Jura novit curia principo taikymas tarptautiniame komerciniame arbitraže

Daujotas, R. ir Kozubovska, B. Jura novit curia principo taikymas tarptautiniame komerciniame arbitraže. Teisė. 2013, Nr. 89, p. 176-188

Įvadas

Tarptautiniame komerciniame arbitraže nėra vieningos iura novit curia principo taikymo praktikos. Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti šios sampratos pritaikomumą nagrinėjamam alternatyvaus ginčų nagrinėjimo būdui. Pagrindinis šio tyrimo klausimas – ar iura novit curia tėra teisė, kuria arbitrai gali pasinaudoti arba nepasinaudoti, ar pareiga, kurią arbitrai privalo vykdyti? Ar reikalinga nustatyti bendras taisykles, kurios apibrėžtų šio principo taikymo ribas ir normas, t.y. arbitražo tribunolo teisė ir pareiga taikyti konkrečias teisės normas, net ir nesant šalių sutarimo?

Visų pirma, iura novit curia principo taikymo kontekste svarbu pabrėžti neutralią ir autonominę tarptautinio komercinio arbitražo prigimtį. Nagrinėjama lotynų maksima kelia specifines problemas tarptautiniame komerciniame arbitraže dėl to, kad dažniausiai šalių pasirinkta teisė neapibrėžia iura novit curia principo taikymo. Tada arbitrai susiduria su gana sudėtingu klausimu – ar iura novit curia principas taikomas, ir, jei taip, kokia apimtimi iura novit curia principas turėtų būti taikomas konkrečiam ginčui spręsti.

Darbe naudoti loginis (dedukcinis), lingvistinis, sisteminis, lyginamasis, statistinis ir istorinis metodai.

Lietuvoje šia tema literatūros nėra, taip pat nebuvo atlikta ir jokių mokslinių tyrimų. Šiame tyrime autoriai remiamasi užsienio teoretikų ir praktikų darbais, kaip antai: Gabrielle Kaufmann-Kohler Gary B. Born, Lew, Julian D.M, J.F Poudret. Į temą įsigilinti padėjo arbitražo srityje pažengusių valstybių arbitražo įstatymų nagrinėjimas. Darbo temos atskleidimas nebūtų visapusiškas ir be teismų praktikos analizės.

Svarbu pabrėžti, kad tarptautiniame komerciniame arbitraže neegzistuoja teisės aktų ar gairių, kuriomis remiantis arbitrai turėtų išsiaiškinti taikomos teisės turinį. Vienintelės randamos normos, kurios teoriškai galėtų būti iura novit curia principo taikymo šaltiniu ir pagrindu, tai dažnai arbitražo proceso taisyklėse randama arbitrų teisė veikti kaip amiable compositeur[i] ar išspręsti ginčą ex aequo et bono[ii]. Pažymėtina, jog arbitrų teisė veikti kaip amiable compositeur ar išspręsti ginčą ex aequo et bono galima tik tada, kada ginčo šalys savo sutarimu suteikia tokia teisę arbitrui. Taigi, analizuojant iura novit curia principo taikymą tarptautiniame arbitraže, galima įžvelgti tam koliziją tarp arbitro savarankiškos teisės aiškinti teisės normas ir šalių arbitrui suteiktos teisės taikyti teisę savo nuožiūra t.y. pagal savo vidinį įsitikinimą.

Tarptautinės arbitražo taisyklės dėl šios kolizijos sprendimo nepasisako, o nacionaliniai teisės aktai nėra tiesiogiai susiję, mat tarptautiniame komerciniame arbitraže, skirtingai nuo proceso bendrosios kompetencijos teismuose, netaikomos nacionalinės ar užsienio proceso teisės normos, todėl nacionaliniuose teisės aktuose nustatytos taisyklės dėl užsienio teisės taikymo dažniausiai nėra taikytinos tarptautiniame komerciniame arbitraže.

Minėtos teorinės iura novit curia principo taikymo problemos, iškelia ir konkrečius praktinius klausimus, kaip antai – ar gali arbitrai taikydami iura novit curia principą priimti pripažintiną ir vykdytiną arbitražinį sprendimą? Ar arbitrai turi teisę, o gal vis dėlto pareigą ex officio tirti taikomos teisės turinį? Ar iura novit curia principas iš esmės neapriboja šalių autonomijos tarptautiniame komerciniame arbitraže? Ar galima ignoruoti taikytinos teisės harmonizavimo ir vienodo aiškinimo siekį ir leisti išimtinai šalims, o ne arbitrams išsiaiškinti taikomos teisės turinį?

Straipsnyje nagrinėjamas santykis tarp iura novit curia principo, teisingo arbitražo proceso ir neutralios bei autonominės tarptautinio komercinio arbitražo prigimties. Šalių autonomija ir vienalytis pasirinktos teisės taikymas yra itin svarbūs iura novit curia principo taikymui tarptautinio komercinio arbitražo kontekste. Tarptautinio komercinio arbitražo praktikoje arbitrai ne visada „žino teisę”, bet vis dėlto turi pareigą priimti pripažintiną ir vykdytiną arbitražinį sprendimą. Taigi arbitrai privalo nustatyti tinkamą balansą tarp taikytinos teisės turinio savo iniciatyva, iš vienos pusės, ir kartu išvengti arbitražo sprendimo nepripažinimo ar panaikinimo rizikos dėl išėjimo už arbitrams suteikto „mandato” ribų (situacija, kai arbitrai arbitražinį sprendimą grindžia teisiniais argumentais, kurių šalys nenaudojo ir negalėjo numatyti, kad arbitrai jais remsis).

1. Iura novit curia principo šaltiniai ir taikymo apribojimai arbitraže

Svarbu pabrėžti, kad iura novit curia principo taikymas nėra susijęs su taikytinos teisės pasirinkimu, bet veikiau su nustatymu ar arbitrai turi teisę ar vis dėlto pareigą ex officio „peržengti” šalių pateiktus teisinius argumentus, susijusius su taikomos teisės turinio nustatymu, ir galimai remtis teisiniais argumentais, kurių šalys nenaudojo? Taigi iura novit curiaprincipo taikymas tampa aktualus po to, kai taikytina teisė jau yra pasirinkta.

