Arbitrų atsakomybė ir imunitetas nuo atsakomybės tarptautiniame komerciniame arbitrаže

Kozubovska, B. Daujotas, R. Arbitrų atsakomybė ir imunitetas nuo atsakomybės tarptautiniame komerciniame arbitrаže . Teisė. 2014, Nr. 92

Įvadas

Tarptautiniame komerciniame arbitraže nėra vieningos arbitrų atsakomybės ir imuniteto nuo atsakomybės taikymo praktikos. Kokios bendros atsakomybės ir imuniteto nuo atsakomybės taisykles privalo būti sukurtos tarptautiniame komerciniame arbitraže?

Darbe panaudoti loginis (dedukcinis), lingvistinis, sisteminis, lyginamasis, statistinis ir istorinis metodai.

Lietuvoje šia tema literatūros nėra, nebuvo atlikta ir jokių mokslinių tyrimų. Šiame straipsnyje remiamasi užsienio teoretikų ir praktikų darbais, kaip antai: Gary B. Born, Lew, Julian D.M, Hunter Martin, Redfern Alan. Į temą įsigilinti padėjo arbitražo srityje pažengusių valstybių arbitražo įstatymų nagrinėjimas. Darbo temos atskleidimas nebūtų visapusiškas ir be teismų praktikos analizės.

Arbitrų imuniteto apimtis yra kontraversiška[1]. Įvairių valstybių nacionalinės teisės sistemos ir arbitražo institucijos skirtingai reglamentuoja nagrinėjamą teisinį institutą. Svarbu pabrėžti, kad tarptautinėje arenoje egzistuoja nuostatų dėl arbitrų atsakomybės apimties harmonizavimo stoka. Kaip antai UNCITRAL Pavyzdinis arbitražo įstatymas nepasisako dėl arbitrų imuniteto. Vis dėlto potencialus arbitrų patraukimas atsakomybėn yra kertinis akmuo efektyviam arbitražo proceso naudojimui.

Šiame straipsnyje analizuojama tik civilinė arbitrų atsakomybė vis-a-vis arbitražo šalis ir nenagrinėjama arbitražo institucijų atsakomybė. Baudžiamoji arbitrų atsakomybė nėra šio straipsnio tyrimo dalykas. Pažymėtina, kad vienas iš bruožų skiriančių arbitražą nuo bylos nagrinėjimo teisme yra tai, jog šalys yra laisvos pasirinkti ginčo išsprendimui taikomas procedūrines taisykles. Šalys gali sudaryti ir savo taisyklių rinkinį, bet paprastai remiasi egzistuojančiomis arbitražui taikomomis taisyklėmis, sukurtomis arbitražo institucijų, kaip antai, Tarptautinio investicinių ginčų sprendimo centro (ICSID), Arbitražo instituto prie Stokholmo prekybos rūmų (SCC) ar Tarptautinių Prekybos Rūmų (ICC) arbitražo taisyklėmis. Šios taisyklės turi daug bendrų bruožų dėl arbitrų etikos, kaip antai, kiekvienose yra nuostatų dėl:

  • arbitrų kvalifikacijos, įskaitant reikalavimą dėl arbitrų nepriklausomumo ar nešališkumo;
  • reikalavimus arbitrams atskleisti tam tikrus santykius, susijusius su jų nepriklausomumu ar nešališkumu;
  • arbitrų vadovavimo arbitražo procesui reikalavimus;
  • šalims taikomus standartus ir procedūras dėl arbitrų nušalinimo dėl tikro ar tariamo nepriklausomumo ar nešališkumo nebuvimo;
  • reikalavimų šalims laiku pateikti prieštaravimus dėl arbitrų kvalifikacijos ar elgesio arbitražo procese;
  • arbitražinio sprendimo galutinumo ir privalomumo.

Įvairios praktikų asociacijos, vyriausybės atstovai ir akademikai sukūrė gaires dėl arbitrų elgesio tarptautiniame komerciniame arbitraže. Vienos plačiausiai naudojamų ir pripažįstamų tarptautiniu mastu, tai Tarptautinės advokatųasociacijos (IBA) 2004 m. Gaires dėl interesų konfliktų tarptautiniame arbitraže (angl. Guidelines on Conflicts of Interests in International Arbitration)[2]. Gairių tekste nurodyta, kad jos nenumato baigtinio sąrašo ir nėra privalomos, tačiau įtvirtina vis dažniau taikomus geros praktikos standartus[3]. Dėl ribotos darbo apimties nenagrinėjama arbitrų pareigų šalių atžvilgiu prigimtis ir ribos, kurios arbitrams „užkraunamos” ginčo šalių, teisės aktų reikalavimais ir etikos standartais[4].

Straipsnyje nagrinėjamas santykis tarp arbitrų atsakomybės ir imuniteto nuo atsakomybės taikymo tarptautiniame komerciniame arbitraže. Pirmoje straipsnio dalyje nagrinėjami arbitro atsakomybės prigimtis ir pagrindai. Antroje dalyje — analizuojama arbitrų imuniteto prigimtis, apimtis ir tikslas. Trečioje darbo dalyje nagrinėjamos arbitrų imuniteto nustatymo ribos.

