo nedidelis. 1979 m. Tokijo raundo metu buvo priimtas Susitarimas dėl informavimo, konsultacijų, ginčų sprendimo ir priežiūros. Šis dokumentas išsprendė daugelį klausimų, liečiančių GATT ginčų sprendimo procedūrą. Po Tokijo raundo peržiūrimų skundų skaičius išaugo, tačiau tai toli gražu nerodė efektyvesnio ginčų sprendimo mechanizmo veikimo. Ginčų sprendimo procedūra GATT vis dar turėjo daug trūkumų. Svarbiausi jų buvo:

1) kolegijų rekomendacijų patvirtinimui buvo būtinas visų susitariančių šalių konsensusas, o tai leido pralaimėjusiai bylą pusei užblokuoti pranešimą (teigiamo konsensuso taisyklė);

2) sutartys ir kodeksai, kurie buvo priimti GATT rėmuose, numatė skirtingas ginčų nagrinėjimo procedūras, kas lėmė procedūrų skirtingumą ir neaiškumą;

3) nebuvo numatytas laikotarpis, per kurį turi būti sudaroma kolegija ir atliekama skundų peržiūra, tai lėmė ilgus nagrinėjimo terminus.

Tokie ir kiti trūkumai rodė, kad GATT ginčų nagrinėjimo procedūra nepakankamai efektyvi, negali už tikrinti PPO principų laikymosi ir turi būti iš pagrindų peržiūrėta. Kol kolegijų pranešimai buvo skirti atskiroms bylos aplinkybėms, jie neturėjo ryšio su kitais ginčais.

Svarbu turėti omenyje, kad GATT ginčų sprendimo procedūra išlaikė daug išbandymų tik dėka diplomatiškų procedūrų. Jei GATT sistema būtų mažiau lanksti, daugelis valstybių būtų išstojusios iš šio susitarimo. GATT sėkmingai perėjo tapimo pasauline prekybos sistema procesą, peraugo į PPO, o GATT ginčų sprendimo precedentai tapo neatskiriama dalimi PPO teisinio lobyno.

Ministrų deklaracijoje, priimtoje Punta del Este 1986 m. rugsėjo 20 d. atskiru punktu buvo numatytas klausimas dėl ginčų sprendimo mechanizmo efektyvumo didinimo, t.y. taisyklių ir procedūrų, skirtų įgyvendinti priimtus sprendimus, tobulinimo. 1989 m. buvo priimtas Susitarimas dėl GATT ginčų sprendimo taisyklių ir procedūrų tobulinimo, numatantis arbitražinį nagrinėjimą. 1990 m. pradžioje susitariančios šalys pritarė principams, kurie turėjo tapti naujos Ginčų sprendimo sistemos pagrindu:

  1. besąlygiška teisė įsteigti kolegiją;
  2. pritarimas kolegijos pranešimams per funkcionavimo periodą negali būti blokuojamas, jeigu tik tai nenusprendžiama konsensuso būdu;
  3. siekiant peržiūrėti kolegijos rekomendacijas, turi būti įsteigta apeliacinė instancija;
  4. kolegijos rekomendacijų neįgyvendinimo atveju šalis, kurios interesai buvo pažeisti, turi teisę imtis priemonių prieš šalį pažeidėją ir šios priemonės negali būti blokuojamos pralaimėjusios šalies.

Priėmus šiuos ir kartu taikant pagrindinius PPO veiklos principus, GATT ginčų sprendimo procedūra Urugvajaus raundo metu buvo tobulinama ir įtvirtinta Susitarime dėl taisyklių ir tvarkos, reglamentuojančių ginčų sprendimą (toliau – Susitarimas), kurį sudaro 27 dalys ir 4 priedai. Susitarimo 3 str. šalys narės „patvirtina palankumą ginčų sprendimo principams, anksčiau taikytiems pagal GATT 1947 XXII ir XXIII straipsnius“.

Remiantis Susitarimu buvo sukurta PPO Ginčų sprendimo sistema, kurioje pagrindinė institucija, užtikrinanti pagrindinių PPO principų laikymąsi ir vadovaujanti ginčų nagrinėjimui yra Ginčų sprendimo taryba (toliau – GST), kurios funkcijas atlieka PPO Bendroji taryba. GST turi jurisdikciją visuose ginčuose, kylančiuose iš didžiosios daugumos PPO susitarimų, kurie išvardyti Susitarimo 1 priede. Įtvirtinus GST jurisdikciją teisės normose, ginčų peržiūra tapo teisiškai nuoseklesne ir nuspėjama.

Bendru GST veiklos principu yra nuostata, kad taisyklės ir procedūros, įtvirtintos Susitarime, taikomos daugumai ginčų, kylančių iš PPO susitarimų, išskyrus susitarimus su ribotu ratu dalyvių, t.y. pagal Susitarimą dėl prekybos civiline aviacija ir Susitarimą dėl vyriausybinių pirkimų. Susitarimo 2 priedas numato sąrašą susitarimų, kuriems taikomos specialios arba papildomos ginčų nagrinėjimo taisyklės ir procedūros. Specialios taisyklės taikomos ginčų peržiūrėjimui, kai ginčas kyla dėl Susitarimo dėl sanitarinių ir fitosanitarinių taisyklių, Susitarimo dėl techninių prekybos barjerų, Susitarimo dėl GATT 1994 VI str. taikymo, Susitarimo dėl GATT 1994 VII str. taikymo, Susitarimo dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių taikymo, o taip pat kai kurių GATS nuostatų taikymo.