Be šalių sudaryto arbitražinio susitarimo arbitrai neturi jurisdikcijos spręsti atitinkamo ginčo. Šalių autonomija yra kertinis arbitražo principas. Kai kurių mokslininkų nuomone šalių autonomija pasisako prieš iura novit curia principo taikymą arbitraže. Dar daugiau, gali būti teigiama, kad aktyvus ir platus iura novit curia principo naudojimas komerciniame tarptautiniame arbitraže gali atbaidyti kai kurias šalis nuo kreipimosi į arbitražą.Vis dėlto LCIA[iii] Arbitražo taisyklių 22.1 (c) straipsnis ekspresyviai įgalioja arbitrus patiems išsiaiškinti taikytinos teisės turinį ir numato, kad išskyrus, jei šalys bet kuriuo metu raštu susitartų kitaip, arbitražo tribunolas turi įgaliojimus, bet kurios iš šalies prašymu ar savo iniciatyva, visais atvejais tik po sudarymo šalims realios galimybės pakomentuoti dėl tokio tyrimo reikalingumo ir tikslingumo, įskaitant ar ir kokia apimtimi arbitražinis tribunolas savo iniciatyva turi išsiaiškinti klausimus ir nustatyti atitinkamus faktus ir taikytinus įstatymus ar taisykles taikytinus arbitražui, ginčo esmę ir arbitražinį susitarimą.

Ginčo šalių informavimas ir suteikimas joms galimybę komentuoti ir išreikšti poziciją dėl vienokio ar kitokio arbitražo tribunolo teisės aiškinimo yra būtinas, nes iura novit curia principas yra susijęs su teisėtų lūkesčių principu ir gali vertinamas per teisėtų lūkesčių principo prizmę. Kadangi, kaip minėta, neegzistuoja gairių dėl iura novit curia principo taikymo tarptautiniame komerciniame arbitraže, straipsnio autorių nuomone arbitražo institucijos turi sekti LCIA pavyzdžiu ir išspręsti nagrinėjamo principo taikymo klausimą, remiantis LCIA proceso taisyklių pavyzdziu. Pastaroji pozicija garantuotų šalims teisinį tikrumą ir teisėtų lūkesčių principo įgyvendinimą.

Kitas svarbus momentas yra tai, kad arbitražo praktikoje priimta, kad šalys pateikia teisinius argumentus procesiniuose dokumentuose ir „įrodinėja” taikomos teisės turinį įvairiomis įrodymo priemonėmis, kaip antai dokumentais (teisės aktais, teismo ir arbitražo sprendimais, doktrina) ar teisės ekspertų nuomone. Teisės moksle egzistuoja nuomonių, kad arbitrai turi teisę, bet ne pareigą išsiaiškinti taikytinos teisės turinį [19, p.6]. Straipsnio autoriai ne visai sutinka su pastarąja nuomone dėl toliau išdėstytu priežasčių.

Arbitrai turi pareigą taikyti šalių pasirinktą teisę, todėl esant reikalui arbitrai privalo apibrėžti taikytinos teisės turinį. Dar daugiau jie privalo tai daryti ex officio ir tai neturi būti laikoma pagrindu anuliuoti arbitražinį sprendimą, remiantis tuo, kad arbitrai naudojo teisinius argumentus, kurių šalys nepateikė savo procesiniuose dokumentuose. Arbitrai „žino teisę” ir jiems taikytini standartai panašūs į teisėjų, todėl šalys neturi pagrindo remtis argumentu, kad arbitrai neturėjo jurisdikcijos savo iniciatyva apibrėžti taikytinos teisės turinio. Iš esmės šalys negalėtų remtis sąžiningo proceso pažeidimo argumentu, mat šalys privalo žinoti, kad tiek teisėjai, tiek arbitrai „žino teisę” ir ją taikys. „Teisės žinojimo” prezumpcija suponuoja, kad arbitrai žino teisę. Jei pastarieji jos nežino (tarptautinio komercinio arbitražo praktikoje dažnai tribunolas ar kai kurie arbitrai neturi daug žinių apie taikytinos teisės turinį), jie privalo imtis atitinkamų priemonių taikytinos teisės turiniui išsiaiškinti (pvz. paskirti ekspertus, kurie galėtų pateikti išvadą dėl teisės taikymo).

Faktas, kad tarptautiniame komerciniame arbitraže šalys ir arbitrai dažnai yra kilę iš skirtingų jurisdikcijų ar teisinių sistemų, nėra reikšmingas. Straipsnio autorių nuomone taikytinos teisės turinio išsiaiškinimas nėra “perdėtas reikalavimas” arbitrams, priešingai, arbitrai turi pareigą taikyti šalių pasirinktą teise. Įvairūs būdai yra priimtini ir arbitrai turi plačią diskreciją pasirinkti tinkamus, pvz. – ko-arbitro patirtis, ekspertų žinios, mokslininkų nuomonės, šalių atstovų išaiškinimai, memorandumai ir pan. Tarptautinis komercinis arbitražas yra laisvas taikyti mišrų procesą, remtis keliomis ir skirtingomis teisinėmis sistemomis, išsiaiškinti taikytinos teisės turinį, jei arbitrai tai laiko tinkama. Pavyzdžiui, šiame kontekste aktualus ICC tribunolo išaiškinimas, kuriame buvo teigiama:

‘tribunalas mano, jog tokioje, nepriklausomame forume sprendžiamoje, byloje, automatinis arbitražo vietos teisės kolizininių normų taikymas negalimas, o tribunolas turi taikyti tokią teisę, įskaitant ir tarptautinę privatinę teisę, kuri labiausiai tinka nagrinėjamame ginče atsižvelgiant į ginčo aplinkybes. Tai yra teisė kuri atitinka šiuolaikinio verslo bendruomenės poreikius ir kuri neprieštarauja šalių teisėtiems lūkesčiams” [44].

Įvairūs faktoriai daro įtaką arbitrams išsiaiškinant taikytinos teisės turinį, kaip antai, metodai taikomi arbitražo vietos, taikomos teisės, arbitražiniam susitarimui taikytinos teisės, jei skiriasi, arbitrų kilmė ar šalių atstovaujančių teisininkų teisinė kilmė ir pan. Minėtos priemonės yra taikomos arbitrų pareigos kontekste taikyti šalių pasirinktą teisę.