1. Arbitro atsakomybės prigimtis ir pagrindai

Vienas pagrindinių arbitražo privalumų lyginant su teisminiu ginčų sprendimų yra galimybė išsirinkti neutralius, nešališkus arbitražo teismo teisėjus. Būtent todėl tarptautinių susitarimų šalys paprastai pasirenka išvengti bylos nagrinėjo užsienio teisme.

Pirmiausia būtina pažymėti, kad arbitras yra saistomas sutarties, o būtent, sutarties tarp arbitro ir ginčo šalių, nes pastarosios samdo arbitrą jų ginčo išsprendimui ir jam už tai sumoka tam tikrą užmokestį. Todėl arbitro pareigų pažeidimas laikytinas sutarties pažeidimu ar deliktu.

Jei arbitras yra skiriamas arbitražo institucijos, tai nepanaikina sutartinės arbitražo proceso prigimties. Nors arbitražo institucija pati nesprendžia šalių ginčo, tačiau šalys perka iš arbitražo institucijos tam tikrą paslaugą, o būtent, atitinkamos kokybės ginčo išsprendimą. Dažnas atvejis gali būti tas, kad institucinio arbitražo atveju, sutartiniai įsipareigojimai sieja tiek arbitrą ir ginčo šalis, tiek arbitrą ir arbitražo instituciją, tiek ginčo šalis ir arbitražo instituciją. Todėl, institucinio arbitražo atveju, arbitro atsakomybės sąlygos priklausys nuo susiklosčiusių sutartinių įsipareigojimų pobūdžio tarp ginčo šalių, arbitrų bei arbitražo institucijos.

Kontinentinės tradicijos valstybėse arbitro atsakomybė kildinama iš sutarties. Pastarosios mokyklos atstovai arbitrus laiko profesionalais, kurių atsakomybė apibrėžiama bendraisiais sutartinės atsakomybės principais, įtvirtintais civiliniuose kodeksuose[5]. Remiantis minėtu požiūriu arbitro atsakomybė grindžiama arbitro skyrimo sąlygomis, o ne jo vykdomomis funkcijomis[6].

Taigi, jei taikytume Lietuvos Respublikos teisę, arbitro atsakomybės klausimas būtų reguliuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso šeštosios knygos normomis.

Tuo tarpu bendrosios teisės tradicijos valstybėse asmenys taip pat gali būti patraukti ir deliktinei atsakomybėn, kylančiai iš jų profesinės pareigos elgtis kvalifikuotai. Kaip antai Anglijoje profesionalai gali būti patraukti atsakomybėn, jei nesielgia pakankamai kvalifikuotai ir rūpestingai — taikomas normalaus kvalifikacijos lygio ir profesionalumo standartas[7]. Panašiai ir Jungtinėse Amerikos Valstijose – asmuo gali būti laikomas atsakingu už profesinės pareigos pažeidimą, jei nesilaiko protingų priemonių ir atsargumo, kurių įprastai laikosi kitas šios profesijos atstovas[8]. Taigi bendrosios teisės tradicijos valstybėse arbitrai, kaip ir kiti profesionalai, turi pareigą elgtis kompetentingai, atlikdami jų kaip arbitrų funkcijas, ir gali būti atsakingi už žalą, padarytą dėl minėtos pareigos pažeidimo[9].

Arbitro atsakomybė gali kilti iš netinkamo elgesio ar neveikimo. Netinkamas elgesys paprastai apima tokias situacijas kaip arbitro nederamą pasitraukimą iš arbitražo proceso, apgaulę, kyšininkavimą ir kitą nesąžiningą elgesį[10]. Atsakomybė dėl neveikimo apima, bet neapsiriboja, interesų konflikto neatskleidimą, šalių prašymų nesilaikymą, pareigų, įtvirtintų arbitražo taisyklėse, pažeidimą, nedalyvavimą bylos svarstyme, arbitražinio sprendimo nepriėmimo laiku[11]. Nors Lietuvos Komercinio Arbitražo įstatymas konkrečiai nereguliuoja arbitrų atsakomybės klausimo, šiame įstatyme taip pat galima rasti kai kurių arbitrų netinkamo elgesio ar neveikimo pavyzdžių, kaip antai, atskleidimas ir nušalinimas (KAĮ 15 str.) bei nepriklausomumas KAĮ (8.1 str.).

Pažymėtina, kad atsakomybė dėl neveikimo paprastai laikoma sudėtingesniu aspektu ir teisės moksle manoma, kad neveikimas turi būti žymesnio laipsnio[12], negu pavyzdžiui arbitražinio sprendimo priėmimo termino praleidimas porai dienų.

