Grupės ieškinys Lietuvoje – praktinės įgyvendinimo problemos

R. Daujotas. Grupės ieškinys Lietuvoje – praktinės įgyvendinimo problemos. 2017

I. Įvadas

2015 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso („CPK“) papildymai, reglamentuojantys Lietuvos teisėje visiškai naują institutą – grupės ieškinį. Priimant proceso įstatymo pakeitimus buvo tikimasi, kad grupės ieškinio teikimo galimybė leis efektyviau ginti didelių grupių asmenų teises ir įstatymų saugomus interesus.
Pasaulyje grupės ieškiniai yra ypač populiarūs vartotojų teisių apsaugos, konkurencijos, aplinkos apsaugos ir kitose srityse. Tačiau, Lietuvoje grupės ieškinys tik pradeda savo gyvavimo laikotarpį. Todėl, vis dar laukiant su grupės ieškiniu susijusių teismų sprendimų ir aktualių išaiškinimų, verta įvertinti šio naujo instituto reguliavimą, instituto specifiką, atskleisti grupės ieškinio reguliavimo Lietuvoje pagrindinius privalumus ir trūkumus.
Šiame straipsnyje siekiama identifikuoti pagrindines praktines šio ieškinio įgyvendinimo problemas, nustatyti kokie iššūkiai laukia šalių bei teismų pradėjus taikyti šį, dar neišbandytą Lietuvoje, institutą. Be to, straipsnyje taip pat siekiama pateikti ir siūlymus dėl šio instituto reguliavimo tobulinimo, atsižvelgiant į problemas kurios kyla kitose jurisdikcijose, tokiu būdu siekiant, kad grupės ieškinio institutas taptų ne deklaratyvia, o realia ir efektyvia galimybe didelei grupei nukentėjusių asmenų paprasčiau apginti savo teises teisme, o verslui netapti piktnaudžiavimo grupės ieškiniu auka.
Paminėtina, kad naujojo grupės ieškinio reguliavimo teorinės ir praktinės problemos Lietuvos teisės doktrinoje iki šiol nebuvo išsamiai nagrinėtos . Todėl, metodologiniu požiūriu, tema bus nagrinėjama keletu aspektu. Iš vienos pusės bus bandoma atskleisti Lietuvoje įtvirtinto grupės ieškinio instituto pobūdį. Iš kitos pusės, bus bandoma išgryninti praktines šio instituto taikymo problemas ir pasiūlyti tokių problemų sprendimo būdus. Darbo apimties prasme lyginamasis metodas neapsiriboja tik Lietuvoje įtvirtinto reguliavimo analize, tačiau analizuojama ir tarptautinė praktika, remiamasi užsienio autorių darbais. Pasitelkiami loginis, sisteminis, teleologinis ir kiti metodai.

II. Ieškovų ir atsakovų interesų pusiausvyra grupės ieškinyje

Šiuo metu grupės ieškinio reguliavimas daugelyje valstybių skiriasi. Vien jau kalbant apie Europos Sąjungos valstybes nares, akivaizdu, kad pastarosios turi labai skirtingas, per šimtmečius susiklosčiusias teisines sistemas. Be to, Europos Sąjungoje egzistuoja aibė žymiai tarpusavyje besiskiriančių teisinių tradicijų (pavyzdžiui, bendroji teisė Anglijoje ir Airijos Respublikoje, romanų civilinė teisė Prancūzijoje ir Belgijoje, germanų civilinė teisė Vokietijoje ir Austrijoje, Skandinavijos civilinė teisė Danijoje, Švedijoje ir Suomijoje ir t.t). Valstybės turi visas galimybes nustatyti ar teisingumas yra pakankamai prieinamas teikiant tam tikro tipo ieškinius. Todėl, įstatymų leidėjai nuolat peržiūri ir keičia teisines sistemas siekdami užtikrinti deramą pusiausvyrą tarp teisingumo prieinamumo ir atitinkamų politinių sumetimų, pavyzdžiui, pernelyg neapkraunant privačių įmonių ir/arba pernelyg neapkraunant valstybės iždo. Todėl, bet koks įstatyminis teisinės sistemos pakeitimas gali turėti nenumatytą ir dažnai žalingą poveikį. Kuo radikalesnis teisinės sistemos pakeitimas, tuo labiau tikėtina, kad jis turės nenumatytas pasekmes.
Naujo ieškinio teikimo mechanizmo, tokio kaip grupės ieškinys, įvedimas yra gana radikalus pakeitimas reikalaujantis ypatingai pasirūpinti nenumatyto poveikio rizikos sumažinimu. Todėl, įvedant naujo ieškinio tipą, būtina įsitikinti, kad grupės ieškinio mechanizmo įvedimas būtų naudingas plačių ieškinių kategorijų atžvilgiu. Jeigu yra nuspręsta, kad teisingumo prieinamumas yra nepakankamas tam tikro tipo ieškinių atžvilgiu ir grupės ieškinio mechanizmas pateikia tinkamą sprendimą, šio mechanizmo taikymas turėtų būti ribojamas tik toms ieškinių kategorijomis, kurioms buvo nustatytas toks poreikis.
Pavyzdžiui, priimant naująjį grupės ieškinio reguliavimą Lietuvoje, buvo teigiama, kad grupės ieškinio institutas padės ginti vartotojų teises nesąžiningos komercinės praktikos bylose, su darbo santykiais susijusiose bylose, turizmo paslaugų sutarties vykdymo bylose. Aiškinamajame rašte dėl grupės ieškinio priėmimo nurodoma, kad grupės ieškiniu siekiama apginti silpnesnės šalies interesus (pavyzdžiui, vartotojų teisių apsaugos bylose, nesąžiningos komercinės praktikos bylose, su darbo santykiais susijusiose bylose, konkurencijos teisės pažeidimų bylose, aplinkos apsaugos bylose). Taip pat nurodoma, kad siekiant skatinti grupės ieškinio instituto naudojimą praktikoje, nuspręsta neriboti sričių, kuriose galimas grupės ieškinys ir todėl nesiūloma riboti grupės ieškinio taikymo sričių, neįtvirtinami draudimai reikšti grupės ieškinius tam tikrose srityse.
Vis dėlto, kaip pastebėta 2008 m. liepos 7 d. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto mokslininkų ir ekspertų atliktame taikomajame moksliniame tyrime „Grupės ieškinio reguliavimo analizė ir pasiūlymai dėl šio instituto tobulinimo“ , kontinentinėse Europos valstybėse vyrauja tendencija riboti sritis, kuriose galimi grupės ieškiniai.
Tačiau, kaip minėta, naujajame Lietuvos grupės ieškinio reguliavime grupės ieškinys nėra ribojamas jokiomis sritimis. Vertinant šiuo aspektu, viena vertus, priimant grupės ieškinio institutą Lietuvoje nebuvo nustatinėjama kokiose konkrečiai srityse teisingumo prieinamumas yra nepakankamas tam tikro tipo ieškinių atžvilgiu ir grupės ieškinio mechanizmas pateikia tinkamą sprendimą.
Kita vertus, pernelyg laisvo grupės ieškinio taikymo patirtis kai kuriose jurisdikcijose (pavyzdžiui, grupės ieškinio procedūros įvestos kai kuriuose JAV teismuose) atskleidė žymias su tuo susijusias rizikas. Šios rizikos apima tikimybę, kad grupės ieškiniai lems ilgalaikį ir brangiai kainuojantį bylinėjimąsi, tikimybę, kad bus pažeista kaltinamo neteisėta veikla asmens teisė į nešališką ieškinio nagrinėjimą ir tikimybę, kad dėl susijusių ekonominių paskatų bus faktiškai remiami piktnaudžiaujant ar melagingai pateikiami ieškiniai . Įvedant grupės ieškinio mechanizmą taip pat svarbu apsisaugoti nuo advokatų „kurstomų“ teismo procesų, skatinamų didelių atlygių gavimo perspektyvos. Todėl, bet koks siūlymas dėl holistinio požiūrio į kolektyvinius ginčų sprendimo būdus turėtų būti analizuojamas ne tik potencialaus grupių ieškinių naudingumo, bet ir jų sukuriamų esminių rizikų kontekste.
Kalbant apie bylų nagrinėjamų grupės ieškiniais specifiką, pirmiausia svarbu paminėti dvigubos atsakomybės riziką. Svarbu tai, kad bet koks kolektyvinio teisių gynimo būdas turėtų suteikti kompensaciją, o ne užtraukti kontrolę, priverstinį įstatymų vykdymą ar bausmę. Šios sritys turėtų likti valstybės institucijų rankose. Privatūs ieškiniai turėtų būti grindžiami kompensavimo, o ne bausmės idėja. Todėl, grupės ieškinius reikėtų atskirti nuo valstybinės prievartos, atsižvelgiant į dvigubos atsakomybės riziką konkrečiose bylose, lygiagrečiose civilinėse ir baudžiamosiose bylose .
Būtent todėl, siekiant užtikrinti grupės ieškinio tikslus (pvz., konkurencijos teisė, atsakomybė už produkcijos kokybę, finansinės paslaugos) būtų naudinga jeigu įstatymų leidėjas apibrėžtų, kokių tipų ieškinius nagrinėjant yra taikytinas grupės ieškinio mechanizmas. Jeigu įstatymų leidėjas manys, kad nėra tikslinga patvirtinti visą ieškinių klasę, kaip tinkamą taikyti kolektyvinio ginčų sprendimo mechanizmą, jis gali nustatyti kriterijus, pagal kuriuos nacionaliniai teismai turėtų nustatyti, ar nagrinėjant konkrečius ieškinius yra taikytinas grupės ieškinio mechanizmas .
Priėmus grupės ieškinio mechanizmą, jo taikymas turėtų apsiriboti tais atvejais, kai teisės pažeidimas daro žalą didelei piliečių ir įmonių grupei, o atskiri teismo procesai ir kitokios teisių apsaugos priemonės nėra veiksmingos siekiant nutraukti vykdomą neteisėtą praktiką arba gauti kompensaciją už tokios praktikos padarytą žalą.