Praktikoje, šalys iš anksto, prieš paskirdamos konkretų asmenį arbitru, išanalizuoja pasirenkamo arbitro kompetenciją, jo žinias, jo požiūrį į tam tikrus teisės klausimus, teorijas, jo publikacijas. Tai savo ruoštu taip pat reiškia, jog arbitras, būdamas savo srities ar tam tikros teisės šakos ekspertas, priimdamas vienokią ar kitokią teisinę interpretaciją gali ir nebūtinai sekti kažkurios konkrečios šalies pasiūlytą teisės taikymo poziciją. Praktikoje dažnai pasitaiko situacija, kada arbitražo tribunolas išklausęs abiejų šalių ar šalių pasitelktų ekspertų poziciją dėl taikytino teisės klausimo priima savarankišką, nė vienos šalies pozicijos neatitinkančią, teisinę interpretaciją.

Arbitrų ir ginčo šalių bendradarbiavimas, nustatant taikytinos teisės turinį, gali būti ir privalomas ir paties arbitražo tribunolo iniciatyva. Kaip antai Šveicarijos Federalinis tribunolas nusprendė, kad arbitrai turi pareigą taikyti teisę ex officio[33, p.574, 579], bet gali visiškai pasikliauti šalių argumentais, kai yra pakankamai įrodymų, pastariesiems pagrįsti arba gali reikalauti šalių išsiaiškinti taikytinos teisės turinį [30, p. 719]. Remiantis pastaruoju sprendimu, šalys negalės reikalauti panaikinti arbitražo sprendimą, net kai arbitrai taiko taikytiną teisę skirtingai negu šalių pateiktuose įrodymuose arba išėjo už šalių pateiktų teisinių argumentų ribų ar ginčyti, kad arbitrai neturėjo įgaliojimų nustatyti taikytinos teisės turinio. Be to, tai nebūtų laikoma sąžiningo arbitražo proceso reikalavimo pažeidimu, mat ginčo šalys privalo žinoti, kad arbitrai „žino teisę”.

Kaip ir buvo minėta, svarbu pabrėžti, kad arbitrai turėtų informuoti šalis, apie taikytinos teisės turinio aiškinimą, jei jis iš esmės skirtųsi nuo šalių pateiktų teisinių argumentų. Taigi išimtinais atvejais, kai šalys nesirėmė teisiniais argumentais ir neturėjo galimybės pasisakyti dėl jų taikymo tinkamumo, kas susiję su teise būti išklausytam, arbitražo sprendimas galėtų būti naikinamas. Šiuo atveju kertinis akmuo yra tai, kad arbitražo tribunolas negali remtis argumentais, kurių šalys negalėjo pagrįstai tikėtis [21].

Taip pat pažymėtina, jog nelaikytina, kad arbitrai išsprendė bylą ultra petita, jei savo iniciatyva tik išsiaiškino taikytinos teisės turinį. Tačiau, tai nereiškia, jog arbitrai gali priteisti daugiau nei šalys prašo, t.y. jei šalis nereikalavo palūkanų priteisimo, arbitras neturi taikyti atitinkamų teisės normų ir jų priteisti savo iniciatyva; jei šalis reikalavo palūkanų priteisimo, tačiau nenurodė konkrečios teisės normos, kuria grindžia savo reikalavimą, arbitras privalo remtis taikytina teise. Taigi jura novit curia principas, be kita ko, naudotinas apsaugoti arbitražo sprendimus, kuomet šalis, ginčijantį tokį arbitražo sprendimą bendrosios kompetencijos teisme siekia taikyti negaliojimo pagrindus – neva arbitražo tribunolas rėmėsi teisiniais argumentais, kurių šalys nenaudojo. Taigi arbitrai turi pareigą remtis jura novit curia principu ir ex officioaiškintis taikytinos teisės turinį ir ją taikyti.

2. Iura novit curia principas ir arbitrų pareigos priimti pripažintiną ir vykdytiną arbitražinį sprendimą santykis

Arbitražo proceso principai reikalauja arbitražo ginčą nagrinėjančio tribunolo dėti visas pastangas, kad arbitražo sprendimas būtų pripažintinas ir vykdytinas [13, p. 280]. Priešingu atveju, arbitražinis nagrinėjimas netektų prasmės ir būtų tik ginčo šalių laiko ir pinigų švaistymas.

Nagrinėjant iura novit curia principo ir arbitrų pareigos priimti pripažintiną ir vykdytiną arbitražinį sprendimą santykį, pirmiausia pabrėžtina, jog arbitrų kompetencija ir jurisdikcija kyla iš šalių arbitražinio susitarimo, šalių susitarto ginčo nagrinėjimo būdo ir procedūros. Todėl, jei šalys negrindžia savo pozicijos specifiniais teisiniais argumentais ar teorijomis, o arbitražo sprendimas yra grįstas tokiais teisniais argumentais ir teorijomis, kurių nepateikė ginčo šalys, iškyla grėsmė arbitražo sprendimo pripažinimui ir vykdymui.

Pirmiausia būtina atsižvelgti į Niujorko konvencijos [1] nustatytą reguliavimą. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies c punkte nurodyta, jog teismas gali atsisakyti pripažinti ir vykdyti tarptautinį arbitražo tribunolo sprendimą jeigu„nurodytasis sprendimas buvo padarytas dėl ginčo, kurio nenumato arbitražinis susitarimas arba neapima arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje sąlygos, arba tame sprendime yra nuostatų tokiais klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas ar arbitražinė išlyga sutartyje <…>“.

Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies c punktas taip pat apima situacijas kada arbitras išspręndė tokius ginčo klausimus, kurie nepatenka ar viršiją šalių ieškiniais ir atsiliepimais į tokius ieškinius ar arbitražo teismo posėdyje išreikšta pozicija nustatytas ginčo, pagrįsto arbitražiniu susitarimu, ribas [28].