2. Arbitrų imuniteto prigimtis, apimtis ir tikslas

Arbitrų imunitetas iš dalies remiasi teisėjų imuniteto doktrina[13] ir dažnai priklauso nuo to ar arbitro pareigos funkciniu pobūdžiu yra panašios į teisėjo[14].

Kai kurios valstybės linksta vertinti arbitro imunitetą iš jo sutartinių pareigų perspektyvos, kitos — arbitro imuniteto ribas apibrėžia, lygindamos jo panašumą su teisėju[15]. Svarbu pabrėžti, kad bendrosios tradicijos valstybėse, išskyrus kai kurias išimtis kur teisėjai neturi imuniteto nuo baudžiamojo persekiojimo ir nušalinimo nuo pareigų[16], teisėjų imunitetas yra beveik absoliutus[17].

Tuo tarpu kontinentinės tradicijos valstybėse neegzistuoja absoliutaus imuniteto koncepcija — arbitrai gali būti patraukti atsakomybėn už visus neteisėtus veiksmus ir ginčo šalys gali reikalauti atlyginti žalą, kilusią iš arbitrų neteisėtų veiksmų[18].

Kai kurių mokslininkų nuomone teisėjams taikomas imunitetas nuo atsakomybės išplečiamas arbitrams dėl jų kvazi-teisminės prigimties veiklos — siekiama užtikrinti arbitrų priimamų sprendimų nepriklausomumą[19]. Taigi doktrinoje arbitrams taikomas atsakomybės ribojimas pateisinamas dėl arbitro statuso ir jo funkcinio panašumo su teisėjais. Bendrosios teisinės tradicijos valstybėse teismai išplečia imunitetą arbitrams, kai jie atlieka kvazi-teisėjų pareigas — yra panašioje padėtyje su teisėjais ir atlieka panašias funkcijas[20].

Jungtinėse Amerikos Valstijose, arbitrams atliekant pareigas funkciškai panašias į teisėjų, jie įgyja imunitetą[21]. Remiantis Jungtinių Amerikos Valstijų teisės mokslininkais, funkciniam arbitrų panašumui į teisėjus egzistuoti reikalinga: 1) ginčo egzistavimas, 2) atsakomybės klausimo egzistavimas ir 3) arbitras privalo vadovauti procesui ir nagrinėti šalių pateiktus įrodymus, kaip tai darytų teisėjas[22].

Anglijoje arbitras įgyja imunitetą, kai atlieka pareigas panašias į teisėjo ar vykdo teisminės prigimties funkcijas[23]. Anglijos teisė paaiškina, kad teisėjo funkcijas apibrėžia: 1) ginčo egzistavimas; 2) ginčo perdavimas arbitrams, kad pastarieji priimtų privalomą sprendimą; 3) šalių įrodymų ir argumentų išklausymas; 4) nešališko ir teisingo sprendimo priėmimas[24].

Taigi bendrosios tradicijos valstybėse arbitras turi imunitetą tada kada egzistuoja konkretus ginčas; arbitras sprendžia tarp priešingų argumentų; vyksta posėdžiai ir pateikiami įrodymai; arbitras yra nešališkas; sprendimas yra galutinis ir privalomas šalims[25].

Svarbu pabrėžti, kad vis dėlto, arbitrai nėra teisėjai — egzistuoja esminių skirtumų tarp minėtų asmenų. Pirma, teisėjams įgaliojimus suteikia ir atlyginimą moka valstybė, tuo tarpu arbitrų įgaliojimai kyla iš privačios sutarties ir jie gauna atlyginimą iš šalių mainais už profesinę paslaugą[26]. Be to, dėl teismų sąsajų su valstybe, teisėjai yra būtini palaikyti demokratijai[27]. Teismo posėdžiai paprastai yra vieši, tuo tarpu arbitražas yra privatus ir konfidencialus ginčų nagrinėjimo būdas[28]. Be to, arbitražo sprendimų peržiūrėjimas teisme yra ribotas[29]. Taigi nepaisant funkcinio arbitrų panašumo į teisėjus, reikia nubrėžti tinkamas arbitrų imuniteto ribas.

Dažnai teisėjų imunitetas arbitrams yra išplečiamas dėl viešosios tvarkos sumetimų[30]. Viena iš pagrindinių imuniteto nustatymo arbitrams priežasčių yra arbitražinio sprendimo priėmimo proceso nepriklausomumas ir integralumas. Mat baiminamasi, kad jei arbitrai, skirtingai negu teisėjai, neturės imuniteto: 1) arbitražiniu sprendimu nepatenkintos šalys galėtų grasinti ar daryti įtaką arbitrams[31] ar kad arbitrai nepriims principingų sprendimų, jei nerimaus, kad arbitražiniu sprendimu nepatenkinta ginčo šalis kreipsis į teismą[32]. Be to, imunitetas padeda užtikrinti arbitražinio sprendimo galutinumą[33]. Nesant imuniteto, ginčą pralaimėjusi šalis galėtų siekti ginčą nagrinėti iš naujo, „atakuodama” arbitrą ir taip sukeltų grėsmę vienam iš arbitražo proceso privalomumui — arbitražo proceso baigtinumui[34]. Be to, nesant imuniteto, skaičius kvalifikuotų profesionalų, norinčių veikti kaip arbitrai, ženkliai sumažėtų[35]. Dar daugiau, arbitrų imunitetas nuo atsakomybės gali būti pateisinamas ir dėl visuomenės apsaugos — juk arbitražas egzistuoja ir yra skirtas ne arbitrams, o visuomenės apsaugai, kur atliekamos funkcijos yra panašios į teisėjų[36], be to privačios paslaugos sumažina teismų darbo krūvį ir šio privalumo integralumas privalo būti apsaugotas.