III. Apsauga nuo piktnaudžiavimo grupės ieškiniu

Pagrindinė grupės ieškinio instituto priėmimo paskata yra tai, kad atskiri ieškiniai kai kuriais atvejais gali būti laikomi nepakankamais, jeigu individualūs nuostoliai yra maži palyginti su bylinėjimosi išlaidomis. Būtent todėl, įstatymų leidėjas nusprendė, kad ieškinių sugrupavimas į vieną kolektyvinę ginčų sprendimo procedūrą padės sumažinti dalyvaujančių šalių išlaidas, padidinti teisminio nagrinėjimo efektyvumą ir paskatins savanorišką alternatyvių ginčų sprendimo mechanizmų bei neteisminių ginčų sprendimo priemonių naudojimą.
Tačiau, svarbu tai, kad bet koks požiūris į grupės ieškinį turėtų visų pirma ginti šalių teisę į nešališką bylos nagrinėjimą arba faktinių ir teisinių klausimų sprendimą, o nekurti jokių ekonominių paskatų piktnaudžiaujamojo pobūdžio reikalavimams reikšti . Pavyzdžiui, jau minėtame Aiškinamajame rašte dėl grupės ieškinio priėmimo, kalbant apie įstatymo projekto tikslus ir uždavinius, tik nurodoma, kad projektu siekiama labiau užtikrinti teisę į teisminę gynybą, nes santykinai nedideli asmens reikalavimai atgraso asmenis kreiptis į teismą. Galima pastebėti, kad įstatymo tikslai šiuo atveju iškirtinai nukreipti į bylinėjimosi skatinimą, net ir atvejais kuomet asmuo turi ir visai nedidelius reikalavimus.
Todėl, šiuo atžvilgiu, siekiant išvengti piktnaudžiavimo grupės ieškinio institutu, įstatymų leidėjas turėjo priimti ir įvairias procedūrines ir materialines apsaugos priemones. Vis dėlto, Lietuvos grupės ieškinyje jokių svarių apsaugos priemonių nenumatyta. Paminėtina tik CPK 4413 straipsnio nuostata, kurioje nurodoma, kad reikalavimą pareiškia ne mažiau kaip dvidešimt fizinių ar juridinių asmenų. Taip pat CPK 4417 straipsnis, kuris suteikia teismui teisę nuspręsti ar ieškinys gali būti nagrinėjamas pagal grupės ieškinio proceso taisykles bei kuris įgalina teismą įvertinti, ar visi ieškinį reiškiantys asmenys gali būti laikomi grupės nariais, ar pareikšti individualaus pobūdžio turtiniai reikalavimai yra susiję su grupės ieškinio dalyku ir pagrindu .
Kitas svarbus aspektas yra tai, kad praktikoje dažnai pasitaiko atvejų, kuriuose atsakovui yra žinoma, jog bazinių grupės pretenzijų pagrįstumas yra abejotinas, tačiau visai grupei padarytos potencialios žalos dydis lemia priverstinį ginčo sureguliavimą dėl to, kad atsakovas finansiškai neišgali arba nenori prisiimti neapibrėžtos rizikos . Tokie ieškiniai verčia abejoti grupės ieškinių teikimo paskatų pagrįstumu ir lemia tam tikros kategorijos grupės ieškinių atsiradimą, kuriuos galima laikyti piktnaudžiaujamojo pobūdžio bylinėjimosi pavyzdžiais.
Tačiau, Lietuvos grupės ieškinio reguliavime nenumatytas joks efektyvus mechanizmas, kuris suteiktų galimybę atsakovui bent jau efektyviai ginčyti ieškinio priėmimą. CPK 4417 straipsnyje nustatyta, kad teismas nutartimi dėl grupės ieškinio priėmimo išsprendžia klausimą, ši nutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu, tačiau įstatymas aiškiai nurodo, kad išnagrinėjus paduotą atskirąjį skundą priimta nutartis yra galutinė ir kasacine tvarka neskundžiama. Tokiu būdu atsakovui užkertamas kelias išnaudoti visas proceso įstatyme numatytas teises efektyviai ginčyti ieškinio priėmimo klausimą. Be to, prieš priimdamas nutartį dėl grupės ieškinio priėmimo, teismas CPK 142 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka išsiunčia atsakovui grupės ieškinio kopiją ir jam praneša, kad atsakovas gali pareikšti nuomonę per septynias dienas nuo nurodytų dokumentų įteikimo dienos. Nors Aiškinamajame rašte dėl grupės priėmimo ieškinio buvo nurodyta, kad teismas atsižvelgia į atsakovo prieštaravimus, tačiau įstatyme šio nurodymo nebeliko.
Kita vertus, grupės ieškinių teikimo mechanizmas kai kuriais atvejais gali ir palengvinti teisėtų reikalavimų vykdymą, atvejais kuomet dėl ribotų valstybės vykdomųjų institucijų išteklių arba todėl, kad atskiri privatūs ieškovai nėra pakankamai finansiškai suinteresuoti teikti ieškinį, tik privatūs grupės ieškiniai yra tinkama atgrasymo ir žalos atlyginimo priemonė. Dauguma grupės ieškinių yra tarp šių dviejų kraštutinumų . Grupės ieškinių trūkumai ir privalumai yra plačių diskusijų objektas. Net tokia grupės ieškinių puoselėtoja kaip JAV ir toliau diskutuoja kaip geriausiai įgyvendinti grupės ieškinių mechanizmą, apribojant jo keliamus pavojus ir užtikrinant jo prieinamumą tais atvejais, kai jis gali būti išties pagrįstas .