Todėl, jei šalis konkrečiai savo ieškinyje ir reikalavimuose nurodė teisinį savo reikalavimų pagrindą, arbitras negali patenkinti šalies reikalavimų remdamasis kitu teisiniu pagrindu. Nors šalims visada išlieka pareiga įrodyti taikytinos teisės turinį, arbitrai taip pat yra įgalinti atlikti savo, nepriklausomą tyrimą ir papildyti tam tikrų teisinių faktų interpretavimą, kurį buvo pateikusios ginčo šalys. Iš to seka, jog jei šalys pačios nepateikė teisinio savo reikalavimų pagrindo ar nenurodė taikytinos teisės turinio, arbitrai tai gali padaryti savo iniciatyva, t.y. ex officio [25].

Pavyzdžiui, Tarptautinių prekybos rūmų arbitražo taisyklių (ICC) 17(2) straipsnyje nurodyta, jog “visais atvejais arbitražo tribunolas turi atsižvelgti į susitarimo teisinį reguliavimą bei į atitinkamą rinkoje taikomą reguliavimą“. Be kita ko, UNIDROIT principų [6] 22.2.3 straipsnis nurodo, jog “teismas gali taikyti tokią teisinę doktriną, kuri nebuvo pateikta ginčo šalies“. Dar daugiau, tarptautinėje praktikoje pripažįstama, jog tam tikro fakto kvalifikacija automatiškai reiškia ir teisinę analizę, teisinių išvadų pateikimą, todėl yra arbitražo tribunolo sprendimo priėmimo proceso dalis, kurią arbitražo tribunolas turi teisę atlikti nepriklausomai ir nesaistomai.

Iš kitos pusės, arbitražas taip pat negali aklai pasitikėti ir šalių pateikta teisine analize. Pavyzdžiui, arbitražo tribunolasEureko v Republic of Poland [45] byloje buvo aštriai kritikuojamas dėl to, kad neatliko savo nepriklausomos byloje reikštų klausimų teisinės analizės, o tik pasirėmė ieškovo pateikta teisine pozicija:

„Tribunolas netyrė ar fundamentalus įmonės „Nykomb“ ieškinio pagrindas buvo Sutartis, tačiau tik pasirėmė įmonės „Nykomb“ pateikta ieškinio pagrindo charakterizacija. Todėl byloje nebuvo objektyvios įmonės „Nykomb“ ieškinio pagrindo analizės“ [12, p. 373]

 

Nepaisant to, kad nacionalinių teismų pozicija, pripažįstant ir vykdant arbitražinius sprendimus dėl teisinių klausimų, kuriuos iškėlė arbitrai savo iniciatyva, gali skirtis, remdamiesi tarptautinio arbitražo praktikos analize, straipsnio autoriai mano, kad arbitrai turi išvengti tokių situacijų kada sprendžiant ginčą ir pasisakant dėl teisinių aspektų, arbitrai nediskutavo su šalimis proceso metu ir kurių taikymo šalys negalėjo pagrįstai tikėtis ar protingai numatyti. Panašios pozicijos laikomasi ir teisės moksle. Kaip antai Poudret & Besson mano, kad arbitrai turėtų būti labiau atsargūs (negu ryžtingi) keičiant šalių pateiktus teisinius argumentus savais [24, p. 476]. Taigi privalo būti užtikrintas sąžiningo arbitražo proceso reikalavimas, tarp jų teisėtų lūkesčių principas. Šių principų nepaisymas taip pat gali sąlygoti arbitražo tribunolo sprendimo nepripažinimą. Šalių galimybės pasisakyti dėl arbitrų naujai iškeltų teisinių argumentų svarba ypač ryškiai atsispindi iš ginčą pralaimėjusios šalies perspektyvos. Vienas dalykas yra pateikti savo argumentus ir arbitrams po jų išnagrinėjimo argumentuotai juos atmesti. Ir visai kitas — arbitrams remtis teisiniais argumentais, kurie nebuvo nagrinėjami proceso metu. Juk pralaimėjusi šalis galėjo pagrįstai norėti pateikti papildomų teisinių argumentų, jei žinotų, kad arbitrai iškels tokias teisines problemas.

Kaip antai 2005 metų ICSID byloje pasisakyta „Tarptautinio arbitražo kontekste, vykstančiame Švedijoje, kartais siūloma, kad iura novit curia būtų taikomas, bet šalys privalo būti informuojamos apie arbitrų naudojamus naujus teisinius šaltinius, suteikiant šalims galimybę dėl jų pasisakyti” [31, § 2.2.1]. Pastarosios pozicijos laikosi ir Anglijos [32] ir Prancūzijos [28] teismai. Taigi teisės klausimus minėtose valstybėse arbitrai privalo būti aptarę su šalimis. Tuo tarpu Šveicarijoje arbitrai turi ex officio pareiga, bet neturi daryti „siurprizo” šalims, taikydami teisinę taisyklę, kurios šalys negalėjo numatyti [33, p 574]. Panašios pozicijos laikomais Švedijoje ir Suomijoje [20, 486-500].

Nors išėjimas už arbitražinio susitarimo ribų gali būti laikomas pagrindu nepripažinti arbitražo sprendimo, autorių nuomone iura novit curia principo taikymas tarptautiniame komerciniame arbitraže neprieštarauja šalių autonomijos principui. Šalys privalo nustatyti taikytinos teisės turinį. Arbitrai taip pat privalo tai daryti ex officio, jei jie tai laiko tinkama ir reikalinga konkrečiu atveju, kai pavyzdžiui liko neaiškumų dėl taikytinos teisės turinio ar šalys nepateikė pakankamai adekvačių įrodymų. Mat arbitrai privalo išspręsti ginčą, remdamiesi šalių pasirinkta taikytina teise. Jei arbitrai pateikia naujus teisinius argumentus, šalims privalo būti sudaryta galimybė pasisakyti dėl taikytinos teisės turinio nustatymo ir arbitrų gautų rezultatų. Tokia pozicija užtikrintų teisę būti išklasytam ir praktine prasme užkirstų kelią galimiems nesusipratimams tarp šalių ir arbitrų, kylantiems iš skirtingų jurisdikcijų ir teisinių sistemų. Arbitrai privalo būti laisvi taikyti teisę ex officio ir nebūti ribojami šalių pateiktų teisinių argumentų — romėnų principu da mi facta, dabo tibi ius “duok man faktus, duosiu tau teisę”. Taigi teisės klausimai remiasi iura novit curia principu — arbitrai privalo surasti, išsiaiškinti ir taikyti teisės normas, kurių šalys neginčijo ir kuria nesirėmė, bet kuri būtų būtina teisingam arbitražinio sprendimo priėmimui, o faktus privalo įrodyti šalys.