Iš kitos pusės, egzistuoja argumentų pasisakančių prieš arbitrų imunitetą. Pirma, imunitetas skatina arbitrų neatsakingumą ir pašalina paskatas būti atsargiems. Antra, sistema iškelia arbitražinio sprendimo galutinumą aukščiau už individo teisingo arbitražinio sprendimo priėmimo poreikį. Trečia, šalių sutikimas arbitruoti ginčą, nereiškia sutikimo, kad būtų piktnaudžiaujama jų teisėmis ar elgiamasi nesąžiningai. Ketvirta, alternatyvios žalos atlyginimo priemonės nėra adekvačios ir arbitro blogas elgesys nėra pakankamai nubaustas (nėra pakankamai drausminių priemonių) tiesiog panaikinant arbitražo sprendimą ar šalims užlaikant mokėjimus arbitrams[37].

Vis dėlto aukščiau pateiktų argumentų, pasisakančių tiek už, tiek prieš imuniteto nuo atsakomybės arbitrams akceptavimas priklauso nuo atitinkamoje jurisdikcijoje taikomos teisės. Arbitrų imuniteto spektras yra platus nuo absoliučios atsakomybės, iš vienos pusės, iki absoliutaus imuniteto, iš kitos pusės. Tarp dviejų minėtų ekstremalių taškų galimi ribotos atsakomybės modeliai, kur arbitrai turi dalinį imunitetą dėl kai kurių veikų.

3.Lyginamoji arbitrų imuniteto analizė

Bendrosios tradicijos valstybės pasirinko funkcinę arbitrų veiklos analizę — arbitrai vykdo teisėjo ar kvazi-teisėjų funkcijas, kas daro juos panašius į teisėjus. Anglų teismai pripažįsta arbitrų kvazi-teisėjų poziciją ir imunitetą nuo neatsargumo ir teisės ar fakto klaidų[38]. Airijos teismai taip pat pripažįsta arbitro kaip kvazi-teisėjo padėtį. Kaip antai Patrick Redahan v. Minister for Education and Science byloje[39] Airijos Aukščiausiasis teismas nusprendė, kad arbitras veikė kvazi-teisėjo rolėje, kas yra pakankama, kad įgautų imunitetą bendrosios teisės sistemos valstybėse, išskyrus jei jis veiktų nesąžiningai. Kitoje byloje Airijos Aukščiausiasis teismas pripažino, kad arbitrai ir teisėjai turi tokį pati imunitetą, nes vykdo vienodas funkcijas[40].

Australijos 1984 m. Komercinio Arbitražo akto 51 straipsnis apriboja arbitro atsakomybę dėl neatsargumo, bet taiko atsakomybę dėl apgaulės[41].

Įdomu, jog Kinijos Liaudies Respublikos Arbitražo įstatymo 34, 35 bei 58 straipsniai numato, kad arbitras gali būti patrauktas atsakomybėn dėl to, kad susitinka su ginčo šalimi ar jos atstovu privačiai, susitinka vakarienes ar priima dovanas iš ginčo šalių ar reikalauja kyšio[42]. Taigi Kinijos Liaudies Respublikos Arbitražo įstatymas, nurodytais atvejais, netaiko imuniteto doktrinos.

Absoliutaus imuniteto koncepcija įtvirtinta Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur arbitrai turi plačiausią imunitetą[43]. Arbitražiniai sprendimai yra funkciškai panašūs į teisėjų priimamus[44] ir arbitrams dėl jų įgaliojimų priimti arbitražinius sprendimus yra taikomas toks pats imunitetas kaip ir teisėjams, nepaisant to, kad arbitrai, skirtingai negu teisėjai, nėra skiriami valstybės[45]. Taigi Jungtinių Amerikos Valstijų teismai pripažįsta arbitrų imuniteto doktriną ir dauguma teismų mano, kad arbitražinio sprendimo panaikinimas ar bylos nagrinėjimas iš naujo turėtų būti vienintelis žalos atlyginimo būdas arbitrų pareigų pažeidimo kontekste[46]. Vis dėlto arbitrai netenka imuniteto ir arbitras privalo atlyginti padarytą žalą[47] kai: nepriima arbitražinio sprendimo; ar nepagrįstai atsisako eiti arbitro pareigas, mat šiuo atveju dingsta arbitro panašumas su teisėjais ir jis netenka kvazi-teisėjo statuso, neatitinka arbitro etikos reikalavimų ir nesilaiko sutartinių įsipareigojimų priimti privalomą arbitražinį sprendimą[48].