Susitarime įtvirtinta diferencijavimo ir palankaus ginčų peržiūrėjimo koncepcija, kai viena iš ginčo šalių yra besivystanti šalis. Toks požiūris sąlygotas tuo, kad Urugvajaus raundo metu išsivysčiusioms šalims buvo būtina besivystančių šalių parama, kad pastarosios sutiktų pritarti bendram susitarimų paketui. Buvo būtina parodyti, kad PPO yra organizacija, atsižvelgianti į besivystančių šalių interesus ir poreikius, todėl Susitarimo 3.12 str. numatytos lengvatos besivystančioms šalims. Pvz., jei skundas paduotas prieš besivystančią šalį, terminas, skirtas konsultacijų pravedimui iki peržiūros klausimo kolegijoje, gali būti pratęstas. Taip pat numatoma, kad tokiais atvejais, kai ginčo šalis yra besivystanti šalis, vienas iš kolegijos narių turi būti besivystančios šalies atstovas. Visose ginčo nagrinėjimo stadijose dalyvaujant besivystančioms šalims, turi būti ypač atsižvelgiama į jų nuomonę. Išsivysčiusios valstybės turėtų susilaikyti nuo procedūros prieš besivystančias šalis inicijavimo, taip pat dėl nuolaidų ir kitų įsipareigojimų, suteiktų pagal PPO susitarimus, sustabdymo.

Taip palaipsniui buvo pereita nuo kelių, ginčų sprendimą reguliavusių GATT straipsnių, prie sistemos teisės normų, įtvirtintų Susitarime dėl taisyklių ir tvarkos, reglamentuojančių ginčų sprendimą, ir sudariusių sąlygas aiškiam, numanomam ir rezultatyviam ginčų nagrinėjimui bei užtikrinančių PPO veiklos principų laikymąsi.

PPO Ginčų sprendimo sistemos struktūra

PPO Ginčų sprendimo sistemos tikslas yra abiems ginčo pusėms priimtinas ir sutarčių nuostatas atitinkantis sprendimas. Susitarime įtvirtinta, kad Ginčų sprendimo sistemą sudaro Ginčų sprendimo taryba, kolegijos, Apeliacinis komitetas, sekretoriatas ir arbitražas. GST funkcijas atlieka PPO Bendroji taryba. Ji administruoja ginčų sprendimo taisykles ir tvarką, konsultacijų ir ginčų sprendimo nuostatas, esančias atitinkamose PPO sutartyse. GST turi įgaliojimus sudaryti kolegijas, tvirtinti arba atmesti jų arba Apeliacinio komiteto pranešimus, leisti sustabdyti nuolaidų ir kitokių įsipareigojimų, prisiimtų pagal atitinkamas PPO sutartis, taikymą, turi teisę konsensuso būdu priimti sprendimus, informuoti PPO tarybas ir komitetus apie nagrinėjamų ginčų eigą ir prižiūrėti priimtų rekomendacijų bei sprendimų įgyvendinimą. Susitarimo 3 str. 2 p. numatyta, kad GST rekomendacijos ir sprendimai negali praplėsti ar sumažinti narių teisių ar privilegijų, numatytų PPO susitarimuose. Taryba susirenka tada, kai mano esant reikalinga.

Kolegija padeda GST atlikti savo funkcijas, objektyviai įvertinti svarstomą atvejį, su juo susijusius faktus, nustato kiek tam atvejui pritaikomos atitinkamos PPO sutartys, renka ir sistemina duomenis, padėsiančius teikiant rekomendacijas ar priimant sprendimus, reguliariai konsultuojasi su ginčo šalimis ir suteikia galimybę rasti šalims priimtiną sprendimą. Kolegijos nariai yra kvalifikuoti asmenys, taip pat asmenys, kurie dirbo su aptariamu atveju arba pateikė jį kolegijai, atstovavo šaliai narei arba GATT susitariančiajai šaliai, arba atstovavo kurios nors iš PPO sutarčių ar jų pirmtakių taryboms, ar komitetams, arba dirbo Sekretoriate, dėstė arba publikavo tarptautinės prekybos teisės ar prekybos politikos sferose, arba buvo šalių narių aukšto rango prekybos politikos pareigūnai. Sekretoriatas išleidžia tokių asmenų sąrašą, iš kurio galima atrinkti kolegijos narius. Kolegiją sudaro trys nariai, šalys gali susitarti, kad ją sudarys ir penki nariai. Kolegijos nariai atlieka pareigas kaip privatūs asmenys, šalys narės negali jiems duoti nurodymų dėl svarstomų klausimų ar kitaip daryti įtaką jų sprendimams.

Kolegija sudaroma, kai tarp šalių narių vyksta konsultacijos, tašiau ginčo nepavyksta išspręsti per 60 dienų nuo prašymo pradėti konsultacijas gavimo dienos arba per 60 dienų laikotarpį, jei matoma, kad konsultacijomis ginčo išspręsti nepavyks. Susitarime numatyta, kad neatidėliotinais atvejais, pvz., jei ginčas susijęs su greitai gendančiais produktais, šalys narės pradeda konsultacijas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo prašymo gavimo dienos, o kolegija gali būti sudaroma jei per 20 dienų nuo prašymo gavimo dienos nepavyko ginčo išspręsti konsultacijų metu. Dėl kelių tokių pačių ar panašių ginčų gali būti nuspręsta sudaryti vieną kolegiją. Vėliausiai kolegija gali būti sudaryta GST posėdyje, vykstančiame po posėdžio, kuriame besiskundžianti šalis pateikė prašymą, išskyrus tuos atvejus, kai GST posėdyje nusprendė nesudaryti kolegijos. Prašymas pateikiamas raštu, jame nurodoma, ar vyko konsultacijos, ar nustatytos priemonės, dėl kurių kilo ginčas, ir ginčo teisinis pagrindas.

