Ukrainos skolos restruktūrizavimas – bręsta nauji investiciniai ginčai?

Daujotas, R. Ukrainos skolos restruktūrizavimas – bręsta nauji investiciniai ginčai? www.iq.lt (komentaras), IQ Balandžio 5, 2015

Tarptautinis valiutos fondas patvirtino 17,5 mlrd. JAV dolerių finansavimo planą Ukrainai. Tačiau valstybės biudžetui išlaikyti reikės taip pat ir esamų skolų peržiūros, o tai reiškia, kad Ukrainai teks pasiekti esminį susitarimą su privataus sektoriaus investuotojais. Privatus sektorius, pavyzdžiui, bankų ir draudimo bendrovių kreditoriai turėtų nurašyti Ukrainos skolas. Norint tai pasiekti, pastarieji turės atsisakyti beveik pusę savo obligacijų nominalios vertės bei sutikti su mažesne palūkanų norma.

Ukrainos finansų ministrė jau perspėjo obligacijų turėtojus sutikti su restruktūrizavimo planu arba rizikuoti didesniais nuostoliais. Kadangi pasaulyje neegzistuoja joks tarptautinis valstybių bankroto reguliavimas, pagal kurį būtų sudaryta kreditorių eilė ir jų kreditoriniai reikalavimai būtų tenkinami iš valstybės turto, privatiems obligacijų turėtojams vienintelė alternatyva – investicinio ginčo inicijavimas pagal dvišales investicijų skatinimo ir apsaugos sutartis.
Tokių atveju būtina atsakyti į klausimą – ar valstybės obligacijos gali būti laikomos tarptautine investicija ir, atitinkamai, tokių investicijų turėtojai – investuotojais, saugomais tarptautinės investicijų teisės?

Tokia situacija tarptautinėje investicinių ginčų srityje tikrai ne nauja. 2001 m. Argentinos krizės metu, Argentina priėmė valstybės skolos restruktūrizavimo įstatymus, kurie paveikė daugiau nei 180 tūkst. privačių investuotojų ir korporacijų, įsigijusių Argentinos obligacijų, kurios galiausiai tapo bevertės.

Analogiška situacija susiklostė ir Graikijos finansų krizės metu. Viena iš antrojo Graikijos gelbėjimo paketo (130 mlrd. eurų) sąlygų, patvirtintų Europos Sąjungos ir Tarptautinio valiutos fondo buvo pasiekti esminį susitarimą su privataus sektoriaus investuotojais, pagal kurį kreditoriai turėjo nurašyti iš viso 107 mlrd. eurų Graikijos skolų. Todėl pastarieji turėjo atsisakyti daugiau nei pusės savo obligacijų nominalios vertės.

Graikijos pozicija buvo ta, kad nors ir skolos restruktūrizavimo sąlygos nebuvo patrauklios obligacijų turėtojams, jie neturėjo geresnės alternatyvos. Investuotojai, kuriems priklausė Graikų obligacijos buvo „pakviesti“ savanoriškai dalyvauti obligacijų vertės nurašyme, nes atmesdami pasiūlymą investuotojai turėjo sutikti su dar didesniais nuostoliai Graikijos bankroto atveju.

Kaip vieną iš paskatinimo priemonių obligacijų turėtojams savanoriškai sutikti su tokiu Graikijos skolos restruktūrizavimo planu, Graikija nusprendė įtraukti atgaline data veikiančias vadinamąsias kolektyvines veiksmų sąlygas į obligacijų sutartis, išleistas pagal Graikijos įstatymus. Pagal šias sąlygas, Graikija turėjo teisę priversti obligacijų turėtojus sutikti su tokiu skolos restruktūrizavimo planu nors ir pastarieji prieštarautų. Tačiau viena iš sąlygų taikyti tokias kolektyvines veiksmų sąlygas buvo pakankamas (daugumos) savanoriškai sutinkančiųjų su tokiu planu obligacijų turėtojų dalyvavimas. Bijodami visiško savo investicijų nuvertėjimo, galiausiai net 85 proc. Graikijos obligacijų turėtojų savanoriškai sutiko su tokiu skolos restruktūrizavimo planu.

Tiek Graikijos, tiek ir Argentinos obligacijų turėtojai, kurie vis dėl to nusprendė nesutikti su valstybių pateiktomis sąlygomis, visų pirma metė iššūkį bankams dėl to, kad jie suteikė prastas investavimo konsultacijas klientams – taktika, kuri buvo sėkmingai naudojama kai kurių Vokietijos investuotojų praradusių pinigus po „Lehman Brothers“ žlugimo 2008 m.

Kiti investuotojai pateikė ieškinius prieš valstybę tarptautiniame investiciniame arbitraže pagal dvišales investicijų sutartis reikalaudami žalos atlyginimo. Investuotojai reiškė ieškinius tarptautiniame arbitraže tuo pagrindu, jog valstybė privertė nesutinkančius su skolos restruktūrizavimo planu investuotojus atsisakyti savo obligacijų vertės taip įvykdydama turto ekspropriaciją.

Argentinos atveju, arbitražo tribunolas pripažino, jog 160 tūkts. Italijos investuotojų, kurie turėjo Argentinos obligacijų, gali grįsti savo reikalavimus pagal dvišales investicijų sutartis. Be kita ko, šis tribunolas pripažino, jog ginčai dėl obligacijų vertės pareikšti ne individualiai bet ir grupės investuotojų gali būti sprendžiami investiciniame arbitraže. Tai suponavo svarbų precendentą tiek Graikijos, tiek Ukrainos atveju.

Analogiški Slovakų bei Kipro bankų ieškiniai arbitraže šiuo metu nagrinėjami prieš Graikiją.

Taigi, galima prognozuoti, jog analogiškai Argentinos bei Graikijos atvejams, kreditorių ieškiniai prieš Ukrainą taip pat neišvengiami ir greitu metu bus galima stebėti ar pavyks Ukrainos obligacijų turėtojams prisiteisti pilną jiems padarytos žalos atlyginimą. Svarbi aplinkybė yra tai, jog bankai ir vertybinių popierių makleriai gali būti linkę finansuoti investicinį ginčą, kad apsigintų nuo ieškinių vietos teismuose.

Kaip ir dauguma kitų Ukrainos dvišalių investicinių sutarčių, taip ir Lietuvos ir Ukrainos investicinė sutartis numato investicinių ginčų sprendimo galimybę tarptautiniame arbitraže. Todėl privatūs Lietuvos investuotojai Ukrainoje turi tokią pačią galimybę ginti savo teises tarptautiniame arbitraže.