Tuo tarpu kontinentinės tradicijos valstybėse laikomasi sutartinės arbitro rolės analizės[49]. Pastaruoju atveju arbitro imunitetas yra sutartinė sąlyga, dėl kurios derasi šalys ir arbitras. Imuniteto ribos nustatomos privalomų nacionalinės teisės normų ribose[50]. Svarbu pabrėžti, kad teisėjo imuniteto analogija netaikoma kontinentinėse valstybėse.

Pavyzdziui, Austrijos arbitražo įstatymas numato, kad arbitras turi atlyginti šalims nuostolius jei tokių kilo dėl arbitro funkcijų nevykdymo. Dar daugiau, pagal Austrijos teisę, arbitro atsakomybė taip pat reguliuojama bendraisiais sutarčių teisės principais[51]. Šveicarijos teisė, skirtingai nei Austrijos teisinis reguliavimas, nereguliuoja arbitro atsakomybės klausimų. Tačiau arbitro sutartis su ginčo šalimis (receptum arbitri) laikomas sui generis tipo mandatu, kuriuo pagrindu aribtras gali būti patrauktas atsakomybėn dėl tyčios ar didelio neatsargumo[52].

Tarptautinių Prekybos Rūmų (ICC) Arbitražo taisyklių 34(40) straipsnis numato, kad arbitrai neatsakingi prieš joki asmenį dėl bet kokios veiklos ar neveikimo, susijusios su arbitražu. Galima pastebėti, kad ICC panašiai kaip ir Londono Tarptautinio Komercinio Arbitražo Teismas (LCIA) perėmė bendrosios tradicijos valstybių nuostatas dėl arbitrų imuniteto. Tarptautinio investicinių ginčų sprendimo centro (ICSID) Taisyklių 20 straipsnis numato imunitetą nuo bet kokių teisinių procesų, vis dėlto ICSID gali atsisakyti imuniteto. LCIA Reglamentas ir Pasaulinė intelektualinės nuosavybės organizacija(WIPO) garantuoja imunitetą, išskyrus sąmoningus ir tyčinius pažeidimus. Arbitražo instituto prie Stokholmo prekybos rūmų (SCC) 48 straipsnis garantuoja imunitetą arbitrams, išskyrus tyčinius/sąmoningus pažeidimus ar šiurkštų neatsargumą (ang. willful misconduct or gross negligence). Kaip minėta, UNICTRAL Pavyzdinis arbitražo įstatymas nepasisako dėl arbitrų imuniteto tarptautiniame komerciniame arbitraže, mat manyta, kad atsakomybės klausimas vis dar nėra plačiai reguliuojamas ir išlieka kontraversiškas — nacionaliniai skirtingų valstybių įstatymai varijuoja šiuo klausimu.

Arbitrų funkcijos yra panašios į teisėjų vykdomas funkcijas, bet vis dėlto arbitrų įgaliojimai kyla iš sutarties tarp šalių. Todėl tarpinio varianto tarp kontinentinės tradicijos valstybių ir bendrosios teisės sistemos valstybių nuostatų dėl arbitrų imuniteto tarptautiniame komerciniame arbitraže įtvirtinimas gali būti pageidaujamas. Toliau straipsnyje autoriai pateikia modelį dėl arbitrų imuniteto tarptautiniame komerciniame arbitraže nustatymo, kuris galėtų būti įtvirtintas nacionaliniuose teisės aktuose.

4. Ribotas imunitetas

Siekiant užtikrinti arbitražo proceso integralumą, arbitrams turi būti suteikiamas tam tikras imuniteto lygis tarptautiniame komerciniame arbitraže.

Neribojama arbitrų atsakomybė remiasi teorija, kad arbitras yra profesionalas ir turi rūpestingumo pareigą vykdant savo funkcijas[53] — yra atsakingas prieš šalis ir privalo atlyginti joms sukeltą žalą. Vis dėlto, manytina, kad neribojama arbitrų atsakomybė sukeltų pavojų tarptautinio komercinio arbitražo proceso integralumui. Kai arbitražiniu sprendimu nepatenkintos ginčo šalis žino, kad arbitrų atsakomybė yra neribojama, šalys stengtis paveikti arbitrus, siekdamos nulemti bylos baigtį. Imunitetas leidžia arbitrams priimti principingus sprendimus be baimės, jog jų priimti sprendimai kažkokiu būdu pakenks jiems paties. Be to, neribojama atsakomybė sąlygotų daugiau bylų ir suteiktų galimybę ginčą pralaiminčiai šaliai trukdyti arbitražo proceso baigtinumui — imunitetas yra atgrasomoji priemonė šalims kreiptis į teismus dėl arbitražinių sprendimų panaikinimo, kurie tėra nepatenkinti priimto arbitražinio sprendimo esme. Vis dėlto absoliutus arbitro imunitetas taip pat nėra tinkamas, mat nesudaro prielaidos arbitrams būti atsakingiems už savo veiksmus prieš šalis, kurios moka jiems atlyginimą. Absoliutus imunitetas apsaugotų arbitrus net situacijose, jei jie tyčia piktnaudžiautų savo diskrecija, kas yra itin pavojinga turint omenyje ribotą arbitražinio sprendimo peržiūrėjimo galimybę[54].