IV. Kaip spręsti nepagrįstų ieškinių ir manipuliavimo problemą?

Kaip ir minėta, įstatymų leidėjas turi užtikrinti, kad bet kuri grupės ieškinio procedūros schema iki minimalaus lygio sumažintų piktnaudžiavimo teismo procesu apimtis. Vienas iš pagrindinių piktnaudžiavimo grupės ieškiniu principų yra susijęs su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu. Priimant Lietuvos grupės ieškinio reguliavimą buvo teigiama, kad neigiamų pasekmių tikimasi išvengti nustačius „saugiklius“, t.y. principą „pralaimėjęs moka“ ir nuorodą į CPK 95 straipsnį, kuris numato sankcijas už piktnaudžiavimą.
Vis dėlto, priimtame grupės ieškinio reguliavime niekur neliko nuorodos į principą „pralaimėjęs moka“ ar nuorodos į CPK 95 straipsnį. Nors CPK 4411 straipsnyje nurodoma, kad kodekse ar kituose įstatymuose nustatytos bendrosios bylų nagrinėjimo taisyklės grupės ieškinio byloms taikomos tiek, kiek grupės ieškinio nagrinėjimo taisyklių nenustatyta grupės ieškinio skyriuje, Lietuvoje susiklosčiusi praktika dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra akivaizdžiai palankesnė ieškovams, o ne atsakovui dėl Lietuvoje nustatytų bylinėjimosi išlaidų priteisimo Rekomendacijų , kurių pagrindu teismai gali priteisti tik visai menkas bylinėjimosi išlaidas. Taigi principas „pralaimėjęs moka“, nors ir yra įtvirtintas bendrosiose bylų nagrinėjimo taisyklėse, realiai neturės jokio atgrasomojo poveikio grupės ieškinių bylose.
Nors principas „pralaimėjęs moka“ veikia kaip stipri apsaugos priemonė tokiose valstybėse kaip Anglija ir Velsas, tačiau, taip pat pripažintina, kad kitose valstybėse ši priemonė vertinama kaip nepatraukli . Todėl, atsižvelgiant į Lietuvoje susiklosčiusią praktiką priteisti tik mažą dalelę tikrųjų bylinėjimosi išlaidų, siūlytina nustatyti papildomus saugiklius, kurie sėkmingai veikia kai kuriose jurisdikcijose. Pavyzdžiui, Belgijoje numatyta galimybė pateikti ieškinį buvusiam ieškovui dėl lengvabūdiško patraukimo atsakovu, kuri gali veikti kaip veiksminga apsaugos priemonė .
Kitas potencialus saugiklis galėtų būti teisėjo vadovaujama atestavimo sistema (dabartiniame Lietuvos grupės ieškinio reguliavime nėra numatyta), kuri leistų atmesti nepagrįstus arba mažaverčius ieškinius, kuriose viešasis interesas yra nereikšmingas. Tokiu būdu teismų prieinamumas būtų kontroliuojamas teisėjų siekiant minimizuoti laiko ir lėšų sąnaudas. Tokia kontrolė galėtų apimti preliminarų ieškinio esmės įvertinimą, atstovaujamų interesų bendrumo ir pageidaujamų teisės gynimo būdų patikrinimą, tikimybės, kad ieškovai toliau kels savo reikalavimą įvertinimą, alternatyvių ginčo sprendimo būdų nagrinėjimą (neprivalomą) ir bylos finansavimo priemonių tyrimą. Teisėjo vadovaujama atestavimo sistema taip pat galėtų būti analogiška kasacinio skundo priėmimo atrankos kolegijoje procedūrai.
Tuo pačiu pažymėtina, kad stiprus ir aktyvus teismų vaidmuo yra vienas svarbiausių geros kolektyvinio ginčų sprendimo praktikos bruožų ir viena pagrindinių apsaugos nuo piktnaudžiavimo teismo procesu priemonių. JAV patirtis (grupės ieškinio scenarijus), pagrįsta civilinio proceso teise, kuri tradiciškai daugiau remiasi teisminio ginčo šalių iniciatyva nei teismo kišimusi, leidžia daryti prielaidą, kad bet kuri galima iniciatyva turėtų numatyti stiprų ir aktyvų teisėjo vaidmenį.

V. Lietuvos grupės ieškinys – hibridinis reguliavimas

Iš vartotojų perspektyvos, pripažintina, kad grupės ieškinys tam tikrais atvejais gali suteikti galimybę taip sugrupuoti smulkius ieškinius, kad vartotojai galėtų efektyviai siekti žalos atlyginimo, o atsakovai spręsti plataus masto ginčą vienoje byloje. Iš įmonių perspektyvos, tokiu mastu kokiu masinis ginčas yra realiai neišvengiamas, visoms šalims yra geriau, kai ginčas gali būti valdomas centralizuotai ir bet koks susitarimas ar teismo sprendimas gali galutinai išspręsti problemą, kiek tai yra praktiškai įmanoma.
Vis dėlto, Lietuvos grupės ieškinio nustatyme teisiniame reguliavime numatyta, kad grupės nariai grupės ieškinio byloje kiekvienas atskirai negali savarankiškai vesti bylos ir veikti savo vardu, išskyrus procesą dėl grupės narių pareikštų individualaus pobūdžio turtinių reikalavimų, kurio metu kiekvienas grupės narys savarankiškai veda bylą dėl jo pareikštų individualaus pobūdžio turtinių reikalavimų ir veikia savo vardu (CPK 4415 str.).
Kaip ir minėta, iš verslo perspektyvos itin svarbu, kad bet kuris kolektyvinio teisių gynimo mechanizmas veiktų subalansuotai ir nešališkai. Jis turi turėti veiksmingas apsaugos priemones nuo piktavališko laiko ir lėšų švaistymo arba paviršutiniško bylos nagrinėjimo. Priešingu atveju, egzistuoja didelė rizika, kad komercinės įmonės bus gniuždomos ir verslo įmonės praras konkurencingumą, ypač tose jurisdikcijose, kuriose verslo įmonių neapsunkina kolektyvinio ginčų sprendimo mechanizmai .
Todėl, minėtas grupės narių procesinės padėties reguliavimas negali būti ydingas. Lietuvos grupės ieškinio reguliavimo atveju, nepriimtina, kad atsakovas privalėtų atlyginti nuostolius ir tiems priskirtiniems grupei ieškovams, kurie veikia savo vardu ir kurių bylinėjimosi išlaidos gali būti apskritai neprognozuojamos ir nežinomos, skirtingai nuo grupės narių. Tokiu reguliavimu susikuriama hibridinė atsisakančių dalyvauti grupės ieškinio byloje (angl. – opt-out) sistema, kurios pagrindas vis dėlto yra sutikimo dalyvauti (angl. – opt-in) sistema.
Todėl, atvejais kuomet ieškinys pareikštas tapačiomis arba panašiomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriame keliami tapatūs arba panašūs reikalavimai tam pačiam atsakovui ir siekiama tuo pačiu teisinės gynybos būdu apginti materialines teises ar įstatymų saugomus interesus, siūlytina CPK 44110 straipsnyje nurodyti ne galimybę, o pareigą pasinaudoti CPK 139 straipsnyje numatyta teise atsiimti ieškinį ir tapti grupės nariu pagal CPK 4418 straipsnyje nustatytas taisykles.
Tokiu būdu gali būti praktiškai įgyvendinama, kad bylą laimėjusiam atsakovui būtų kompensuojamos visos prieš jį iškeltos ir jam pralaimėtos bylos nagrinėjimo išlaidos. Taip pat, tokia priemonė taptų efektyvi atgrasomoji priemonė piktnaudžiavimo bylose, kuomet atskiri ieškovai dažnai yra nežinomi ir aktyviai nedalyvauja teismo procese.
Tuo pačiu, esant dideliam atskirų, tačiau tapačių ir prie grupės neprisijungiančių ieškinių skaičiui, siūlytina nustatyti reguliavimą, pagal kurį būtų įmanoma išskirti precedentinę bylą ir teismo procesą, neoficialiai atidedant kitus, prie grupės neprisijungiančius ieškinius. Galima teigti, kad panašaus rezultato buvo siekiama įtvirtinant tarpinį (prejudicinį) sprendimą – CPK 4419 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tarpinis sprendimas – teismo, žodinio proceso tvarka išnagrinėjusio grupės ieškiniu reiškiamus bendrus grupės reikalavimus dėl grupės narius vienijančių faktinių aplinkybių, priimtas sprendimas, kuris yra bendras visiems grupės nariams ir priimamas tais atvejais, kai grupės ieškinyje reiškiami individualaus pobūdžio turtiniai grupės narių reikalavimai. Tačiau, užkertant kelią pakartotiniems prie grupės neprisijungiančių ieškovų ieškiniams, siūlytina CPK 4419 straipsnyje nustatyti, kad prejudicinis sprendimas, kuris yra bendras visiems grupės nariams, turėtų ir prejudicinę galią prie grupės neprisijungiančių ieškovų ieškiniams, kuriuose reiškiami analogiški reikalavimai.
Šiame kontekste verta pažymėti, kad sėkmingai Nyderlanduose taikyta sistema gali būti pavyzdžiu siekiant išvengti dvigubo grupės ir savarankiškai veikiančių ieškovų proceso. 2005 m. Nyderlanduose priimtas Kolektyvinio masinės žalos atlyginimo įstatymas (Wet Collectieve Afwikkeling Massaschade (WCAM)), kuris leidžia sudaryti teismo patvirtintus susitarimus dėl masinės žalos atlyginimo, privalomus visos nukentėjusių šalių grupės atžvilgiu, jeigu pastarosios nepareiškia atsisakymo . WCAM įstatymas sukuria sistemą, labai panašią į JAV grupės ieškinių nagrinėjimo sistemą. Teismo procedūra siekiant priimti privalomą visos grupės atžvilgiu sprendimą pradedama susitarimu dėl pretenzijų sureguliavimo, sudaromu tarp nukentėjusiųjų grupei atstovaujančio fondo ar asociacijos ir atsakovo, pagal kurį atsakovas sutinka išmokėti tam tikras kompensacijas nukentėjusioms šalims. Šis susitarimas pateikiamas teismui, kuris nustato, ar toks sureguliavimas yra pagrįstas atsižvelgiant į žalos dydį, kompensacijų iš atsakovo gavimo patogumą ir greitį, išlaidas ir pastangas, kurias nukentėjusios šalys priešingu atveju turėtų skirti šios problemos sprendimui, galimas žalos priežastis ir kitas susijusias aplinkybes. Po teismo sprendimo priėmimo atskiroms nukentėjusioms šalims suteikiamas ne trumpesnis nei trijų mėnesių laikotarpis, per kurį jos gali apsispręsti atsisakyti tokio sureguliavimo. Šalims to nepadarius, šis sureguliavimas tampa joms privalomas. Susitarime gali būti numatyta atsakovo teisė atšaukti šį sureguliavimą, jeigu pernelyg daug nukentėjusių šalių jo atsisakys .