Sekretoriatas, be kitų PPO sistemoje atliekamų funkcijų, yra atsakingas už pagalbą kolegijoms, ypač juridiniais, istoriniais ir procedūriniais klausimais, taip pat už techninę ir kanceliarinę pagalbą, organizuoja suinteresuotoms šalims narėms specialius mokymo kursus apie ginčų nagrinėjimo tvarką ir praktiką. Sekretoriatui gali prireikti teikti papildomą teisinę pagalbą besivystančioms šalims narėms. Tokiu atveju Sekretoriatas pasirūpina, kad kiekvienai besivystančiai šaliai narei pateikus prašymą būtų prieinamas kvalifikuotas teisininkas iš PPO Techninio bendradarbiavimo tarnybos.

Apeliacinis komitetas buvo sukurtas Urugvajaus raundo metu. Jis svarsto apeliacijas, kurios buvo pateiktos dėl kolegijos nagrinėtų ginčų. Apeliacinį komitetą sudaro ir jo narius skiria GST. Jį sudaro septyni nariai, iš kurių trys dirba kurio nors ginčo nagrinėjime. Apeliacinio komiteto nariai turi turėti didelės patirties teisės, tarptautinės prekybos, atitinkamų PPO sutarčių srityse. Apeliacinio komiteto sudėtis turi atspindėti PPO narių sudėtį. Nariai skiriami 4 metų kadencijai ir gali būti paskirti pakartotinai dar vienąkart. Jie neturi teisės dalyvauti ginčuose, kurie gali tiesiogiai ar netiesiogiai sąlygoti interesų konfliktą. Siekiant teisės praktikos nuoseklumo, Apeliacinio komiteto nariai, kurie peržiūri konkretų ginčą, iki galutinio pranešimo parengimo veda neformalią konsultaciją su kitais Apeliacinio komiteto nariais.

Arbitražas yra alternatyvus ginčų sprendimo būdas ir gali padėti išspręsti tam tikrus ginčus dėl dalykų, kurie abiejų šalių aiškiai apibrėžti. Arbitras – individualus asmuo ar asmenų grupė, arba pirminės kolegijos nariai, kai jie atlieka arbitro pareigas.

PPO ginčų sprendimo sistemos struktūra pasižymi išbaigtumu ir PPO valstybės narės, pasinaudojusios ginčų nagrinėjimo procesu, turi galimybę teisiškai įtvirtintų procedūrų dėka išspręsti ginčus dėl galimo PPO susitarimuose įtvirtintų įsipareigojimų nevykdymo, netinkamo vykdymo arba kitokių veiksmų ar neveikimo, pažeidžiančių PPO veiklos principus.

PPO ginčų nagrinėjimo procesas

Ginčų sprendimo procedūra gali būti inicijuota tokiu atveju, jei paduodanti skundą valstybė parodo, kad privilegijos, tiesiogiai ar netiesiogiai išplaukiančios iš atitinkamo susitarimo, anuliuojamos arba sumažinamos, arba pasiekimas kokio nors tikslo pagal atitinkamą susitarimą yra apsunkinamas, t.y.:

  1. viena iš susitariančių šalių nesilaiko įsipareigojimų, prisiimtų pagal atitinkamo PPO susitarimo taisykles;
  2. vienai iš susitariančių šalių pritaikomos bet kokios taisyklės neatsižvelgiant į tai, ar jos prieštarauja atitinkamo susitarimo nuostatoms ar ne;
  3. egzistuoja kitokia situacija.

Privilegijų anuliavimo ar sumažinimo koncepcijos pagrindas yra idėja palaikyti teisių ir pareigų pusiausvyrą tarp PPO narių. Ši koncepcija pagal savo kilmę unikali ir atspindi PPO Ginčų sprendimo sistemos tikslų pradą – rūpintis nuolaidų pusiausvyros palaikymu. Susitarimas dėl taisyklių ir tvarkos, reglamentuojančių ginčų sprendimą, apjungia praktiškai visas žinomas priemones, skirtas tarptautinių ginčų reguliavimui, pvz., galimybę bet kuriuo proceso metu ginčo šalims sudaryti abipusį susitarimą ir taip išspręsti ginčą, nagrinėti ginčą ar tam tikrus ginčo klausimus arbitraže, apskųsti kolegijos sprendimus.

Pagrindinis PPO ginčų reguliavimo procedūros tikslas yra ne pavienis „teisminis“ sprendimas ir ne nuostolio atlyginimas valstybei, kuri kreipėsi su pareiškimu, o pažeisto prievolių ir teisių balanso atstatymas. GST veikla nukreipta į šalių pozicijų mažinimą ir raginimą spręsti ginčytiną situaciją, kylančią iš susitarimų. Būtent su tuo susijęs faktas, kad GST neturi įgaliojimų įvesti sankcijas į valstybių, nevykdančių priimtų susitarimų, santykius. Atsakomosios priemonės, kurios neturi baudžiamumo savybės, gali būti įvedamos tik valstybėms, padavusioms pareiškimą ir tokios sankcijos bet kokiu momentu gali būti nuimtos. Šis mechanizmas atspindi ypatingus tarpvalstybinius prekybinius santykius.

Ginčų sprendimo sistemoje peržiūrimų ginčų terminai numatyti Susitarime ir yra pakankamai subalansuoti. Kolegija peržiūri ginčą per 6 – 9 mėnesius nuo ginčo inicijavimo momento, o GST, pagal kolegijos pateiktas rekomendacijas dėl nagrinėjamo ginčo, priima sprendimą ne vėliau kaip per 1 metus nuo kolegijos sudarymo momento. Apeliaciniai pareiškimai peržiūrimi per 2 – 3 mėnesius nuo kolegijos pranešimo išplatinimo. Vadinasi, bendras teisės normose nustatytas ginčo nagrinėjimo terminas (jei buvo pateiktas apeliacinis skundas) nesiekia pusantrų metų.