Taigi, arbitrų pareiga priimti pripažintiną ir vykdytiną arbitražinį sprendimą reiškia taip pat ir griežtą sąžiningo proceso laikymąsi plačiąja prasme. Todėl, kaip ir buvo minėta, šalims turėtų būti sudaryta reali galimybė pasinaudoti teise būti išklausytoms ir pasisakyti dėl arbitrų ex officio iškeltų teisinių argumentų, pastariesiems neišeinant už arbitražinio susitarimo jiems suteiktų įgalinimų, ir nespręsti šalių neiškeltų ar su jomis neaptartų klausimų. Arbitrams patartina gauti šalių sutikimą ir poziciją ar aiškiai nustatyti gaires, kaip arbitrai savo iniciatyva aiškinsis taikytinos teisės turinį. Šiame kontekste profesorius William Park pabrėžė, kad galimybės šalims pasisakyti dėl teisės suteikimas, išlieka nepaprastai svarbiu faktoriumi tiek arbitrui siekiant teisingai išspręsti ginčą, tiek šalių „pojūčiui”, kad su jais buvo elgiamasi teisingai [22, p 44].

Taigi, šio skyriaus pabaigoje galima pastebėti, jog egzistuoja tam tikras konfliktas tarp arbitražo teismo teisės savarankiškai išanalizuoti bylos nagrinėjimo dalyką ir tuo pačiu atsižvelgti ir į šalių pateiktą ginčo dalyko ar ieškinio pagrindo interpretaciją. Tačiau, galima teigti, jog bet kuriuo atveju, svarbiausia arbitražo tribunolo užduotis ir tikslas yra priimti pripažintiną ir vykdytiną sprendimą. Todėl šiuo atveju svarbiausios tampa arbitražiniu susitarimu nustatytos arbitražo tribunolo kompetencijos ribos – jei šalys savo susitarimu konkrečiai nesuteikė arbitražo tribunolui teisės atlikti savo, nepriklausomos teisinės analizės, arbitražo tribunolas turėtų imtis visų atsargumo priemonių, kad priimtas arbitražo sprendimas būtų pripažintinas ir vykdytinas. Kaip ir buvo nurodyta, autorių nuomone, geriausias šios problemos sprendimo būdas – tai arbitražo tribunolo efektyvi komunikacija su ginčo šalimis ir suteikimas pilnos ir realios progos šalims pasisakyti dėl konkrečių arbitražo tribunolui aktualių teisės klausimų ir konkrečių teisės normų vienokiems ar kitokiems teisės klausimams taikymo.

3. Iura novit curia principas ir sąžiningo proceso reikalavimas

Daugelyje nacionalinių teisės aktų egzistuoja arbitražinio sprendimo panaikinimo pagrindas — arbitro įgaliojimų viršijimas. Kaip ir buvo minėta, arbitražas remiasi tarp šalių sudaryta arbitražine sutartimi, todėl pastarosios apimtis apriboja arbitrų mandatą. Kitas arbitražinio sprendimo panaikinimo pagrindas, nustatytas daugelyje nacionalinių teisės aktų — sąžiningo proceso reikalavimo pažeidimas. Arbitražinis procesas turi atitikti fundamentalius proceso reikalavimus, be kita ko,audiatur et altera pars principą. UNCITRAL Pavyzdinio įstatymo 18 straipsnyje išdėstyti pagrindiniai sąžiningo proceso parametrai, kaip antai, šalys privalo būti traktuojamos vienodai ir turėti galimybę būti išklausytoms. Remiantis UNCITRAL Pavyzdinio įstatymo 34.2 (a) (iv) arbitražinis sprendimas gali būti panaikintas, jei arbitražinis procesas nesilaikė minėtų sąžiningo proceso reikalavimų.

Arbitrų įgaliojimų nustatyti lex causae turinį išeinant už šalių pateiktų teisinių argumentų ribų kontekste, aktualūs sąžiningo proceso reikalavimai — arbitražo tribunolas privalo sudaryti galimybę kiekvienai iš šalių pristatyti savo poziciją (ang. fully present its case). Šis reikalavimas aktualus atsižvelgiant į Niujorko konvencijoje (V str. 1 d. b) punkte) nustatytą arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindą: „pusei, prieš kurią padarytas sprendimas, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražo nagrinėjimą arba dėl kitų priežasčių ši pusė negalėjo pateikti savo pasiaiškinimų”[iv]. Žinoma, šio Niujorko konvencijoje įtvirtinto arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindo interpretacija gali skirtis kiekvienoje šalyje Niujorko konvencijos narėje. Tačiau galimybė pilnai pristatyti savo bylą (poziciją) priklausys nuo bylos aplinkybių, ir šalių pasirinktų ar tribunolo nustatytų taikomų proceso taisyklių.

Todėl siekiant išvengti arbitražinio sprendimo panaikinimo rizikos arbitrai privalo atsargiai remtis teisiniais argumentais, kuriais šalys nesirėmė ir pastarosioms privalo būti sudaryta galimybė juos pakomentuoti. Priešingu atveju, pralaimėjusi šalis turi galimybę kreiptis dėl arbitražinio sprendimo panaikinimo remiantis tuo pagrindu, kad neturėjo pakankamai galimybių išdėstyti savo pozicijos.

Toliau straipsnyje detaliau nagrinėjama arbitražo ir teismų praktika dėl galimybės suteikimo šalims komentuoti dėl arbitrųex officio pasitelktų teisinių argumentų, taikant iura novit curia principą, kad būtų užtikrintas teisingo proceso reikalavimas ir priimtas arbitražinis sprendimas būtų pripažįstamas ir vykdomas.