VI. Bylų nagrinėjamų grupės ieškiniu specifika

Pagrindinis su grupės ieškiniais susijęs klausimas – ar grupės ieškinio sistema turėtų būti prieinama grupės nariams jų sutikimo dalyvauti (opt-in) ar atsisakymo dalyvauti byloje (opt-out) pagrindu.
Nenuostabu, kad skirtingų jurisdikcijų patirtis ir jų nesuderinami požiūriai šiuo klausimu lėmė skirtingas nuomones. Pavyzdžiui, Anglijoje ir Velse Sąžiningos prekybos tarnyba (angl. – Office of Fair Trading (OFT)) rekomendavo priimti atsisakymo dalyvauti byloje sistemą iš dalies dėl nesėkmės, patirtos byloje pagal ieškinį, kurį Vartotojų asociacija pateikė vartotojų, patyrusių nuostolius dėl fiksuotos futbolo marškinėlių kainos nustatymo, vardu, pritraukusioje 600 vien tik konkrečiai įvardintų ieškovų . Ir priešingai, atsisakymo dalyvauti byloje sistemos, taikomos Šiaurės Amerikoje, pagrindinį vaidmenį bet kuriame teismo procese skiria grupės įgaliotiems atstovams, o ne patiems nukentėjusiesiems (tačiau su sąlyga, kad teismas patvirtina grupės advokatą po pažymėjimo išdavimo). Manytina, kad daugelis JAV teismo procesui būdingų kraštutinumų kyla iš atsisakymo dalyvauti grupės byloje sistemos, kuri yra pagrindinė šio proceso ypatybė.
Sutikimo dalyvauti byloje sistemos (opt-in) grupės ieškiniai
Lietuvos grupės ieškinio reguliavime pasirinkta dalyvavimo (opt-in) sistema. Įstatymo rengėjai dalyvavimo sistemos pasirinkimą daugiausia motyvavo tuo, kad atsisakymo (opt-out) sistema yra nesuderinama su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK) 6 straipsnio nuostatomis .
Visgi, sutikimo dalyvauti byloje modeliai buvo kritikuojami dėl to, kad gana sunku įtikinti pakankamą vartotojų skaičių dalyvauti byloje užtikrinant ieškinio perspektyvumą. Pavyzdžiui, jau minėtoje Jungtinės Karalystės byloje dėl sportinių marškinėlių pardavimo kainų fiksavimo pagal atstovaujančios organizacijos pateiktą ieškinį iškilo sunkumų pritraukiant vartotojus pasirašyti ieškinį. Tai įvyko todėl, kad ginčijama prekių kaina lėmė palyginti mažas išmokas vienam asmeniui esant aiškiems kompensavimo pagrindams (maždaug 20£ už nupirktą komplektą). Be to, buvo nedidelė tikimybė, kad pakankamas vartotojų skaičius galės įrodyti pirkimo faktą, atsižvelgiant į praėjusį laiką.
Žinoma, tai nereiškia, kad dalyvavimo modeliai visuomet sukelia sunkumų pritraukiant ieškovus ir gaunant kompensacijas. Kelios ES valstybės narės turi mechanizmus, leidžiančius tvarkyti aibę ieškinių to paties proceso metu arba suteikiančius galimybę atskiram investuotojui išpirkti daugelį reikalavimų ir tvarkyti juos kaip vieną ieškinį . Geras pavyzdys – ieškiniai, kurių pateikimo teisės buvo išpirktos iš trisdešimt dviejų celiuliozės ir popieriaus pramonės įmonių vandenilio peroksido bendrovių kartelio atžvilgiu ir dvidešimt aštuonių įmonių cemento bendrovių kartelio atžvilgiu .
Lietuvos grupės ieškinio reguliavime nėra nustatyta jokių ieškinių išpirkimo galimybių, nors tai gali būti aktualu smulkioms ar vidutinėms įmonėms ir investuotojams norintiems investuoti į grupės ieškinio ginčą .
Be abejonės, dalyvavimo modelio suvaržymai, kuriais siekiama palengvinti kelių ieškinių nagrinėjimą vienu metu, yra tiesiogiai susiję su nagrinėjamos bylos tipu – kai su nukentėjusių smulkių ir vidutinių įmonių ar vartotojų grupe galima susisiekti per skelbimą arba tiesiogiai ir kai tikėtina, jog tos smulkios ir vidutinės įmonės arba vartotojai turi įrodymų, patvirtinančių, jog yra nukentėję dėl pažeidimo, dalyvavimo modelis ar procedūra, kuomet daugelį reikalavimų galima nagrinėti kaip vieno ieškinio dalį, bus efektyvus.
Tai galima gerai iliustruoti palyginant pretenzijas dėl oro transportu gabenamų krovinių ir jau minėtas pretenzijas dėl futbolo uniformos komplektų. Oro transporto kroviniai gali būti trečiosios šalies (investuotojo) finansuojamo daugiašalio bylinėjimosi pavyzdys – šiuo atveju smulkios ir vidutinės įmonės patyria žymius individualius nuostolius (t. y. praranda šimtus ar tūkstančius eurų) ir tebeturi sąskaitose-faktūrose nurodomą informaciją, reikalingą siekiant įrodyti, kad jos naudojosi šiomis paslaugomis pažeidimo metu, todėl jų pretenzijos lemia perspektyvią finansavimo riziką trečiosios šalies investuotojui . Tačiau, atsisakymo dalyvauti modeliai gali būti efektyvesni už dalyvavimo modelius nagrinėjant daugybinius mažos vertės ieškinius, tokius kaip minėtame futbolo uniformų pavyzdyje.
Atsisakymo dalyvauti byloje sistemos (opt-out) grupės ieškiniai
Su atsisakymo dalyvauti byloje (pasitraukimo iš grupės) modeliu susijusi rizika yra ta, kad atskiras vartotojas praranda galimybę kontroliuoti arba daryti įtaką proceso eigai arba baigčiai ir/arba atskiras ieškovas nėra realiai suinteresuotas teikti ieškinį dėl palyginti nedidelių patirtų nuostolių.
Iš tiesų, atskiras vartotojas gali net nežinoti apie ieškinį iki paskutinių proceso etapų (nepaisant tvarkančių bylą atstovų pastangų informuoti apie teismo procesą). Būtent dėl to, kyla klausimas ar atsisakymo modeliai atitinka EŽTK 6 straipsnį ir nepažeidžia kiekvieno asmens teisės į nešališką su juo susijusios bylos nagrinėjimą. Be to, atsisakymo modelis gali būti laikomas pažeidžiamu puolant ieškovų įmonėms su verslo modeliu nukreiptu į kompleksinių arba kolektyvinių teisių įgyvendinimą siekiant gauti žalos atlyginimą. Tokios įmonės gali dalyvauti tik ieškiniuose su geromis laimėjimo perspektyvomis ir tuo didinti teikiamų ieškinių apimtis. Tarkim, pretenzija gali būti pagrįsta, pvz., dėl kartelio neteisėtai trimis centais padidintos pieno kainos už vieną litrą ir pareikšta vartotojų, tačiau šiomis aplinkybėmis vartotojas gali pasitenkinti antimonopolinės institucijos tyrimu bei bauda ir nėra suinteresuotas teikti tolesnį ieškinį. Jeigu ieškinys bus pateiktas, bendrosios politikos tikslas vargu ar įgaus žymesnį mastą. Tačiau įmonės bylinėjimosi išlaidos padidės ir didžiąją kompensacijos dalį teks panaudoti bylinėjimosi išlaidoms. Be to, atskiri vartotojai gali nepažengti toliau ir nepareikalauti (palyginti mažos) individualios kompensacijos, užtikrintos taip, kad vartotojai, kaip pagrindinė grupė, naudos negaus.
Galimi ir „hibridiniai“ sprendimai su identifikuota grupe, kurios nariai nebūtinai turi būti identifikuotini teismo proceso pradžioje. Tam tikslui paprastai įsteigiamas fondas, kurį patikėtinis paskirsto po sprendimo priėmimo. Tačiau taikant ir hibridinį modelį iškyla klausimas dėl išieškotinų nuostolių kiekybinio įvertinimo, kai negalima tiksliai nustatyti kompensacijos dydžio, kol nebus identifikuoti visi ieškovai.