Taigi arbitrai turi būti atsakingi bent jau už nesąžiningą veiką ir tyčinius pažeidimus. Manytina, kad atsakomybė už aplaidumą ar tyčinį neatsargumą nepriverstų kvalifikuotų arbitrų atsisakyti profesijos[55] ir galima profesinė atsakomybė tik padidintų teikiamų arbitrų paslaugų kokybę. Paprastai arbitrai yra atsakingi už veikimą nesąžiningai, bet jiems taikomas imunitetas, jei arbitras veikia sąžiningai ar ne apgaulės būdu[56].

Autorių nuomone absoliutus imunitetas ir neribota atsakomybė dėl aukščiau išvardytų argumentų nėra tinkami ir pasisako už kvazi-imunitetą. Pagal analogiją su teisėjų funkciniu panašumu arbitrai privalo turėti imunitetą, nes atlieka funkcijas, kurias paprastai vykdo teisėjai[57]. Imunitetas turi būti ribojamas jei arbitrai visiškai nevykdo savo esminių pareigų. Kaip antai, atvejais kada arbitras nepriima arbitražinio sprendimo, tai yra neatlieka savo darbo, kuriam buvo pasamdytas, jam taikytina atsakomybė (Baar v. Tigerman[58]). Kadangi arbitražo tikslas yra priimti galutinį sprendimą, sprendimo nepriėmimas yra pakankamai fundamentalus pareigų neatlikimas. Analogiškai, itin ilgas ir nepateisinamas vėlavimas priimti arbitražo sprendimą turėtų reikšti imuniteto praradimą[59], vėlavimas turi būti esminis ir vargu, kad arbitrai dar atliks savo pagrindinę funkciją priimti arbitražinį sprendimą[60]. Taip pat kaip ir standartai taikomi Anglijoje, Australijoje ir institucijose kaip AAA ir WIPO — arbitrai turi būti atsakingi už jų tyčinį piktnaudžiavimą valdžia ir nesąžiningą elgesį[61]. Apibūdintas imuniteto apribojimas užtikrins minimalių profesinių reikalavimų elgtis sąžiningai ir pareigos elgtis nešališkai laikymąsi. Galima sutikti su užsienio autorių nuomone, kad imuniteto suteikimas arbitrui, kuris tyčia veikia nesąžiningai būtų lygus „apgaulės legalizavimui”[62]. Imuniteto ribojimas — paskata arbitrams veikti sąžiningai. Nesąžiningumas apima, bet nėra ribojamas, iki apgaulės ar korupcijos[63].

Išvados

Daugumoje jurisdikcijų pripažįstama, kad arbitrų imunitetas reikalingas, kad užtikrinti arbitro veikos nepriklausomumą ir nešališkumą. Arbitrų imuniteto ribos numatytos skirtingose nacionalinėse teisės aktuose ir arbitražo taisyklėse priklauso nuo to ar arbitrui taikomas imunitetas pagal analogiją su teisėju — platus imuniteto lygis, ar laikantis sutartinės arbitražo rolės analizės — imunitetas ribojamas.

Optimalus arbitrų atsakomybės ir imuniteto nuo atsakomybės tarptautiniame komerciniame arbitraže modelis — tarpinio varianto pasirinkimas tarp absoliutaus arbitrų imuniteto įtvirtinimo, iš vienos pusės, kuris atgraso arbitrus nuo tyčinio ar nerūpestingo pareigų vykdymo ir užkerta kelią delsimui priimti arbitražinį sprendimą, ir absoliučios atsakomybės įtvirtinimo iš kitos pusės, kuris palengvina arbitrams kvazi-teisėjų funkcijų vykdymą, priimant nešališką arbitražinį sprendimą ir sumažinama nepagrįstų atakų iš ginčo šalių riziką. Taigi kvazi-imunitetas — balansas užtikrinantis šalių, arbitrų ir visuomenės interesus turėtų būti įtvirtintas nacionaliniuose teisės aktuose ir arbitražo taisyklėse, reglamentuojančiuose arbitrų atsakomybę ir imunitetą nuo atsakomybės tarptautiniame komerciniame arbitraže.