Ginčų sprendimo procedūra susideda iš komplekso diplomatinių, arbitražinių ir teisinių būdų ginčams išspręsti. Susitarime nėra numatyta tokių terminų kaip ieškovas ir atsakovas, kurie, kalbant apie Ginčų sprendimo sistemos bylas, vartojami, tačiau kitokia, nei mums įprasta, reikšme, kas leidžia teigti, jog GST nėra teisminė instancija. Svarbu turėti omenyje, kad nei kolegijos, nei Apeliacinis komitetas nepriima sprendimų. Jie peržiūri ginčą ir rengia rekomendacijas (pranešimus), kurios sprendimo statusą įgauna tik tada, kai būna patvirtintos GST. Susitarime numatyti tokie ginčų nagrinėjimo etapai: konsultacijų vedimas, ginčų peržiūra kolegijose, Apeliaciniame komitete ir arbitraže.

Bendrasis ginčų nagrinėjimo procesas

Jei PPO šalis narė mano, kad kažkokia privilegija, jos gauta tiesiogiai ar netiesiogiai pagal vieną iš susitarimų, anuliuojama arba sumažinama, arba pasiekimas kažkokio tikslo pagal atitinkamą susitarimą apsunkinamas, tai ji gali kreiptis su prašymu dėl konsultacijų su kita šalimi nare, kurios veiksmai spėjamai pažeidė jos interesus.

Pagal Susitarimą gali būti taikomos geros valios paslaugų ir įtakos darymo procedūros, taikymas ir tarpininkavimas. Jas abipusiu susitarimu gali taikyti šalys arba gali pasiūlyti GST, taip siekdama padėti šalims narėms sureguliuoti ginčą. Kaip ir konsultacijos, jos yra konfidencialaus pobūdžio ir neužkerta teisės bet kuriai iš šalių taikyti kitas procedūras, jos gali būti pradėtos ir baigtos bet kuriuo metu. Įdomu, kad šios procedūros gali tęstis paraleliai su ginčų peržiūrėjimo procedūra kolegijoje esant ginčo šalių sutikimui.

Pirmiausiai šalis narė kreipiasi į kitą šalį narę pateikdama rašytinį prašymą pradėti konsultacijas, kuriame turi būti nurodoma tokio prašymo priežastis, skundo teisinis pagrindas ir priemonės, kurių atžvilgiu prašoma konsultacijų. Tokį prašymą padavusi šalis narė turi notifikuoti GST ir atitinkamoms taryboms bei komitetams.

Kreiptis į GST su skundu turi teisę tik PPO šalys narės: vykstant ginčo nagrinėjimui valstybė stoja prieš valstybę. Nežiūrint to, kad prievolės, prisiimtos valstybės, pirmiausiai paliečia teises ir interesus kompanijos, juridiniai asmenys neturi teisės kreiptis į GST, nekalbant apie fizinius asmenis. Pati organizacija taip pat negali paduoti skundo savo narių atžvilgiu ir tokiu atveju PPO nariai negali paduoti skundo dėl santykių su organizacijomis. Tokia padėtis pabrėžia faktą, kad PPO yra tarptautinė organizacija, kuri betarpiškai valdo savo narius. PPO nariai ir pati organizacija neturi abipusių prievolių, prievolės yra tik tarp PPO narių.

PPO narės prašyme dėl kolegijos sudarymo turi būti tiksliai nurodytos visos pretenzijos. Kolegija neturi teisės analizuoti klausimų, nenurodytų prašyme, net jei pagal kolegijos nuomonę tai būtina peržiūrint ginčą iš esmės. Korektiška ir aiški visų pretenzijų nuoroda suteikia atsakovui ir trečiosioms šalims galimybę susipažinti su teisiniu skundo pagrindu, kas yra būtina sąlyga jų procesinėms teisėms užtikrinti. Ši taisyklė liečia ir apeliacinius skundus. Prieš pateikdama atvejį nagrinėjimui šalis narė turi būti tikra, kad jos kreipimasis pagrįstas ir nepavyks pasiekti abipusio susitarimo.

Kolegija peržiūri bylą faktų ir teisės požiūriu. Kolegijos nariai turi būti nepriklausomi ir objektyvūs, turi vengti tiesioginio ar netiesioginio interesų konflikto ir turėti omenyje konfidencialų procedūros pobūdį. Procedūriniai klausimai peržiūrint ginčą kolegijoje sprendžiami remiantis 1996 m. dokumente patvirtinta „Darbine tvarka“, kuri pateikiama 3 Susitarimo priede. Kolegija turi pareikšti objektyvią nuomonę dėl jai perduotų klausimų, įtraukiant objektyvų faktinių bylos aplinkybių įvertinimą, o taip pat pritaikyti nustatytam ginčui atitinkamą susitarimą. Toliau kolegija pristato GST rekomendacijas, kurios turi padėti paruošti galutinį sprendimą. Dėmesio vertas faktas, kad kolegijos darbo grafikas 3 Susitarimo priede surašytas savaitėmis. Tokiu būdu buvo išspręstas vienas iš GATT epochos ginčo sprendimo procedūros trūkumų – ginčų peržiūros terminų nebuvimas.

Kolegija atidžiai peržiūri šalių pateiktus įrodymus, o išvadas pagal faktus, būtinus įrodyti teisinius argumentus, pateikia be komentarų siekiant tikslumo pristatomuose įrodymuose.