VII. Paskirtų viešosios teisės subjektų dalyvavimas

Nepaisant to, kad Lietuvoje grupės ieškinio sistema paremta sutikimo (opt-in) sistema, yra pagrindų ir nukrypti nuo šios bendros taisyklės. Pavyzdžiui, vartotojams atstovaujančių institucijų vaidmuo gali būti peržiūrėtas ir potencialiai išplėstas, leidžiant joms iškelti bylas griežtai apibrėžtų vartotojų grupių vardu pasitraukimo iš grupės (opt-out) pagrindu, su sąlyga, kad ieškinyje kaip bendraieškovis bus nurodytas bent vienas individualus atstovas. Tokie ieškiniai gali būti teikiami, pvz. esant išankstiniam Konkurencijos tarybos sprendimui kuriuo nustatoma atsakomybė ir kai yra aišku, jog (tiesioginės) pažeidimų aukos yra galutiniai vartotojai.
Visgi, atstovaujančių institucijų teikiamiems pasitraukimo iš grupės ieškiniams turi būti taikoma griežta procedūrinė kontrolė – visus tokius ieškinius turėtų teikti tik konkrečios paskirtos institucijos, tvirtinamos teismų ir kurios turėtų būti skelbiamos siekiant suteikti vartotojams galimybę pasitraukti iš grupės ieškinio.
Paskirtų viešosios teisės subjektų įtraukimas yra vienas iš metodų kontroliuoti informacijos paieškos išlaidas susijusias su grupės ieškiniu . Procesinės normos taip pat turėtų apimti standartizuotus informacijos paieškos mechanizmus, taikytinus kiekvieno tipo kolektyvinio ginčų sprendimo ieškiniams. Tai padėtų išvengti bet kokios nelygybės sąlygojamos skirtingų procesinių normų taikymo iškeliant skirtingas bylas.
Žinoma, šiems viešosios teisės subjektams reikalingo finansavimo ir personalo poreikis gali tapti didele kliūtimi ir dar viena priežastimi neleidžiančia plėtoti kolektyvinius ieškinius. Tačiau, priimant sprendimą sukurti naują kolektyvinio teisių gynimo mechanizmą, šios išlaidos yra priimtinesnės už didesnes išlaidas, susijusias su piktnaudžiavimu grupės ieškinio sistema. Pirminės investicijos yra pateisinamos siekiant išvengti keblumų, su kuriais susiduria kitos sistemos. Kaip ir minėta, grupės ieškinio modelis taikomas JAV sudaro prielaidas piktnaudžiauti teismo procesu iš dalies dėl to, kad suteikia galimybę bet kuriam asmeniui ar atstovui gauti stambias išmokas ir advokato atlygį . Todėl, būtų beprasmiška kurti sistemą, kartojančia šią klaidą.
Kalbant apie privačias organizacijas, galima teigti, kad ieškinių, kuriais sudaromos prielaidos piktnaudžiauti problema nebus išspręsta leidžiant privačioms organizacijoms teikti kolektyvinius ieškinius. Šios organizacijos (ypač vartotojų organizacijos), kurios kartais formaliai nėra pelno siekiančios, gali turėti netiesioginių tikslų gauti pelno iš santykių su privačiais patikėtiniais ir poreikių pritraukti neatlygintiną paramą. Be to, jos dažnai daugiau atsižvelgia į politinę darbotvarkę, nei į visuomenės gerovę. Tačiau, įteisinus viešųjų institucijų vaidmenį, fiziniai asmenys ir privačios organizacijos, tariamai nukentėję dėl neteisėtų masinio pobūdžio veiksmų, turėtų galimybę kreiptis į viešosios valdžios instituciją dėl teiginių patikrinimo, ieškinio teikimo ir, laimėję procesą, gauti atitinkamą kompensaciją už patirtą žalą. Todėl, atskaitinga viešoji institucija, kurios vienintelė užduotis būtų užtikrinti sąžiningą patirtos žalos atlyginimą piliečiams, galiausiai būtų geriausia kolektyvinio ginčų sprendimo režimo apsauga nuo galimo piktnaudžiavimo teismo procesu po tokio režimo įvedimo.
Siekiant minimizuoti piktnaudžiavimo teismo procesu riziką, atstovaujančiosios institucijos turi būti patvirtintos kompetentingos vyriausybinės organizacijos ir joms turi būti taikomi reikalavimai, atsižvelgiant į teisinį statusą bei bendrų interesų arba teisių, kurios gali būti ginamos taikant grupės ieškinio mechanizmą, pobūdį.