[1] LEVINE, Mark W., (1995) The Immunity of Arbitrators and the Duty to Disclose, 6 AM REV. INT’L ARB. 197 [11, p. 197];

[2] Gairės dėl interesų konflikto tarptautiniame komerciniame arbitraže, Tarptautinė advokatų asociacija 2004 m. [39];

[3] SHEPPARD, A. (2009), Arbitrator independence in ICSID Arbitration in BINDER, C., KRIEBAUM, U., REINISCH, A., & WITTICH S. (Eds.), International investment law for the 21st century: Essays in honour of Christoph Schreuer. Oxford: Oxford University Press [22, p. 136];

[4] REDFERN, Alan, HUNTER, Martin and al. (2004) Law and Practice of International Commercial Arbitration [21, p. 283];

[5] YAT-SEN LI, Jason (1998) Arbitral Immunity: A Profession Comes of Age, 64 ARBITRA-TION 51 [25, p. 56];

[6] FRANCK, Susan D. (2000) The Liability of International Arbitrators: a Comparative Analysis and Proposal for Qualified Immunity, 20 New York Law School Journal of International and Comparative Law1 [7, p. 3];

[7] YAT-SEN LI, Jason (1998) Arbitral Immunity: A Profession Comes of Age, 64 ARBITRA-TION 51 [25, p. 52];

[8] PROSSER, William, & KEETON, W. Page (1984) Prosser & Keeton on the law of torts (5th ed.) [19, p. 185-88];

[9] REDFERN, Alan, HUNTER, Martin and al. (1991) Law and Practice of International Commercial Arbitration, (2d ed. 1991) [20, p. 266];

[10] FRANCK, Susan D. (2000) The Liability of International Arbitrators <…>, p. 4 [7, p. 4];

[11] FRANCK, Susan D. (2000) The Liability of International Arbitrators <…>, p. 5[7, p. 5];

[12] HAUSMANINGER, Christian, (1990) Civil Liability of Arbitrators–Comparative Analysis and Proposals for Reform, 7 J. INT’L ARB. 5, 48 [8, p. 32-34];

[13] LEW, Julian E.M. ed., (1990) The immunity of arbitrators 1 [12, p. 44-47];

[14] MATTERA, Richard J. (1997), Has the Expansion of Arbitral Immunity Reached its Limits After United States v. City of Hayward?, 12 OHIO ST. J. ON DISP. RESOL. 779, 780 [13, p. 780];

[15] BUTLER, David & FINSEN, Eyvind, (1993) Arbitration in South Africa: law and practice [6, p. 92-97];

[16] METTLER, Andrea (1992), Immunity v. Liability in Arbitral Adjudication, 47 ARB. J. 24, 25 [14, p. 782-783];

[17] FRANCK, Susan D. (2000) The Liability of International Arbitrators <…>, p. 7 [7, p. 7];

[18] HAUSMANINGER, Christian, (1990) Civil Liability of Arbitrators–Comparative Analysis and Proposals for Reform, 7 J. INT’L ARB. 5, 48 [8, p. 13];

[19] WILKER,GABRIEL M., DOMKE on commercial arbitration, § 23.01 [24, § 23.01];

[20] FRANCK, Susan D. (2000) The Liability of International Arbitrators <…>, p. 7 [7, p. 7];

[21] Corey v. New York Stock Exch. (1982), 691 F.2d 1205, 1209 (6th Cir.) in FRANCK, Susan D. (2000) The Liability of International Arbitrators: a Comparative Analysis and Proposal for Qualified Immunity, 20 New York Law School Journal of International and Comparative Law1, p. 9 [30, p. 9];

[22] PARK, William W., (1997) Text and Context in International Dispute Resolution, 15 B.U. INT’L L.J. 191, 194. [18, p. 206-207];

[23] Sutcliffe v. Thackrah, (1974) App. Cas. 727 [38, p 738];

[24] Sutcliffe and Arenson v. Casson in YAT-SEN LI, Jason (1998) Arbitral Immunity: A Profession Comes of Age, 64 ARBITRA-TION 51 [37, p. 51];

[25] FRANCK, Susan D. (2000) The Liability of International Arbitrators <…>, p. 9 [7, p. 9];

[26] Baar v. Tigerman (1983) 140 Cal. App. 3d 979 (Cal. Ct. App. ) in FRANCK, Susan D. (2000) The Liability of International Arbitrators: a Comparative Analysis and Proposal for Qualified Immunity, 20 New York Law School Journal of International and Comparative Law1, p. 26 [27, p 9];

[27] Baar v. Tigerman (1983) The Liability of International Arbitrators <…>, p. 26 [27, p. 9];

[28] Baar v. Tigerman (1983) The Liability of International Arbitrators <…>, p. 26 [27, p. 9];

[29] Corey v. New York Stock Exch. (1982), 691 F.2d 1205, 1209 (6th Cir.) in FRANCK, Susan D. (2000) The Liability of International Arbitrators: a Comparative Analysis and Proposal for Qualified Immunity, 20 New York Law School Journal of International and Comparative Law1, p. 9 [30, p. 9];

[30] Butz v. Economou, 438 U.S. 478, 508-11 (1978) in FRANCK, Susan D. (2000) The Liability of International Arbitrators: a Comparative Analysis and Proposal for Qualified Immunity, 20 New York Law School Journal of International and Comparative Law1, p. 11 [29, p. 11];