Svarbu pažymėti, kad peržiūrint ginčus akcentuojamas teorinių aplinkybių studijavimas siekiant pritaikyti ginčijamą priemonę, o ne siekiant faktinio rezultato jos taikyme. Įdomus ir kartu svarbus procesinis dokumentas nagrinėjant ginčą kolegijoje yra išankstinio supažindinimo šalių su kolegijos pranešimu stadija. Ši procedūra išvystyta Urugvajaus raunde. Pagal Susitarimo 15 str. išankstinis ginčų peržiūrėjimas susideda iš dviejų etapų. Pirmajame etape šalims pateikiami raštiški pranešimai (faktai ir argumentai) tam, kad šalys per kolegijos nustatytą terminą galėtų pateikti savo pastabas. Tai svarbu, nes faktai, kurie bus nustatyti pranešime, vėliau negalės būti ginčijami ar peržiūrimi. Antrajame etape šalims pateikiamas galutinis pranešimo variantas, susidedantis iš rašytinių skyrių, išvadų ir pabaigos, kolegijos sudarytų dėl ginčo esmės. Šalims vėl atsiranda galimybė pateikti savo pastabas bei komentarus, kurie gali būti peržiūrimi papildomame kolegijos posėdyje. Išvados baigiamojo pranešimo kolegijoje apima ir aptarimo argumentus, išsakytus išankstinio peržiūrėjimo stadijoje.

Išankstinio peržiūrėjimo stadija sudaro palankias sąlygas nustatyti bylos faktus ir aplinkybes, padeda išvengti neteisingų ir nekorektiškų formuluočių, kol šalys turi galimybę pareikšti prieštaravimą ir pateikti savo argumentus iki tada, kol pranešimas bus pateiktas visoms PPO narėms. Šalys narės, turinčios prieštaravimų dėl kolegijos pranešimo, pristato savo prieštaravimus raštu, kartu su juos pagrindžiančiais paaiškinimais. Išankstinio supažindinimo su pranešimu procedūros svarba tame, kad faktai, nustatyti kolegijos, paskui negali būti peržiūrimi Apeliaciniame komitete.

Tam, kad kolegija išsamiai ir visapusiškai išnagrinėtų ginčą, į šį procesą gali būti įtrauktos ir trečiosios šalys. Bet kuri šalis narė, turinti suinteresuotumą kolegijoje svarstomu klausimu ir notifikavusi šį suinteresuotumą GST, turi teisę būti išklausyta ir pateikti raštu kolegijai ir ginčo šalims savo poziciją. Be to, kolegija turi teisę gauti informaciją ar reikalingus duomenis iš bet kurio asmens ar institucijos, gali konsultuotis su ekspertais bei gauti jų nuomonę dėl svarstomo atvejo, gali prašyti ekspertų grupės pateikti raštišką ataskaitą apie faktus, susijusius su moksline ar technine ginčo šalies iškelta problema.

Ginčo šalys sekretoriatui pateikia raštu išdėstytas savo pozicijas ginčytinu klausimu, kurios perduodamos kitoms ginčo šalims ir kolegijai. Pirmoji savo poziciją pateikia besiskundžianti šalis, nebent kolegija nuspręstų, kad šios pozicijos turi būti pateikiamos tuo pačiu metu. Kolegija nustato, kada turi būti pateikta atsakančiosios šalies pozicija. Visos kitos pozicijos pateikiamos vienu metu.

Jei šalys pasiekia susitarimą kolegijos darbo metu, tai kolegija pateikia GST trumpą ginčo atvejo aprašymą ir susitarimo metu sutartą sprendimą. Tuo atveju, jei susitarimo pasiekti nepavyksta, kolegija GST pateikia raštišką ataskaitą, kurioje nurodomi nustatyti faktai, pritaikytos nuostatos, kolegijos pateikiamos išvados bei rekomendacijos ir jų pagrįstumas. Kolegija tyrimą turi atlikti per 6 mėnesius (neatidėliotinų atvejų tyrimo trukmė – 3 mėnesiai), terminą pradedant skaičiuoti nuo kolegijos sudarymo momento iki galutinės ataskaitos ginčo šalims pateikimo. Jei kolegija mano negalėsianti pateikti ataskaitos per nustatytą laikotarpį, turi kreipti į GST ir ją raštu informuoti apie tokio delsimo priežastis bei nurodyti laikotarpį, per kurį bus pateikta ataskaita, tačiau terminas nuo kolegijos sudarymo dienos iki ataskaitos pateikimo dienos negali viršyti 9 mėnesių.

Esant besiskundžiančios ginčo šalies prašymui kolegija gali bet kuriuo metu sustabdyti savo darbą 12 mėnesių laikotarpiui, o jam pasibaigus arba procesą sustabdžius ilgesniam laikotarpiui kolegijos įgaliojimai nutrūksta.

Kolegija nepriima sprendimų, o pristato paruoštus pranešimus (rekomendacijas) GST tolimesniam apdorojimui. Susitarimo 16 str. 4 p. numatyta, kad pranešimas kolegijoje laikomas priimtu, jei per 60 dienų nuo pranešimo peržiūrėjimo dienos tarp narių, kuri nors šalis neinformuos GST apie savo sprendimą paduoti apeliaciją arba GST nuspręs nepriimti pranešimo. Taigi, baigus kolegijoje nagrinėti ginčą, priimtas pranešimas gali būti apskųstas ir nagrinėjamas apeliacine tvarka.

Apeliacinis procesas

Apskųsti kolegijos ataskaitą gali tik ginčo šalys, o trečiosios šalys, kurios yra notifikavusios GST apie savo suinteresuotumą svarstomu klausimu, gali Apeliaciniam komitetui pateikti raštu išdėstytą savo poziciją ir turi galimybę pasisakyti.

Apeliacinis nagrinėjimas trunka iki 60 dienų nuo tos dienos, kai ginčo šalis oficialiai praneša apie sprendimą pateikti apeliaciją, iki tos dienos, kai Apeliacinis komitetas išplatina savo ataskaitą. Jei Apeliacinis komitetas mano negalėsiantis laiku pateikti ataskaitos, jis informuoja GST apie uždelsimo priežastis ir nurodo, kada ataskaita bus pateikta. Procesas negali tęstis ilgiau nei 90 dienų. Apeliacija turi apsiriboti tik kolegijos ataskaitoje pateiktais teisės klausimais ir jų interpretacija.