VIII. Atstovavimo nukentėjusioms šalims efektyvumas

Lietuvos grupės ieškinio reguliavime šiuo metu yra nustatyta, kad grupės atstove gali būti asociacija arba profesinė sąjunga, kai grupės ieškiniu reiškiami reikalavimai kyla iš teisinių santykių, tiesiogiai susijusių su asociacijos arba profesinės sąjungos veiklos tikslais ir sritimi, ir kai ne mažiau kaip dešimt grupės narių yra asociacijos arba profesinės sąjungos nariai. Šiuo atveju grupės nariais gali būti ne tik asociacijos arba profesinės sąjungos nariai, tačiau nagrinėjant bylą asociacija arba profesinė sąjunga atstovauja visų grupės narių interesams.
Tačiau, šiuo atžvilgiu taip pat turėtų būti atsižvelgtina į tai, kad gali egzistuoti daugiau nei viena ieškovų grupė, kuriai kiekvienai atstovauja skirtingi atstovai. Pagrindinis klausimas yra kaip palengvinti bendradarbiavimą siekiant sutaupyti vykdymo išlaidas. Tokiu atveju rekomenduotina naudoti vieningą bendrąją platformą siekiant palengvinti atstovaujančiųjų (fizinių asmenų/institucijų) tarpusavio bendradarbiavimą. Atstovaujančiųjų institucijų/asociacijų registras taip pat galėtų palengvinti bendradarbiavimą ankstyvojoje fazėje, t. y. net prieš priimant sprendimą dėl iniciatyvos.
Šios priemonės, t .y. internetinė platforma ir registras, taip pat gali išspręsti problemas, kylančias iš tarpvalstybinių situacijų. Pavyzdžiui, ES valstybėje narėje registruota atstovaujančioji institucija, ketinanti pradėti kolektyvinio ginčų sprendimo procedūrą, galėtų pasitikrinti internetinėje platformoje kokios registruotosios institucijos yra kitoje valstybėje narėje, į kurias galima būtų kreiptis dėl galimo bendradarbiavimo .
Atstovaujančiosios institucijos turėtų būti įgaliotos susigrąžinti pagrįstas teismo išlaidas pagal įprastines išlaidų apmokėjimo taisykles (taisyklė „pralaimėjęs moka“), kaip bet kuris kitas ieškovas. Šiuo atžvilgiu labai kėblus klausimas yra papildomos motyvacijos suteikimas, leidžiant atstovams susigrąžinti dalį jų administravimo išlaidų arba išmokant dalį priteistos sumos („quota litis“). Viena vertus, atstovaujančiosios institucijos veikiausiai išvis neparodys aktyvumo, jeigu neturės finansinės naudos ar motyvacijos. Tai liudija ir iki šiol susiklosčiusi praktika (asociacijos nelaimėjo nei vienos bylos). Kita vertus, suteikiant atstovaujančiajai institucijai teisę gauti dalį priteistos sumos, galima atverti vartus piktnaudžiavimui teismo procesu (pvz. JAV sėkmės mokesčio scenarijus).
Todėl, siekiant užtikrinti nešališkumą, reikalingas teismo patvirtinimas, kuris priklauso nuo to, ar ginčų sprendimo procedūra grindžiama griežtai sutikimo dalyvauti byloje (opt-in) principu ar taikomi tam tikri mechanizmai, leidžiantys sureguliuoti ginčus atsisakymo dalyvauti byloje (opt-out) pagrindu. Pirmuoju atveju, teismo patvirtinimas nėra reikalingas, kadangi visi ieškovai, kuriems susitarimas yra privalomas, savanoriškai sutiko su jo sąlygomis. Tačiau, antruoju atveju, reikėtų reikalauti teismo patvirtinimo siekiant užtikrinti, kad susitarimo sąlygos būtų teisingos visų susijusių šalių atžvilgiu. Tačiau patvirtinimo procedūra neturėtų virsti ilgai trunkančiu teismo procesu, nes tai panaikintų neteisminio ginčo sureguliavimo teikiamus privalumus. Taip pat reikėtų apsvarstyti, ar ieškovams turi būti suteikta galimybė pasitraukti iš bet kurio sudaryto susitarimo ir kaip šis mechanizmas turėtų veikti.
Sprendžiant ginčus nereikėtų pamiršti savanoriškumo ir individualumo principo – privatūs ieškiniai dėl kompensavimo visuomet yra individualūs ieškiniai. Įstatymų leidėjas turėtų stengtis išvengti bylinėjimosi „suvisuomeninimo“, nors šis yra beveik neišvengiama kolektyvinio ginčų sprendimo pasekmė . Siekiant subalansuoti atskirų ieškinių dėl kompensavimo teikiamus nepatogumus bylose su daugybe nukentėjusiųjų, reguliuojamieji veiksmai turėtų būti harmonizuoti, įtraukiant žalos restituciją į reguliavimo priemonių katalogą. Prireikus, institucijos turėtų kompensavimui skirti daugiau dėmesio, nei baudžiamosioms priemonėms arba subalansuotai derinti abu šiuos dalykus. Tokia sistema galėtų sumažinti akivaizdžias kolektyvinio ginčų sprendimo problemas, konkrečiai piktnaudžiavimo teismo procesu, jo neefektyvumo ir brangumo pavojus. Taip pat reikėtų užtikrinti, kad pažeidėjas nebūtų per griežtai „nubaustas“, ir skiriant didžiules baudas, ir priteisiant žalos atlyginimą.

IX. Grupės ieškinio finansavimas

Šiuo metu Lietuvoje įtvirtintinas grupės ieškinio institutas visiškai nereguliuoja grupės ieškinio finansavimo aspekto. Akivaizdu, kad šiuo atžvilgiu grupės ieškinio reguliavimas (tokiu mastu, kokiu jis apskritai yra reikalingas) turi atspindėti modernius išlaidų ir finansavimo režimus .
Pirma, galima teigti, kad kolektyviniams ieškiniams dėl žalos atlyginimo neturėtų būti taikomas valstybinis finansavimas, o vartotojų institucijos neturėtų naudoti perteklinio arba nepaskirstytojo nuostolių atlyginimo tolesniam bylinėjimuisi finansuoti. Pozicija turi būti subalansuota, kadangi daug kas priklauso nuo principo „pralaimėjęs moka“, valstybinio finansavimo ir teisinės pagalbos teikimo.
Kaip žinia, finansavimas yra pagrindinė vartotojų problema pradedant teismo procesą. Teisminio nagrinėjimo inicijavimo išlaidos gali būti neproporcingos reikalaujamai sumai ir ši problema gali būti išspręsta, jeigu šalys pasidalija daugybinių reikalavimų, kurie nagrinėjami kaip vieno ieškinio dalys, išlaidas arba jeigu atstovaujančioji institucija prisiima išlaidų riziką, atsižvelgdama į viešąjį interesą. Tačiau, valstybė turėtų vengti skatinti piktnaudžiavimą teismo procesu arba nederamą bylinėjimąsi. Principas „pralaimėjęs moka“ turėtų būti konkrečiai išskirtas ir griežtai taikomas, siekiant paskatinti ieškovus atsižvelgti į jų teikiamų reikalavimų vertę ir suteikti jiems motyvaciją sureguliuoti ginčą. Be to, dabartiniame grupės ieškinio reguliavime taip pat konkrečiai neaptartas ir sėkmės mokestis, kurį nagrinėti reikia ypač apdariai, nes jis gali daryti poveikį motyvacijai sureguliuoti ginčą ir sąlygoti nederamus, negarbingus arba pernelyg nereikšmingus reikalavimus, kuomet spekuliuojama potencialia sėkme.
Antra, kolektyvinių ieškinių finansavimo klausimas yra gana keblus ir ieškovo, ir atsakovo išlaidų atžvilgiu. Šis klausimas apskritai lengviau sprendžiamas esant sutikimo dalyvauti (opt-in) režimui, kai pareiškę savo sutikimą dalyvauti byloje asmenys prisiima atsakomybę už savo išlaidų dalį ir finansuoja ją asmeniškai ar trečiosios šalies lėšomis ar naudodamiesi neatlygintinomis atstovavimo paslaugomis ar derindami kelis šiuos būdus. Tai savaime yra naudinga ir subalansuojanti apsauga nuo piktnaudžiavimo teismo procesu. Taikant atsisakymo dalyvauti (opt- out) modelį, esant keliems aktyviems ieškovams, tokios apsaugos nuo piktnaudžiavimo teismo procesu nėra ir bylinėjimosi išlaidų kompensavimas laimėjusiam bylą atsakovui yra žymiai sudėtingesnis.
Vis dėlto, įvedus kolektyvinio ginčų sprendimo mechanizmą egzistuoja didelė rizika, kad bus pradėti teikti reikalavimai, kurie iki šiol nebuvo teikiami, nes manyta, jog nenaudinga prisiimti bylinėjimosi išlaidas atsižvelgiant į mažą reikalavimo vertę ir/arba dėl to, kad finansavimas negali būti užtikrintas. Adekvačių kolektyvinio ginčų sprendimo mechanizmų įvedimas nesukuriant nederamų paskatų (perdėtos motyvacijos) yra viena pagrindinių šios srities problemų. Sunku nustatyti deramą pusiausvyrą. Nėra aiškių ir šios problemos sprendimo metodikų. Valstybiniai fondai gali pateikti sprendimą, tačiau valstybei finansuojant bylinėjimąsi, kuris nevyktų, jei nebūtų finansuojamas valstybės (arba galėtų vykti bet kuriuo atveju), kiltų klausimas, kodėl visuomenė turėtų palengvinti nedaugeliui prieinamos kompensacijos gavimą. Jeigu kolektyvinio ginčo sprendimo tikslas yra atgrasymas, tai pateisina mokesčių mokėtojų pinigų naudojimą, bet nepateisina šių fondų naudojimo kolektyvinių ieškinių teikimui. Jeigu tikslas yra atgrasymas, institucijų vykdoma valstybinė prievarta yra pranašesnė ir labiau pageidautina už asmeninę prievartą. Be to, pasirinkus valstybinį finansavimą, prireiks papildomų apsaugos priemonių siekiant sumažinti piktnaudžiavimo teismo procesu riziką, įskaitant teisminę priežiūrą ir išieškojimo teisę. Šios priemonės turėtų apimti griežtesnę priežiūrą siekiant išvengti galimo piktnaudžiavimo valstybės lėšomis .