[31] Sutcliffe v. Thackrah, (1974) App. Cas. 727 [38, p. 757];

[32] Sutcliffe v. Thackrah, (1974) App. Cas. 727 [38, p. 736];

[33] YAT-SEN LI, Jason (1998) Arbitral Immunity: A Profession Comes of Age, 64 ARBITRA-TION 51 [25, p. 53];

[34] FRANCK, Susan D. (2000) The Liability of International Arbitrators <…>, p. 11 [7, p. 11];

[35] [20, p. 266];

[36] Pickens v. Templeton, (1994) 2 N.Z.L.R. 718 [36, p. 725];

[37] FRANCK, Susan D. (2000) The Liability of International Arbitrators <…>, p. 12 [7, p. 12];

[38] Lendon v. Keen, Divisional Court (1916) [33];

[39] Patrick Redahan v. Minister for Education and Science, The High Court of Ireland (2005) [35];

[40] Beatty v. The Rent Tribunal, The High Court of Ireland (2005) [28];

[41] Hwang, Michael, Claims Against Arbitrators for breach of Ethical Duties, Contemporary Issues in International Arbitration and Mediation, p. 4 [10, p. 4];

[42] Pasaulinė Arbitražo Apžvalga http://globalarbitrationreview.com/know-how/topics/61/commercial-arbitration/[Žiūrėta 2014 04 02];

[43] REDFERN, Alan, HUNTER, Martin and al. (2004) Law and Practice of International Commercial Arbitration [21, p. 5-18];

[44] Butz v. Economou, 438 U.S. 478, 508-11 (1978) in FRANCK, Susan D. (2000) The Liability of International Arbitrators: a Comparative Analysis and Proposal for Qualified Immunity, 20 New York Law School Journal of International and Comparative Law1, p. 11 [29, p. 11];

[45] Corey v. New York Stock Exch. (1982), 691 F.2d 1205, 1209 (6th Cir.) in FRANCK, Susan D. (2000) The Liability of International Arbitrators: a Comparative Analysis and Proposal for Qualified Immunity, 20 New York Law School Journal of International and Comparative Law1, p. 9 [30, p. 9];

[46] Higdon v. Constr. Arb. Assocs., (2002) Court of Appeals of Kentucky 71 S.W.3d. 131 (Ky. App. ) [32, p. 131];

[47] E.C. Ernst v Manhattan Constr. Co. Of Texas, (1977) 551 F.2d 1026 (5th Cir.) [31];

[48] Morgan Phillips v. JAMS/Endispute, (2006) 140 Cal. App. 4th 795 [34];

[49] REDFERN, Alan, HUNTER, Martin and al. (2004) Law and Practice of International Commercial Arbitration [21, p. 5-18];

[50] HAUSMANINGER, Christian, (1990) Civil Liability of Arbitrators–Comparative Analysis and Proposals for Reform, 7 J. INT’L ARB. 5, 48 [8, p. 19];

[51] Pasaulinė Arbitražo Apžvalga http://globalarbitrationreview.com/know-how/topics/61/commercial-arbitration/[Žiūrėta 2014 04 02];

[52] Pasaulinė Arbitražo Apžvalga http://globalarbitrationreview.com/know-how/topics/61/commercial-arbitration/[Žiūrėta 2014 04 02];

[53] HUNTER, Martin Arbitration International, (1993) vol. 9, no.3 [9, p. 330];

[54] FRANCK, Susan D. (2000) The Liability of International Arbitrators <…>, p. 25 [7, p. 25];

[55] SPONSELLER, Mark A., (1993) Redefining Arbitral Immunity: A Proposed Qualified Immunity Statute for Arbitrators, 44 HASTINGS L.J. 421, 421 n.2 [23, p. 483];

[56] MUSTILL, Michael J. & BOYD, Stewart C. (1989) Law and Practice of Commercial Arbitration in England (2d ed.) [15, p. 232];

[57] FRANCK, Susan D. (2000) The Liability of International Arbitrators <…>, p. 26 [7, p. 26];

[58] Baar v. Tigerman (1983) The Liability of International Arbitrators <…>, p. 26 [27, p. 26];

[59] NOLAN & Abrams Dennis R. Nolan & Roger I. Abrams, (1996) Arbitral Immunity, 11 INDUST. REL. L.J. 228 [16, p. 253];

[60] FRANCK, Susan D. (2000) The Liability of International Arbitrators <…>, p. 26 [7, p. 26];

[61] FRANCK, Susan D. (2000) The Liability of International Arbitrators <…>, p. 26 [7, p. 26];

[62] OKEKEIFERE, Andrew I. (1998) The Parties’ Rights Against a Dilatory or Unskilled Arbitrator: Possible New Approaches, 15 J. INT. ARB. 129 [17, p. 135];

[63] FRANCK, Susan D. (2000) The Liability of International Arbitrators <…>, p. 27 [7, p. 27];