Šveicarijos Aukščiausiasis Federalinis teismas nagrinėjo iura novit curia principo taikymą arbitraže Urquijo Goitia v. da Silva Muńiz byloje [40, p. 675-676]. Pastarojoje byloje buvo sudaryta sutartis tarp futbolo žaidėjo iš Brazilijos ir jo agento iš Ispanijos. Sutarčiai buvo taikomos FIFA taisyklės ir papildomai Šveicarijos teisė. Pagal sutartį agentas turėjo ekskliuzyvinę teisę surasti futbolo žaidėjui naują klubą. Vis dėlto futbolo žaidėjas surado klubą be agento pagalbos. Agentas pareikalavo sumokėti agentavimo mokestį. Ieškinys buvo atmestas FIFA atitinkamo organo ir vėliau arbitražo tribunolo. Atmesdami ieškinį, arbitrai rėmėsi Šveicarijos teisės nuostatomis, pagal kurias, ekskliuzyvinės sąlygos agentavimo sutartyse, susijusiose su darbo sutartimis yra negaliojančios. Nė viena iš šalių nesirėmė pastarąja nuostata. Šveicarijos Aukščiausiasis Federalinis teismas panaikino arbitražo sprendimą ir išaiškino, kad remiantis tuo, jog nėra kitos sąsajos su Šveicarija, išskyrus lex causae, šalys negalėjo pagrįstai tikėtis, kad arbitražas remsis minėta teisės nuostata. Arbitražo tribunolas privalėjo bent jau informuoti šalis, kad remsis nagrinėjama teisės nuostata, kad šalys galėtų dėl jos pasisakyti. Kadangi arbitražo tribunolas to nepadarė, jis pažeidė šalių teisę būti išklausytoms. Todėl arbitražo sprendimas buvo panaikintas. Be to, svarbu pabrėžti, kad teismas konstatavo, kad minėta Šveicarijos teisės nuostata netaikytina šiuo konkrečiu atveju ir arbitražo tribunolas suklydo nustatydamas lex causae. Iš bylos motyvuojamosios dalies neaišku, kokia apimtimi klaidingas arbitražo lex causae taikymas padarė įtaka tokiam teismo sprendimui. Panašiai ir Prancūzijos Apeliacinis teismas byloje Engel Austria GmbH v. Don Trade [41, p. 679], kur panaikino arbitražinį sprendimą, remdamasis tuo, kad arbitrai nepaisė audiatur et altera pars principo, nes ex officio grindė savo sprendimą teisiniu principu, ir nesuteikė šalims galimybėms dėl jo pasisakyti.

Jura novit curia principo taikymo klausimas iškilo tarptautiniame komerciniame arbitraže kitoje Šveicarijos Aukščiausiojo Federalinio Teismo byloje X. SA v. Y. SA [42, p. 676-677]. Byloje buvo sudaryta verslo konsultavimo sutartis (2001 Sutartis) tarp Belgijos kompanijos X ir Ispanijos kompanijos Y, pagal kurią Y įsipareigojo palengvinti sudaryti sutartį dėl sandėlių statybos tarp X ir trečiosios šalies. Statybos sutartis buvo sudaryta 2003 metais, bet verslo konsultavimo sutartis buvo tariamai pakeista kita verslo konsultavimo sutartimi tarp X bendrovės filialo ir Olandijos bendrovės (2003 Sutartis). Y inicijavo arbitražo procedūrą prieš X, reikalaudama sumokėti komisinį mokestį pagal 2001 Sutartį. Arbitras priteisė komisinį mokestį Y bendrovei, išaiškindamas, kad 2001 sutartis tebegaliojo ir 2003 sutartis, pakeitusi 2001 sutartį, buvo fiktyvi. Arbitras arbitražo sprendime rėmėsi Šveicarijos teisės nuostatomis dėl fiktyvių sutarčių. X ginčijo, kad jo teisė būti išklausytam buvo pažeista, nes arbitrai sprendimą grindė teisinėmis nuostatomis, kuriomis šalys nesirėmė. Vis dėlto Šveicarijos Aukščiausiasis Federalinis Teismas konstatavo, kad teisė būti išklausytam iš esmės apima teise išdėstyti ginčo faktus. Tuo tarpu, teisinių įrodymų kontekste, dominuoja jura novit curia principas. Tik išimtinais atvejais arbitrai privalo šalims sudaryti galimybę pasisakyti dėl teisės klausimų, t.y. tada kada šalys nesiremia teisine koncepcija ar teisine norma, kuria arbitrai grindžia arbitražinį sprendimą ir jei tokio teisės normų taikymo šalys negalėjo pagrįstai numatyti. Nagrinėjamoje byloje Šveicarijos Aukščiausiasis Federalinis Teismas nusprendė, kad šalys turėjo numatyti, kad arbitras remsis minėta teisine nuostata. Be to, Teismas pabrėžė, kad X buvo atstovaujama Šveicarijos teisininko ir pastarasis rėmėsi panašiomis koncepcijomis kaip ar arbitras savo sprendime. Panašiai kitoje byloje išaiškino Suomijos Aukščiausiasis Teismas – arbitrai nėra susaistyti teisiniais argumentais, kuriuos pateikė šalys [43, p. 678]. Taigi, autorių nuomone, taikant jura novit curia principą, būtina išvengti „siurprizų” ir taip užkisti praktiką kada minėto principo taikymas turėtų neigiamos įtakos pagrįstiems šalių lūkesčiams, sprendimo numatomumui (teisinių argumentų taikymo numatomumui). Pavyzdžiui, fundamentalių teisinių nuostatų taikymą šalys privalo numatyti pačios, kaip antai, užkertant kelią apgaulei minėtoje Šveicarijos byloje X. SA v. Y. SA [42, p. 676-677]) ir užtikrinant šalių teisę būti išklausytoms. Autorių nuomone, arbitrai privalo sudaryti galimybę šalims pasisakyti dėl teisinių argumentų, kuriais šalys nesirėmė, išskyrus atvejus, kada pastarieji yra bendros prigimties ir nereikalauja atskiros diskusijos, kaip antai sąžiningumo reikalavimas vykdant sutartį [13, p. 950]. Be to arbitrai gali nesiremti šalių pasirinktos taikytinos teisės nuostatomis, jei tokios nuostatos prieštarauja tarptautinei viešajai tvarkai [13, p. 851].