X. Informacijos prieinamumas ieškovams

Lietuvos grupės ieškinio reguliavime taip pat konkrečiai neaptartas ir informacijos prieinamumo aspektas.
Akivaizdu, kad ieškovai privalo pagrįsti savo ieškinį, įrodydami, kad tam tikru pažeidimu jiems buvo padaryta žala, ir tam tikslui gali reikalauti informacijos, susijusios su pažeidimu bei pažeidimą įvykdžiusių šalių kainodaros politika. Nors tam tikros institucijos, pvz., Konkurencijos tarybos, sprendimas gali būti naudingas, jame nebus nurodyta visa atskiriems ieškovams reikalinga informacija ir veikiausiai nebus pateiktas nutarimas dėl pažeidimo poveikio konkretiems ieškovams.
Todėl, grupės ieškinio reguliavime būtų naudinga patikslinti, kokiu mastu tarnybų turima informacija bus teikiama atskiriems ieškovams. Tai ne tik užtikrintų ieškovams didesnį aiškumą, bet ir leistų šalims atlikus tyrimą turimos išsamios informacijos pagrindu priimti sprendimą siekti atsakomybės sureguliavimo.
Šiuo atžvilgiu paminėtini Jungtinės Karalystės ir Nyderlandų pavyzdžiai ir požiūris į informacijos paiešką, kurie yra vieni lanksčiausių ES valstybėse narėse . Šių jurisdikcijų populiarumą ieškovų tarpe lemia jų procesinėse teisės normose konkrečiai numatyta galimybė gauti visą ieškinio parengimui reikalingą informaciją. Šiuo atžvilgiu Lietuva kol kas nepriskirtina prie šios kategorijos, kadangi Lietuvoje informacijos atskleidimo taisyklės grupės ieškinio institute yra ribotos ir apsiriboja tik bendrosiomis CPK normomis.
Vis dėlto, labai plačios informacijos paieškos procedūra siekiant pateikti įrodymus, kurios pvz., laikosi JAV federaliniai teismai, turi būti ribojama. JAV grupės ieškiniams atstovaujantys advokatai dažnai naudoja jiems prieinamą bendrąjį informacijos paieškos mechanizmą, siekdami pateikti perdėtai plačias žinias ir užsiima vadinamosios kompromituojančios medžiagos rinkimu. Tokia kompromituojanti medžiaga gali būti panaudota įvairaus pobūdžio piktnaudžiavimui .
Visų pirma, tokia informacija gali būti naudojama atsakovo sąnaudoms padidinti, didinant atsakovo finansines išlaidas ir priverčiant administraciją daugiau laiko skirti informacijos studijoms, o ne verslo vadybai. Be to, kompromituojanti informacija gali būti panaudota kitiems, ne mažiau kenksmingiems tikslams, o būtent, siekiant gauti daugiau informacijos nei reikalinga reikalavimams pagal pateiktą ieškinį pagrįsti ir siekiant išplėsti dalykinę arba geografinę esamos bylos aprėptį arba inicijuoti naują bylą, nesusijusią su jau pareikštais iškeltoje byloje reikalavimais.
Be to, pernelyg plačiai atskleidžiama informacija dažnai ieškovų yra naudojama siekiant padidinti spaudimą atsakovams, priverčiant juos priimti sprendimą be atsižvelgimo į nagrinėjamos bylos vertę arba neproporcingą nagrinėjamos bylos vertei. Nors toks spaudimas yra suprantamas tame kontekste, kad ieškovų advokatai siekia žalos atlyginimo savo klientams pagal pagrįstus ieškinius, pernelyg dažnai ieškovai inicijuoja bylas pagal silpnus, nepagrįstus ir/arba pernelyg „išpūstus“ ieškinius – būtent tokio tipo bylų turėtų būti siekiama išvengti. Manytina, kad pagrindinis būdas užkirsti kelią piktnaudžiavimų atsiradimui yra griežtų taisyklių ir griežtos teisminės kontrolės įvedimas. Nors nukentėjusios šalys turi teisę vykdyti protingą informacijos paiešką, kad gautų jų reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, tokie reikalavimai net pagrįstose bylose neturi būti tenkinami iš galimos gausybės nepagrįstų bylų dėl žalos atlyginimo, nepaisant to, kuriame teisme jos buvo iškeltos.
Kitas svarbus aspektas grupės ieškinio institute – potencialių ieškovų informavimas. CPK šiuo metu nurodoma, kad teismas, priėmęs nutartį dėl grupės ieškinio priėmimo, specialiame interneto tinklalapyje paskelbia teismo patvirtintą pranešimą dėl grupės pildymo. Manytina, kad bendra internetinė platforma iš tiesų yra ekonomiškiausias būdas informuoti visuomenę, vadinasi ir potencialius ieškovus, apie ieškinių pateikimo arba prisijungimo prie kolektyvinio ieškinio (užtikrinimo ir/arba kompensavimo) galimybes. Šis būdas yra pranašesnis už visas kitas informavimo formas, pvz., laikraščius arba dvišalę korespondenciją. Kadangi ši priemonė nėra brangi, ji neapsunkina biudžeto, o valstybinis tokios platformos finansavimas padeda išlaikyti platformos nepriklausomybę ir išvengti pastangų bei išlaidų dubliavimo.
Kitas ne mažiau svarbus aspektas – informacijos pateikimo laikas. CPK šiuo metu nurodoma, kad informacija specialiame interneto tinklalapyje skelbiama tik pakeičiant grupės atstovą ir priimant nutartį dėl ieškinio priėmimo. Vis dėlto, informacija turėtų būti teikiama tiek prieš proceso pradžią, tiek prasidėjus teismo procesui, tiek prieš teismo sprendimo priėmimą ir po sprendimo priėmimo. Teisė į teisminį nagrinėjimą akivaizdžiai bus geriau užtikrinama pateikiant informaciją prieš proceso pradžią. Informavimas tik prieš arba po teismo sprendimo priėmimo gali rimtai pažeisti teisę į efektyvų teisingumo prieinamumą. Todėl, bet kuriuo atveju informacija turi būti teikiama keletą kartų. Būtina informaciją pateikti pirmą kartą prieš teismo proceso pradžią, kad kuo daugiau potencialių ieškovų galėtų prisijungti prie iniciatyvos nuo pat pradžių. Taip pat būtina pateikti informaciją antrą kartą iškart po teismo proceso pradžios, kad būtų galima pritraukti daugiau potencialių ieškovų ir sutaupyti išlaidas daugybiniams lygiagretiems teismo procesams.
Kas turėtų teikti informaciją? Čia taip pat galimi įvairūs variantai. Informaciją galėtų teikti pats teismas, grupės ieškinio iniciatoriams atstovaujantis advokatas arba grupės atstovas ar atstovaujančioji institucija. Informaciją, kuri turi būti teikiama prieš proceso pradžią, turėtų teikti asmuo atsakingas už kolektyvinio ginčo sprendimo inicijavimą, t .y. atstovaujančioji institucija, grupės atstovas arba advokatas. Informaciją, kuri turi būti teikiama prasidėjus teismo procesui, turėtų teikti nagrinėjantis bylą ir priimantis sprendimą teismas. Abiem atvejais informacija turi būti teikiama per specialią interneto platformą. Teisininkai turės paskatą informuoti vartotojus, todėl visuomenės pagalba nereikalinga. Internetinė platforma yra efektyviausia priemonė, užtikrinsianti, kad informacija pasieks maksimalų potencialių ieškovų skaičių, nepaisant jų gyvenamosios vietos.