Apeliacinis komitetas apeliacijas svarsto apeliacinio nagrinėjimo posėdžiuose. Komiteto ataskaitos, kaip ir kolegijų ataskaitos, rengiamos nedalyvaujant ginčo šalims pagal pateiktą informaciją ir padarytus pareiškimus. Būna atvejų, kai apeliaciniai skundai paduodami laimėjusios ginčą šalies, kuri nesutinka su kolegijos argumentais, aiškinimais arba išvadomis, padarytais dėl atskirų klausimų ir neturinčių esminio poveikio galutinėms peržiūrimo ginčo išvadoms. Dažnai apeliacinį skundą paduoda abi šalys. Visa tai rodo, kad didžioji dauguma rekomendacijų, kurias pateikia kolegijos ir esančių peržiūros rėmuose, paskui perduodamos Apeliaciniam komitetui. Visi apeliaciniai skundai priimami peržiūrai, nes Apeliacinis komitetas neturi teisės atsisakyti peržiūrėti skundus. Urugvajaus raundo metu skambėjo pasiūlymai dėl teisės Apeliaciniam komitetui spręsti dėl apeliacinio skundo atmetimo. Šis pasiūlymas nebuvo priimtas, todėl esant galiojančiai tvarkai kiekviena valstybė, kuri nepatenkinta kolegijos išvadomis, turi teisę paduoti apeliacinį skundą neabejotinai žinodama, kad šis bus priimtas.

Pagal Susitarimo 3 str. 7 p., prieš iškeliant bylą, PPO šalis narė savo nuožiūra įvertina, ar bus rezultatyvus bylos nagrinėjimas. Praktikoje ši norma yra deklaratyvaus pobūdžio. Valstybės dažnai paduoda apeliacinį skundą, siekdamos atidėti sprendimo įgyvendinimą arba pademonstruoti visuomenei – rinkėjams ir mokesčių mokėtojams, kad buvo išbandyti visi galimi apskundimo būdai. Daugumos kolegijų rekomendacijų apskundimas veda link ginčo peržiūros pirmoje instancijoje reikšmės sumažinimo, žemina kolegijų autoritetą, o tai reiškia, kad ginčo peržiūra kolegijose tampa privalomu etapu, kurio perėjimas yra neišvengiamas tolimesnei peržiūrai Apeliaciniame komitete.

Apeliacinis komitetas gali patvirtinti, pakeisti arba atmesti kolegijos nustatytus teisinius faktus ir išvadas. Jo ataskaitas tvirtina GST ir jos sprendimai turi būti besąlygiškai priimami ginčo šalių, išskyrus tuos atvejus, kai GST per 30 dienų nuo ataskaitos išplatinimo šalims narėms nusprendžia nepatvirtinti Apeliacinio komiteto ataskaitos.

Arbitražinis nagrinėjimas

Arbitražinis nagrinėjimas laikomas alternatyviu ginčų sprendimo būdu ir reglamentuojamas Susitarimo 25 str. Arbitražinio nagrinėjimo šalys savarankiškai nustato arbitražo procedūrą. Kreipimasis į arbitražą vykdomas abipusiu šalių susitarimu, o arbitražo nuosprendžiui paklūstama besąlygiškai. Šalys privalo informuoti PPO narius apie sprendimą pasinaudoti arbitražiniu nagrinėjimu tam, kad suinteresuoti asmenys šalims sutikus galėtų tapti tokio nagrinėjimo dalyviais.

Arbitražinio svarstymo metu nuolaidos ar kiti įsipareigojimai negali būti sustabdomi. Arbitras nenagrinėja nuolaidų ar kitų įsipareigojimų, kuriuos norima sustabdyti, pobūdžio, bet nustato, ar tokio sustabdymo lygis ekvivalentiškas nuolaidų ar įsipareigojimų anuliavimo ar sumažinimo lygiui. Jis nustato, ar siūlomas nuolaidų ar kitų įsipareigojimų sustabdymas pagal atitinkamą sutartį yra leidžiamas. Kai arbitras nagrinėja konkretų skundą, kad nebuvo laikomasi nuolaidų ar kitų įsipareigojimų sustabdymo arba sumažinimo skyrimo tvarkos, ar principų, jis nagrinėją šį skundą. Jei arbitras nustato, kad tokios tvarkos ir principų nebuvo laikomasi, besiskundžiančioji šalis turi juos pritaikyti tinkamai. Apie arbitražo nuosprendį informuojama GST ir kitos institucijos, susijusios su atitinkama PPO sutartimi.

Arbitražo sprendime negali būti PPO susitarimų normų interpretavimo, kas yra išimtinė GST teisė, sprendimas yra privalomas šalims. GST kontroliuoja arbitražo sprendimo įgyvendinimą bendra tvarka. Jei arbitražo sprendimas nėra įgyvendinamas, gali būti panaudoti mechanizmai kompensacijų suteikimui ir sustabdomos nuolaidos. PPO nariai retai naudojasi arbitražo procedūra.

PPO Ginčų sprendimo sistemos sprendimų įgyvendinimo būdai

Greitas GST rekomendacijų ir sprendimų vykdymas yra esminis dalykas, siekiant užtikrinti efektyvų ginčų sprendimą visų šalių narių labui. Kolegija ir Apeliacinis komitetas gali nuspręsti, kad kokia nors priemonė prieštarauja atitinkamai PPO sutarčiai ir PPO veiklos principams, tokiu atveju jie pateikia rekomendacijas, kad ginčo šalis suderintų tą priemonę su atitinkama sutartimi. Apeliacinis komitetas arba kolegija dar gali pasiūlyti būdus, kaip ginčo šalis tas rekomendacijas turėtų įgyvendinti. Tačiau jie negali sumažinti ar padidinti teisių ir pareigų, kurias šalims narėms numato atitinkamos PPO sutartys.