Išvados

Taigi, atsižvelgiant į straipsnyje pateiktą analizę, galima teigti, jog nepaisant to, kad šalys privalo išlikti atsakingomis dėl taikomos teisės turinio aiškinimo ir įrodinėjimo, arbitrai turi teisę atlikti savarankišką taikomos teisės turinio tyrimą ir pakeisti faktų teisinį kvalifikavimą. Jei šalims nepavyksta įrodyti ar išaiškinti taikomos teisės turinio, arbitrai tai turi padarytiex officio. Jei šalys nesiremia konkrečia ginče taikoma teisės norma, tarptautinis komercinis arbitražas, remdamasis iura novit curia principu, turėtų taikyti tokias teisės normas, kurias jis mano reikalinga, suteikiant šalims galimybę dėl tokių teisės normų taikymo pasisakyti.

Autorių nuomone, remiantis straipsnyje pateikta arbitražo, teismų praktikos ir doktrinos analize, arbitrų įgaliojimai ex officio nustatyti taikomos teisės turinį, remiantis iura novit curia principu, nesudaro pagrindo naikinti arbitražo sprendimo remiantis Niujorko Konvencijos V (1) (c).

Nors tarptautinio komercinio arbitražo ginčo šalys privalo nustatyti taikytinos teisės turinį, kilus neaiškumams ar būtinybei remtis teisiniais argumentais, neiškeltais šalių, arbitrai gali ir privalo ex officio nustatyti taikytinos teisės turinį, remdamiesi konkrečiais ginčui tinkamais metodais.

Tarptautinio komercinio arbitražo šalims privalo būti sudaryta reali galimybė pasisakyti dėl teisės klausimų, kuriuos iškėlė arbitrai savo iniciatyva ir kuriais šalys nesirėmė, jei jie daro esminę įtaką arbitražo sprendimui (išskyrus fundamentalių teisinių nuostatų taikymą). Šis požiūris, autorių nuomone, užtikrina šalių teisę būti pilnai išklausytoms, sumažina arbitrų klaidos galimybę ir arbitražo sprendimo nepripažinimo ar panaikinimo riziką remiantis Niujorko Konvencijoje nustatytais pagrindais.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Teisės norminiai aktai

1.      1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo. Valstybės žinios, 1995, Nr. 10-208;

2.      1997 01 31 English Arbitration Act of 1996 [1966 Anglų arbitražo aktas] [interaktyvus]. [Žiūrėta 2013 05 21]. Prieiga per internetą: <http://www.opsi.gov.uk/ACTS/acts1996/1996023.htm#aofs>;

3.      1985 06 21 Model Law on International Commercial Arbitration [Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisijos arbitražo taisyklės] [interaktyvus]. [Žiūrėta 2013 05 20]. Prieiga per internetą: <http://www.uncitral.org>;

4.      1998 01 01 Rules of Arbitration of the International Chamber of Commerce [Tarptautinių prekybos rūmų (ICC) arbitražo taisyklės] [interaktyvus]. [Žiūrėta 2013 05 20]. Prieiga per internetą: < http://www.iccwbo.org >;

5.      LCIA Arbitration Rules [interaktyvus] [Londono tarptautinio arbitražo teismo (LCIA) reglamentas]. [Žiūrėta 2013 05 20]. Prieiga per internetą: <http://www.lcia.org/Dispute_Resolution_Services/LCIA_Arbitration_Rules.aspx>;

6.      UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principai (1994) [Žiūrėta 2013 05 20]. Prieiga per internetą < http://www.unidroit.org/english/principles/contracts/main.htm >;

Specialioji literatūra

7.      BERGER, Klaus Peter (2009) Private dispute resolution in international business: Negotiation, Mediation, Arbitration, Volume II, Handbook, Kluwer Law International.

8.      BLESSING, (1997) Choice of Substantive Law in International Arbitration,14(2) J. Int’l Arb. 39;

9.      BORN, G, (2009) International Commercial Arbitration, Kluwer Law International;

10.  CORDERO MOSS, Giuditta (2008) „International Arbitration and the Quest for the Applicable Law“ Global Jurist 8.3;

11.  DE LY, Filip, FRIEDMAN, Mark and RADICATI DI BROZOLO Luca, (2010) for the International Law Association International Commercial Arbitration Committee’s Report and Recommendations on “Ascertaining the Contents of the Applicable Law in International Arbitration” in 26(2) Arbitration International 191-220;

12.  DAUGLAS. Z. (2009) The International Law of Investment Claims, Cambridge University Press;

13.  FOUCHARD, GAILLARD, GOLDMAN, On International Commercial Arbitration, Kluwer Law International, 1999;

14.  KAZUTAKE, Okuma (2005) Arbitration and Party Autonomy38 Seinan L. Rev. 1, 2.

15.  HANOTIAU, (1996) What Law Governs the Issue of Arbitrability?, 12 Arb. Int’l 391;

16.  HORVATH, (2010) The Duty of Tribunals to Render An Enforceable Award, 18 J. Int’l Arb;

17.  KALNINA, Ieva, (2008) “Iura Novit Curia: Scylla and Charybdis of International Arbitration?”, 8 Baltic Yearbook of Int’l Law;

18.  KAUFMANN- KOHLER, Gabrielle, (2005) The Arbitrator and the Law: Does He/She know it? And a few more questions, 21 Arbitration International 631-638;

19.  KAUFMANN- KOHLER, Gabrielle, (2006) The Governing Law: Fact or Law? – A Transnational Rule on Establishing its Contents, Best Practices in International Arbitration, ASA Special Series No 26 (July 2006), 79-85;

20.  KURKELA, M, (2003) “Jura novit curia” and the Burden of Education in International Arbitration – a Nordic Perspective’, ASA Bulletin 486-500;

21.  LEVY, Laurent “Jura Novit Curia?The Arbitrator’s discretion in the application of the governing law”[interaktyvus] [Žiūrėta 2013 05 22] Prieiga per internetą: <http://kluwerarbitrationblog.com/blog/2009/03/20/jura-novit-curia-the-arbitrator%E2%80%99s-discretion-in-the-application-of-the-governing-law/ >;

22.  PARK, William W, (2010) Arbitrators and Accuracy” in Journal of International Dispute Settlement, Volume 1, No 1, February 2010, 25-53;