XI. Grupės ieškinio išlaidos

Kaip ir minėta, vienas iš nepagrįstų reikalavimų riziką mažinančių būdų yra principas „pralaimėjęs moka“, kuris veikia kaip atgrasomasis faktorius ir yra svarbi piktnaudžiavimo teismo procesu prevencijos priemonė. Šis principas gana abstrakčiai įtvirtintas ir Lietuvos civilinio proceso teisėje. Bet kurios formos kolektyvinis ginčų sprendimas netaikant principo „pralaimėjęs moka“ lemtų situaciją, kurioje gali atsirasti motyvacija spekuliuoti ir/arba piktnaudžiauti teismo procesu .
Tačiau, taip pat pripažintina, kad grupės ieškinio institute reikalinga apsauga ir nuo atsakovų naudojamos piktnaudžiavimo teismo procesu taktikos, kuria siekiama įbauginti ieškovus didinant išlaidas ir užtraukiant ieškovams šių išlaidų išieškojimo riziką. Tai netrukdo taikyti principą „pralaimėjęs moka“, kuris savaime yra sulaikanti ir subalansuojanti jėga. Pavyzdžiui, Anglijoje principas „pralaimėjęs moka“ yra savotiškas protingumo išbandymas – laimėjusi šalis gali susigrąžinti tik pagrįstas išlaidas . Tai veikia kaip svarbus išbandymas ir reiškia, kad laimėjusi šalis turi teisę atgauti savo išlaidas (nebūdama kalta) tačiau tik protingu mastu. Pagal Prancūzijos įstatymus kompensuojamos ir teismo išlaidos, ir advokatų atlygis, tačiau praktikoje paprastai priteisiama grąžinti ne daugiau kaip du trečdalius šios sumos ir kiekvienoje byloje teisėjas atlieka priteistinų išlaidų analizę . Precedento panaikinimo atveju arba iškilus naujam teisės klausimui, apskritai tokiomis aplinkybėmis, kuriomis būtų nesąžininga ir neproporcinga taikyti šią taisyklę, teisėjas gali savo nuožiūra jos netaikyti. Italijos teismai taip pat taiko taisyklę „pralaimėjęs moka“ siekdami užkirsti kelią nepagrįstiems reikalavimams. Tačiau jie lanksčiai taiko šį principą, norėdami sušvelninti taisyklę, kai bylos sudėtingumas arba šalių elgesys pateisina išlaidų paskirstymą šalims. Italijos teisės aktuose reglamentuojančiuose kolektyvinius teisinius veiksmus teismo išlaidų klausimas konkrečiai minimas kaip piktnaudžiavimo teismo procesu prevencijos mechanizmas. Taip pat formuojami specialūs rezervai, į kuriuos paskirstomos išlaidos patiriamos pateikus nepagrįstą ieškinį .
Todėl, siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui ir subalansuoti ieškovų ir atsakovų interesus, siūlytina, visų pirma, konkrečiai nustatyti, kad atvejais kuomet teismas pripažįsta, kad grupės ieškinys yra nepriimtinas, teisėjas gali priimti nutartį, kad pralaimėjusioji šalis kompensuotų bet kokius nuostolius patirtus laimėjusios šalies dėl dalyvavimo grupės ieškinyje. Be to, bylinėjimosi išlaidos gali būti priteistos laimėjusios šalies naudai. Šio tipo nuostata turėtų būti taikoma tuomet, jeigu pralaimėjusi šalis pradėjo teismo procedūrą, nepaisant fakto, kad jai buvo žinoma (tyčinis pažeidimas) arba turėjo būti žinoma (didelis neatsargumas), kad ieškinys yra nepagrįstas arba nepriimtinas.
Galima daryti išvadą, kad principas „pralaimėjęs moka“ gali būti naudojamas kaip efektyvi piktnaudžiavimo teismo procesu prevencijos priemonė taikytina ir grupės ieškiniams. Teismas kuriame iškeliama byla turi geriausias galimybes užtikrinti, kad bet koks išlaidų priteisimas būtų teisingas, pagrįstas ir proporcingas, todėl siūlytina sustiprinti šį svarbų teismo veiksmų laisvės elementą visuose grupės ieškinio reguliavimo etapuose.

XII. Alternatyvūs ginčų sprendimo būdai

Kas liečia grupės ieškinį, galima teigti, kad alternatyvūs ginčų sprendimo būdai negali pakeisti teisminių mechanizmų. Tačiau, galimybė efektyviai įgyvendinti privačių asmenų teises gali paskatinti šalis priimti veiksmingą ir abipusiai priimtiną alternatyvų jų ginčo sprendimo būdą. Šiuo požiūriu svarbūs du momentai. Pirma, tarpininkavimo iniciatyvos, kurios jau taikomos Anglijoje, dažnai yra efektyvios ypač tuomet, kai į procesą įtraukiami vartotojai. Antra, sprendžiant su vartotojais susijusius klausimus svarbu skatinti konsensuso pagrindu priimamus sprendimus .
Kreipimasis į teismus dažnai reikalauja daug laiko ir lėšų. Suomijoje taikomos alternatyvaus ginčų sprendimo procedūros su vartotojais susijusiose bylose yra gerai parengtos ir laikomos efektyviai funkcionuojančiomis. Jos apima inter alia vartotojų patarėjų tarpininkavimą ir skundų nagrinėjimą Vartojimo ginčų komisijose. Komisijos sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio ir jų vykdymas nėra privalomas, tačiau įmonės laikosi šių sprendimų daugiau nei 80% atvejų. Komisija nagrinėja bylas neatlygintinai ir šalių išlaidos paprastai yra žymiai mažesnės nei dalyvaujant oficialiame teismo procese. Teisės aktai dėl grupės ieškinių ir grupės skundų nagrinėjimo Suomijoje buvo priimti 2007 m. Tačiau iki šiol Suomijoje grupės ieškinio procedūra yra visiškai nepopuliari. Tai liudija apie nedidelį kolektyvinio ginčų sprendimo priemonių poreikį. Atsižvelgiant į tai, grupės ieškinio mechanizmas Suomijos požiūriu nėra reikalingas, nes efektyvi priemonė jau yra prieinama vartotojams alternatyviame ginčų sprendimo lygyje .
Todėl, efektyviausias būdas skatinti alternatyvių ginčų sprendimų priemonių taikymą atskiriems arba daugybiniams reikalavimams yra (i) didinti informuotumą apie alternatyvių procesų prieinamumą, įskaitant teisminį šalių skatinimą svarstyti alternatyvių priemonių taikymą ir (ii) taikyti pinigines sankcijas, jeigu šalys dalyvauja teismo procese, nepagrįstai atsisakydamos taikyti alternatyvias procedūras . Šie metodai efektyviai taikomi Anglijoje ir Velse, kur alternatyvūs ginčų sprendimo būdai ir ypač tarpininkavimas įsitvirtino kaip civilinės teisenos sistemos dalis .
Šiuo atžvilgiu tai pat svarbu, ypač vartotojų kontekste, užtikrinti vartotojams prieigą prie alternatyvių mechanizmų neatlygintinai arba už labai mažą kainą. Egzistuoja gausybė tokių schemų, įskaitant tarpininkavimo schemas (kurias pateikia, pavyzdžiui, teismai, prekybos asociacijos arba vartotojų institucijos) ir finansų kontrolieriaus paslaugos įvairiose pramonės šakose (pavyzdžiui, Mokesčių inspekcijos tarnyba, teikianti nemokamas nepriklausomas paslaugas nagrinėjant reikalavimus).

XIII. Išvados

Lietuvos teisės sistemai naujas grupės ieškinio institutas atnešė ne tik galimybes, bet iškėlė ir ne vieną probleminį klausimą. Atsižvelgiant į šiame straipsnyje išdėstytą Lietuvos grupės ieškinio reguliavimo įvertinimą ir pasiūlymus, darytina išvada, kad reguliuojant grupės ieškinį labai svarbu subalansuoti kolektyvinių ieškinių rizikas ir naudą. Taip pat rekomenduotina užtikrinti deramą pusiausvyrą tarp teisingumo prieinamumo ir atitinkamų politinių sumetimų, pernelyg neapkraunant privačių įmonių ir pernelyg neapkraunant valstybės iždo.
Rekomenduotina didesnį koordinatoriaus vaidmenį skirti viešosioms institucijoms. Viešųjų institucijų, kaip varomosios jėgos, pasitelkimas diegiant ir įgyvendinant bet kokius naujus kolektyvinio ginčų sprendimo mechanizmus bylose suteiks daugiau interesų apsaugos ir pusiausvyros bei padės išvengti praktinių keblumų.
Be to, siekiant išvengti piktnaudžiavimo grupės ieškinio institutu, įstatymų leidėjas turėtų priimti ir daugiau įvairių procedūrinių ir materialinių apsaugos priemonių. Tuo pačiu, darytina išvada, kad stiprus ir aktyvus teismų vaidmuo yra vienas svarbiausių geros kolektyvinio ginčų sprendimo praktikos bruožų ir viena pagrindinių apsaugos nuo piktnaudžiavimo teismo procesu priemonių. Taip pat siūlytina palengvinti bendradarbiavimą tarp viešųjų institucijų, teismų ir bylos šalių siekiant sutaupyti su grupės ieškiniu susijusių bylų išlaidas.
Galiausiai, siūlytina bent minimaliai reguliuoti ir grupės ieškinio finansavimo, informacijos prieinamumo, išlaidų ir alternatyvių ginčų sprendimo metodų skatinimo aspektus.