Jeigu praktiškai yra neįmanoma nedelsiant vykdyti rekomendacijų ir sprendimų, ginčo šalis, dėl kurios priemonių buvo kreiptasi, turi tai padaryti per motyvuotai pagrįstą laikotarpį, kuris siūlomas nagrinėtosios ginčo šalies ir yra patvirtintas GST. Šalis, dėl kurios buvo kreiptasi, gali rekomendacijas ir sprendimus įvykdyti ir per laikotarpį, dėl kurio susitarė ginčo šalys, arba laikotarpį, nustatytą arbitražo, kuris pagal bendrą taisyklę negali viršyti 15 mėnesių. Toks ilgas laikotarpis neišvengiamas, nes dažniausiai priemonės, pažeidžiančios PPO susitarimus, yra taikomos įstatyminiu lygiu ir, siekiant įnešti pokyčių į įstatyminius aktus, būtina atlikti nemažai ilgai trunkančių procedūrų.

Jei rekomendacijos ir sprendimai neįvykdomi per motyvuotai pagrįstą laikotarpį, gali būti nuspręsta taikyti laikinąsias priemones – kompensacijas ir nuolaidų ar kitų įsipareigojimų sustabdymą. Jeigu nagrinėjamai ginčo šaliai, kurios priemonė buvo pripažinta neatitinkanti PPO sutarties ir pažeidžianti PPO veiklos principus, nepavyksta suderinti priemonės su tomis sutartimis arba ta šalis kitaip neįvykdo rekomendacijų ar sprendimų per motyvuotai pagrįstą laikotarpį, tokia šalis narė, jeigu jos prašoma, bet ne vėliau kaip prieš motyvuotai pagrįsto laikotarpio pabaigą, pradeda derybas su bet kuria šalimi, kuri iniciavo ginčo sprendimo procedūras, siekdama nustatyti abiems pusėms priimtiną kompensaciją. „Kompensacijos“ apibrėžimas nėra įtvirtintas Susitarime, tačiau akivaizdu, kad tai yra nuolaidų šaliai, kurios interesai buvo pažeisti, suteikimas. Kompensacija yra savanoriška priemonė ir jei dėl jos nesusitariama per 20 dienų nuo motyvuotai pagrįsto termino pabaigos, bet kuri šalis, inicijavusi ginčo sprendimo procedūrą, gali prašyti GST leisti sustabdyti nagrinėjamai šaliai narei nuolaidų ar kitų įsipareigojimų, numatytų atitinkamose PPO sutartyse, taikymą.

Besiskundžiančioji šalis narė nuolaidas ar kitus įsipareigojimus sustabdyti gali tik laikydamasi tam tikros tvarkos ir principų. Atsižvelgdama į prekybą atitinkamame sektoriuje, į tos prekybos reikšmę tai šaliai, į ekonominio pobūdžio elementus, kaip, pvz., nuolaidų ar kitų ekonominių įsipareigojimų sumažinimą, besiskundžiančioji šalis turi siekti, kad būtų sustabdytas nuolaidų ar kitų įsipareigojimų taikymas tame pačiame sektoriuje, kaip ir tas, kuriame buvo nustatytas pažeidimas. Tačiau jei šalis mano, kad tai nėra efektyvu, ji gali siekti sustabdyti nuolaidas ar kitus įsipareigojimus, numatytus pagal tą pačią sutartį, tik kitame sektoriuje. Jei susiklosčiusios rimtos aplinkybės ir nėra efektyvus nuolaidų ar kitų įsipareigojimų sustabdymas kituose nurodytos sutarties sektoriuose, besiskundžiančioji šalis gali siekti, kad būtų sustabdytos nuolaidos ar kiti įsipareigojimai, numatyti kitose PPO sutartyse. Nuolaidų ar kitų įsipareigojimų sustabdymo lygis turi būti ekvivalentiškas nuolaidų ar įsipareigojimų anuliavimo ar sumažinimo lygiui.

Norėdama pasinaudoti nuolaidų ar kitų įsipareigojimų sustabdymo priemonėmis ginčo šalis turi pateikti GST raštišką prašymą ir taip gauti jos leidimą. GST gali neleisti sustabdyti nuolaidų ar kitų įsipareigojimų, jei tai draudžia atitinkamos sutartys. Jeigu besiskundžiančioji šalis nesutinka su siūlomu nuolaidų ar kitų įsipareigojimų sustabdymo lygiu arba mano, kad nebuvo laikomasi nustatytų principų ar tvarkos, susijusių su nuolaidų ar kitų įsipareigojimų sustabdymu ar sumažinimu kituose sektoriuose, nei buvo padarytas pažeidimas pagal su tą pažeidimą numatančią sutartį arba kitą sutartį, tai toks atvejis yra perduodamas svarstyti arbitražui. Tokį arbitražą vykdo pirminė kolegija arba arbitras. Vykstant arbitražiniam nagrinėjimui sustabdomų nuolaidų ar kitų įsipareigojimų pobūdis neanalizuojamas. Arbitražo užduotis yra išspręsti klausimą dėl sustabdomų nuolaidų proporcingumo lyginant su anuliuojamomis ar sumažinamomis privilegijomis. Esant būtinumui gali būti peržiūrimas ir klausimas dėl to, ar nedraudžiamas nuolaidų sustabdymas pagal atitinkamą susitarimą.

Nuolaidų ar kitų įsipareigojimų sustabdymas turi būti laikinas ir trukti tol, kol priemonės, prieštaravusios atitinkamai sutarčiai, bus pašalintos arba kol šalis narė, turinti įgyvendinti rekomendacijas ar sprendimus, nepateikia sprendimo dėl naudos anuliavimo ar sumažinimo, arba kol nepasiekiamas abiems pusėms priimtinas sprendimas.