23.  PERRET François (1993) Les conclusions et leur cause juridique au regard de la règle ne eat judex ultra petita partium’, Etudes de droit international en l’honneur de Pierre Lalive 595, Helbing & Lichtenhahn;

24.  POUDRET, J.F & BESSON, S (2007) Comparative Law of International Commercial Arbitration (2nd Edition), Sweet & Maxwell;

25.  Prof. Dr. RAINER Hausmann, Pleading and Proof of Foreign Law – a Comparative Analysis”, The European Legal Forum, Issue 1-2008, I-1-I13, [interaktyvus]. [Žiūrėta 2013 05 21].  Prieiga per internetą: <http://www.simonslaw. com/library/pdf/e/878.pdf>;

26.  M. RUBINO-SAMMARTANO (2001), International Arbitration Law and Practice. The Hague, Kluwer Law International, 2001.

 

Praktinė medžiaga

27.  Ascherberg, Hopwood and Crew Limited v Casa Musicale Sonzogno [1971] 1 WLR 1128 (CA);

28.  Cora v Casion, Les Cahiers de l’Arbitrage No. 2004/2/1;

29.  Global Multimedia International Ltd v Ara Media Services [2006] EWHC 3612, § 38;

30.  Swiss Federal Tribunal, D Doo v Bank C, 27 April 2005, (2005) ASA Bulletin 719;

31.  Iurii Bogdanove, Agurdino-Invest Ltd and Agurdino-Chima JSC v Republic of Moldova, SCC, Arbitral Award, 22 September 2005, § 2.2.1;

32.  Modern Engineering v Miskin [1981] 1 Lloyd’s Rep. 135 (CA)  Rev. arb. 1995, p 448 Rev. arb 1995, p 597;

33.  Swiss Federal Tribunal Decision of 30 September 2003, 4P.100/2003 22 ASA Bulletin (2004) No 22;

34.  B v A, [2010] EWHC 1862.;

35.  Louis Dreyfus S.A.S. v Holding Tusculum B.V. 2008 QCCS 5903, [interaktyvus]. [Žiūrėta 2013 05 21]. Prieiga per internetą: <http://www.mcgill.ca/arbitration/othercases/>;

36.  Hussman (Europe) Ltd v Al Ameen Dev & Trade Co [2000] EWHC 210 (Comm), § 42

37.  Bodum USA Inc v La Cafetiere Inc, United States Court of Appeals, 7th Circuit, 2 September 2010,2010 U.S. App. LEXIS 18374, page 17;

38.  Mostyn v Fabrigas (1774), 1 Cowper’s King’s Bench Reports (Cowp.) 161, 174 (Lord Mansfield);

39.  Klockner v Cameroon, Decision on annulment, 3 May 1985, 2 ICSID Reports 95, § 91; Louis Dreyfus S.A.S v Holding Tuscullum B.V., op. cit. fn 58, at § 102;

40.  2009 m. vasario mėn.Šveicarijos Aukščiausiasiojo Federalinio teismo Urquijo Goitia v. da Silva Muńiz byla Nr. 4A_400/2008 in Jura Novit Curia and the Right to Be Heard: An Analysis of Recent Case Law by GISELA KNUTS, ARBITRATION INTERNATIONAL, Vol. 28, No. 4, 2012;

41.  Engel Austria GmbH v. Don Trade, case reference CA Paris, pole 1, 1re ch., 3 déc. 2009, no RG: 08/13618, Paris Court of Appeal in Jura Novit Curia and the Right to Be Heard: An Analysis of Recent Case Law by GISELA KNUTS, ARBITRATION INTERNATIONAL, Vol. 28, No. 4, 2012;

42.   X. SA v. Y. SA (August 2010) Case reference 4A_254/2010, Federal Supreme Court of Switzerland. For comments see Georg von Segesser & Patrick Rohn, X vs. Y AS, Federal Supreme Court 3 August 2010, by in a contribution by the ITABoard of Reporters. 676 Arbitration International, Volume 28 Issue 4 in Jura Novit Curiaand the Right to Be Heard: An Analysis of Recent Case Law by GISELA KNUTS, ARBITRATION INTERNATIONAL, Vol. 28, No. 4, 2012;

43.  Werfen Austria v. Polar Electro (July 2008) before the Supreme Court of Finland, Case reference KKO 2008:77 in Jura Novit Curia and the Right to Be Heard: An Analysis of Recent Case Law by GISELA KNUTS, ARBITRATION INTERNATIONAL, Vol. 28, No. 4, 2012;

44.  Tarptautinių prekybos rūmų Arbitražo tribunolo  (ICC) sprendimas byloje Nr. 8385;

45.  Eureko B.V. prieš. Republic of Poland, Ad Hoc Arbitražas (pagal Nyderlandų – Lenkijos Investicinę sutartį).

[i] Amiable compositeur – šis principas kilęs iš Prancūzijos teisinės sistemos. Amiable compositeur – tai arbitrui suteikta teisė netaikyti tam tikrų teisės normų, išskyrus imperatyvias, kai toks normų laikymasis sąlygotų neteisingo sprendimo priėmimą.

[ii] Ex aequo et bono (kaip reikalauja teisingumas ir padorumas). Arbitrų teisė veikti kaip amiable compositeur ar išspręsti ginčą ex aequo et bono randama daugumoje tarptautinio arbitražo taiskyklių, žr. pvz. Tarptautinių prekybos rūmų Arbitražo taisyklių (ang. ICC Arbitration rules) 21 straipsnį, ar Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto Arbitražo taisyklių (ang. SCC Arbitration rules) 22 straipsnį.

[iii] Londono Tarptautinio Komercinio Arbitražo teismo Arbitražo taisyklės (LCIA) [5]

[iv] Autoriai atkreipia dėmesį, jog oficialus Lietuvos Respublikos Seimo svetainėje pateiktas Niujorko konvencijos V str. 1 d. b) punkto vertimas dalyje dėl “negalėjimo pateikti savo paaiškinimų” nėra tikslus, nes turėtų būti vartojamas terminas „negalėjimas pilnai pristatyti savo bylą“ arba „negalėjimas pilnai pristatyti savo poziciją“. Toks lietuviškas terminas labiau atspindėtų anglišką konvencijos tekstą, kuriame naudojamas terminas „unable to present his case“.