Šalys narės gali siekti žalos atlyginimo dėl įsipareigojimų pažeidimo ar kitokios naudos anuliavimo arba sumažinimo, arba trukdymo pasiekti atitinkamose PPO sutartyse numatytus tikslus. Svarbu pažymėti, kad PPO neturi galimybės priversti valstybes nares vykdyti GST sprendimus. Priemonių poveikis pažeidimams gali būti daromas tik šalies narės, pagal kurios skundą peržiūrimas ginčas, iniciatyva. PPO negali inicijuoti atsakomųjų priemonių įvedimo ir negali savo sprendimu įvesti kokios nors sankcijos. PPO įgaliojimų nustatyti sankcijas valstybėms, nevykdančioms GST sprendimų, neturėjimą, galime laikyti vienu iš Ginčų sprendimo sistemos trūkumų. Be to, nėra ir galimybės įvesti baudas ar atlyginti nuostolius už ne laiku įvykdytą GST sprendimą.

Teisės normų konfliktai sprendžiant ginčus PPO sistemoje

Pauwelyn išanalizavęs PPO teisę kitų tarptautinės teisės normų kontekste padarė išvadą, kad PPO yra tarptautinės viešosios teisės šaka. Remiantis tuo, PPO teisė turi būti aiškinama kitų tarptautinės teisės normų kontekste tiek, kiek šios normos atskleidžia PPO narių bendrus ketinimus. Kitos tarptautinės teisės normos turi būti taikomos PPO susitarimams tik jei tai numatyta šiuose susitarimuose.

PPO normų konfliktai dažniausiai sprendžiami pagal PPO susitarimuose numatytas sąlygas. Nesant tokių sąlygų taikomos įprastos tarptautinės teisės taisyklės. Jei visos PPO nuostatos yra dalis to paties susitarimo, tai principas, kad naujesnis įstatymas dominuoja (lex posterior), neveikia. Tada taikomas principas, jog specialusis įstatymas dominuoja (lex specialis), ir taip išsprendžiama daugelis konfliktų, pvz., tarp GATT ir GATS normų.

PPO susitarimai turi būti aiškinami ir taikomi visos tarptautinės teisės kontekste. Tai leidžia užpildyti spragas, tačiau toks taikymas atmeta PPO taisykles. PPO teisė turi būti vienodinama su viešąja tarptautine teise, panaudojant abi – vertikaliąją (tai yra santykis su kitomis subsistemomis) ir horizontaliąją (bendrosios tarptautinės teisės atžvilgiu) integraciją.

Institucijos, taikydamos teisės normas, turi neperžengti kompetencijos ribų, bet kai tik yra sprendžiami individualūs ginčai turi būti taikomos visos tiesiogiai susijusios PPO ir kitos teisės normos, tam kad „atitinkamai pagal tarptautinę teisę“ išspręsti ginčą.

Ginčų nagrinėjimo metu kolegija, kitaip nei Apeliacinis komitetas, nėra nuolatinis organas, ji sudaroma ad hoc (vienkartinis, specialiai šiam tikslui) pagal procedūras, numatytas Susitarime, kiekvienam nagrinėjamam ginčui. Kolegijų ir Apeliacinio komiteto aprašomoji sprendimo dalis ir išvados turi „rekomendacijų“ statusą šalims, jos turi būti patvirtintos GST, kad įgautų teisinę galią ir būtų privalomos. Dar kartą šis patvirtinimas turi įvykti esant neigiamam GST konsensusui. Ši procedūra reiškia, kad teismingumą PPO įgyvendina GST.

PPO nariai suteikia privalomą jurisdikciją PPO „teisminei valdžiai“ iš anksto ir pagal specifinius ieškinius, kylančius tik iš PPO susitarimų. Tačiau jai nėra suteikta jurisdikcija spręsti visus prekybinius ginčus tarp PPO narių. Svarbu pastebėti ir tai, kad reglamentuojamas ir palaikomas ieškinių pateikimas, o priešieškiniai, kuriuos, kaip atsiliepimą į pareiškėjo skundą, galėtų pateikti atsakovas, gali būti pradedami tik kaip nauja procedūra.

Skundas dėl tarptautinės prekybos taisyklių pažeidimo, jei tai numatyta PPO susitarimuose, gali būti pateiktas kolegijai nagrinėti. Kolegija neturi jurisdikcijos nagrinėti skundų pagal PPO taisykles kitaip nei įtvirtinta PPO sudarytuose susitarimuose. PPO kolegija gali išspręsti tik kitokio tipo skundus jei reikia užtikrinti ginčo šalių teises. Tai kolegijos jurisdikcijoje yra ad hoc ir yra būtinas bendras pritarimas, pvz., pagal Susitarimo 7.3 str. galima susitarti dėl kitokios nei standartinė kolegijos darbo apibrėžties, kurią GST gali nurodyti savo pirmininkui konsultuojantis su ginčo šalimis, tokiu atveju šalys narės gali iškelti bet kokį su tuo susijusį klausimą; pagal Susitarimo 25 str. arbitražas gali spręsti ginčus „dėl tam tikrų dalykų, kurie abiejų šalių aiškiai apibrėžti“.

Prieš „taikydama teisę“ ginčų sprendimo metu kolegija privalo įtraukti visas su ginčo šalimis susijusias tarptautinės teisės normas, net jei kolegijos jurisdikcija ribojama pateikto ieškinio. Tokia situacija veda prie bendrosios tarptautinės teisės taisyklių taikymo tose srityse, kurios nesureguliuotos PPO susitarimų, o kiti, ne PPO susitarimai, gali būti pritaikomi esant PPO teisės konfliktams.

Šaltiniai: