World_Trade_Organization_Members.svg

I. Pasaulio Prekybos Organizacijos sukūrimas, funkcijos ir struktūra

Santrauka

Tarptautinės ekonominės teisės samprata

Tarptautinė ekonominė teisė (TET), kartais dar vadinama tarptautinių ekonominių santykių teise – viena iš jauniausiųjų tarptautinės teisės šakų, bet tuo pačiu ir viena iš sparčiausiai besiplėtojančių bei įgaunančių vis didesnį vaidmenį. Ji atspindi milžinišką pasaulio ekonomikos augimą po Antrojo pasaulinio karo, taip pat spartėjančius globalizacijos procesus. Tarptautinės ekonominės teisės vaidmuo ypač sustiprėjo žlugus SSRS ir jos globojamam „socialistinių“ valstybių blokui. Literatūroje nėra vieningos nuomonės dėl TET apimties, paprastai naudojamas pavyzdinis apibrėžimas, pateiktas Amerikos teisės instituto 1987 m.:

Tarptautinė ekonominių santykių teisė plačiausia prasme apima visas tarptautinės teisės normas ir sutartis, reguliuojančias ekonominius sandorius, kurie peržengia valstybės ribas arba kaip nors kitaip įtakoja daugiau ne vieną valstybę, pavyzdžiui, prekių, kapitalo, asmenų, technologijų, laivų ar orlaivių judėjimas.“

Viena iš TET reguliuojamų santykių svarbių ypatybių – juose dalyvaujančių subjektų įvairovė: tai gali būti santykiai tarp valstybių (universalūs, regioniniai, dvišaliai, pvz., NAFTA); santykiai tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų (pvz., PPO); tarp valstybių ir fizinių bei juridinių asmenų iš kitų valstybių (pvz., investavimas); tarp valstybių ir transnacionalinių korporacijų (pvz., Lietuva – PKN Orlen), pagaliau, tarp ekonominių subjektų, veikiančių skirtingų valstybių jurisdikcijose. TET normose dažnai persipina tarptautinės viešosios ir tarptautinės privatinės teisės reguliavimas.

Prie tarptautinės ekonominės teisės reglamentavimo sferos paprastai priskiriamos šios sritys (šakos): tarptautinė finansų teisė, tarptautinė prekybos teisė, tarptautinė investavimo teisė, regioninis ekonominio integracijos teisė ir kt., kai kurių autorių teigimu, prie tarptautinės ekonominės teisės priskirtini ir Jungtinių Tautų įvedamų ekonominių sankcijų taikymo realizavimas.

Bretton – Woods sistemos sukūrimas

Modernioji TET šiuo metu remiasi daugiašalių sutarčių sistema, kuri buvo sukurta Bretton Woods konferencijoje 1944 m. Du pagrindiniai šios konferencijos tikslai buvo, pirma, sumažinti muitus ir kitus tarptautinės prekybos barjerus; antra, sukurti pasaulinę ekonominę sistemą, kuri sumažintų ekonominių konfliktų tarp valstybių. Ši konferencija pagrindė trijų pagrindinių ekonominių institucijų, reglamentuojančių pasaulinę prekybą ir finansus, įsteigimą (dažnai jos ir vadinamos Brettono Woodso institucijomis: Tarptautinį Valiutos Fondą (TVF, angl. IMF), Tarptautinį Rekonstrukcijos ir Plėtros Banką (TRPB, angl. IBRD), kuris taip pat supaprastintai vadinamas „Pasaulio banku“ ir Bendrąjį Susitarimą dėl muitų ir prekybos (angl. GATT), kurį 1994 metais pakeitė Pasaulio Prekybos Organizacija (PPO, angl. WTO).

SSRS vadovaujamas „socialistinių“ valstybių blokas neprisijungė prie šios sistemos dėl ideologinių prieštaravimų (kadangi ši sistema buvo paremta Jungtinės Karalystės ir JAV ekonomistų Johno Keyneso ir Harry Dextor White‘o pasiūlymais, kurie teigė, jog tarptautinės prekybos kliūčių mažinimas arba tarptautinės laisvosios rinkos sukūrimas padės ekonomikos plėtrai, nedarbo ir skurdo mažinimui, pajamų augimui, valiutų stabilumui ir kt. Trečiojo pasaulio, taip vadinamos „besivystančios“ šalys iš pradžių taip pat į šią sistemą žiūrėjo skeptiškai, tačiau ilgainiui prie jos prisijungė ir netgi ėmė vaidinti pakankamai svarų vaidmenį, ypač plėtojant Naujosios tarptautinės ekonominės tvarkos koncepciją. Žlugus SSRS ir „socialistinio lagerio“ sistemai devintojo dešimtmečio pabaigoje, atsikūrusios ar naujai susikūrusios valstybės pasuko Bretton Woodso sistemos linkme. Lietuva tapo pirmąja TVF dalyve pirmoji iš buv. SSRS erdvės, tačiau į PPO buvo priimta tik 2001 m., kadangi PPO narėmis gali tapti tik tam pasirengusios valstybės.

Greta Brettono Woodso institucijų tarptautinės ekonominės teisės srityje veikia daug ir kitų organizacijų, taip pat ir Jungtinių Tautų Organizacijos rėmuose, pvz., Pasaulinė maisto ir žemės ūkio organizacija (angl. Food and Agriculture Organisation – FAO), Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija (angl. World Intellectual Property Organisation – WIPO), Tarptautinė darbo organizacija (angl. International Labour Organisation – ILO). Regioniniu lygmeniu labai svarbų vaidmenį vaidina tokios organizacijos kaip Naftą eksportuojančių valstybių organizacija (angl. Organisation of Petroleum Exporting Countries – OPEC), Europos regione po karo buvo itin svarbi Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD), vėliau, be abejo, Europos Bendrija, Europos laisvosios prekybos organizacija (angl. European Free Trade Association – EFTA), Europos ekonominė erdvė (angl. European Economic Area – EEA), Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos erdvė (North American Free Trade Area – NAFTA), faktiškai kiekvienas žemynas ar regionas turi savo organizacijas, kurios padeda plėtoti ekonominį bendradarbiavimą ir integraciją, tiesa, sėkmingumas ne visur vienodas.

Naujoji tarptautinė ekonominė tvarka

Naujoji tarptautinė ekonominė tvarka (NTET) – tai iniciatyva, kurią plėtojo besivystančios šalys, aktyviai remiamos SSRS ir „socialistinių“ valstybių bloko, įtvirtinta Jungtinių Tautų Deklaracijoje dėl naujosios tarptautinės ekonominės tvarkos įsteigimo (1974 m.) kaip antipodas liberaliai tarptautinei ekonominei tvarkai (Brettono – Woodso sistema). Deklaracijos paskatino aktyvias diskusijas tarp išsivysčiusių ir besivystančių valstybių, su pasiūlymais restruktūrizuoti pasaulinę ekonomiką besivystančioms šalims suteikiant daug lengvatų – tarptautinių finansų, produkcijos, valstybių skolų srityse. Naujosios tarptautinės ekonominės tvarkos įgyvendinimui buvo sudaryta ir Veiksmų programa bei Valstybių ekonominių teisių ir pareigų chartija.

 

NTET buvo skirta ne tik panaikinti skurdą, bet ir pamėginti pakeisti tarptautinę ekonominę sistemą trečiojo pasaulio naudai. Tarp numatytų reikalavimų buvo: eksporto iš besivystančių šalių padidinimas ir kliūčių jam panaikinimas, kapitalo srautų į „trečiąjį pasaulį“ padidinimas, technologijų perdavimas, multinacionalinių korporacijų kontrolė, teisė nacionalizuoti ir eksproprijuoti trečiojo pasaulio šalyse veikiančias joms žalingas kompanijas, skolų panaikinimas, lengvatinis skolinimasis ir kt. Vis dėlto, nežiūrint aktyvaus Jungtinių Tautų dalyvavimo, ši programa buvo skeptiškai sutikta liberalios ekonomikos valstybių, neskubančių dalintis savo geru su „besivystančiomis valstybėmis“. Be to, nors naujosios tarptautinės ekonominės tvarkos šalininkai ir teigė, kad šią koncepciją numatę dokumentai turėtų būti privalomi. Kaip buvo pažymėta 1979 m. ekspertų susitikime Vienoje, principai, išreikšti JT rezoliucijose dėl naujosios tarptautinės ekonominės tvarkos nustatymo turi būti ne tik formaliai ir abstrakčiai diskutuojami, bet taip pat turi būti įtvirtinti  kaip tarptautinės teisės normos. Specialus dėmesys turi būti skirtas fundamentalių socialinių teisių pripažinimui – kaip žmogaus teisių dalies – ne tik nacionaliniu lygiu, bet ir kaip tarptautinės valstybių atsakomybės gairės. Tačiau šie principai pirmiausia buvo priimti kaip Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijos, kurios turi tik rekomendacinę galią. Šaltojo karo pabaiga 1989 m. žymėjo ir Naujosios tarptautinės ekonominės tvarkos kūrimo pabaigą.

Pagrindinės tarptautinės ekonominės teisės institucijos ir jų veikla

Aptariant tarptautinės ekonominės teisės klausimus ir konkrečiai Bretton – Woodso sistemą, neįmanoma išsiversti be institucijų, sudarančių šią sistemą, aptarimo. Šiuo metu šią sistemą sudaro: Tarptautinis valiutos fonas (TVF), Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas arba Pasaulio bankas (TRPB) ir Bendrasis susitarimas dėl prekybos ir tarifų, šiuo metu tapęs Pasauline Prekybos Organizacija (PPO).

Tarptautinis valiutos fondas

Tarptautinis valiutos fondas – tai universali tarpvyriausybinė organizacija, kurios pagrindinis tikslas – tarptautinio prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo, garantuojančio valstybėms darnų ekonominį augimą, sukūrimas užtikrinant tarptautinės finansų sistemos stabilumą. Galima teigti, jog tokios institucijos kaip TVF poreikis kilo dar 1929 – 1933 m. didžiosios pasaulinės ekonomikos krizės metais, kuomet viso pasaulio ekonomika patyrė didžiulius sukrėtimus ir sunkumus, daugelio valstybių valiutos nuvertėjo, ekonomikos sužlugo, prasidėjo hiperinfliacija. Ir nors tai buvo tik ekonominė krizė, tačiau būtent ji iš dalies išprovokavo Hitlerio atėjimą į valdžią Vokietijoje bei Antrąjį pasaulinį karą. Kaip minėjome, TVF buvo įsteigtas Bretton – Woodso konferencijos metu ir savo veiklą pradėjo 1946 m.

 

TVF institucinę struktūrą sudaro Valdytojų valdyba, Vykdančioji valdyba ir Administracija. Valdytojų valdybą sudaro po vieną atstovą iš kiekvienos valstybės narės (paprastai arba finansų ministrą, arba centrinio banko vadovą), ji renkasi kartą per metus ir turi konsultacinius komitetus: tarpinį komitetą (monetarinės politikos klausimai), plėtros komitetą (parama besivystančioms šalims). Vykdančiąją valdybą sudaro 24 vykdomieji direktoriai (į vykdančiuosius direktorius penkis skiria penkios turinčios didžiausias kvotas narės, o penkiolika renka kitos narės). Tai – nuolatinė institucija , posėdžiaujanti ne rečiau kaip tris kartus per savaitę, jos sprendimai priimami konsensusu.

 

TVF atlieka įvairias funkcijas, tačiau svarbiausios iš jų – reguliacinės ir priežiūros funkcijos valiutų kursų srityje, daugiašalės mokėjimų sistemos reguliavimas bei koordinavimas, taip pat tam tikra finansinė veikla. Vienas svarbiausių TVF uždavinių – padėti valstybėms narėms susidarius mokėjimų balanso deficitui. Valstybėms būtinas likvidumas palaikomas specialiųjų skolinimosi teisių (SST) pagalba – tai lėšos, kurias Fondas paskirsto nariams kaip rezervines arba kaip lėšas, skirtas jų valiutoms palaikyti. SST buvo sukurtos, atsisakius palaikyti rezervus tik auksu (kaip iki Antrojo pasaulinio karo) arba JAV doleriais. SST vertė nustatoma sumuojant stipriausių pasaulio valiutų krepšelio vertes JAV doleriais rinkos keitimo kursu. SST naudojamos kaip rezervai valstybių centriniuose bankuose, papildant aukso ir konvertuojamos valiutos atsargas.

 

Valstybė, stodama į TVF, privalo sumokėt įnašą (kvotą). Kvotos valstybėms nustatomos pagal įvairius kriterijus, įskaitant bendrojo nacionalinio produkto dydį ir gyventojų skaičių. Kadangi kvotos sudaro nuosavas TVF lėšas, nuo jų dydžio priklauso ir valstybėms suteikiamos paskolos dydis. Nuo kvotos dydžio priklauso ir valstybės turimų balsų skaičius. Valstybės kvota peržiūrima kas penkeri metai.

 

TVF teikia periodines konsultacijas valstybėms narėms, kiekvienais metais TVF ekspertai vyksta į valstybes ir renka informaciją apie valstybės makroekonominius rodiklius, eksportą, importą, gyventojų užimtumą, mokesčius, kredito institucijų veiklą ir kt., tuomet teikia rekomendacijas valstybių vyriausybėms ir pranešimus TVF valdybai.

 

Dėl tarptautinių organizacijų, Vakarų valstybių ir privačių bankų vykdomo intensyvaus skolinimo besivystančioms šalims ir pastarųjų nepajėgumo gražinti skolas, yra kilusi nemaža krizė (būtent su ja yra susijusios įvairios akcijos ir raginimai turtingoms valstybėms „nurašyti“ besivystančių valstybių skolas). Tokiu atveju TVF, taip pat ir TPRB siūlo besivystančioms šalims tam tikrus sąlyginius susitarimus, pagal kuriuos valstybė, kuriai skolinamos lėšos, įsipareigoja vykdyti tam tikras ekonomines reformas, kad įveiktų savo balanso deficitą (tokie įsipareigojimai patvirtinami konkrečiais veiksmų planais ir pan.) Šios sistemos kritikai tokią pagalbą vadina „TVF diktatūra“, kadangi taip valstybės yra priverčiamos derinti savo ekonomikos su liberalia TVF politika, kuri dažnai sukelia sudėtingas socialines problemas (ypač trumpalaikėje perspektyvoje).

 

2007 metais TVF priklauso 185 valstybės. Lietuvos Respublika TVF nare tapo 1992 m., tais pačiais metais pradėta gauti ir TVF parama įvairioms ekonomikos plėtros programoms vykdyti.

Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas

Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB), populiariau vadinamas Pasaulio banku (PB), taip pat buvo įkurtas 1944 m. PB savo veiklą pradėjo 1946 m., o nuo 1947 m. tapo JT Specializuota įstaiga. Tai labai glaudžiai su TVF susijusi institucija. Jos pagrindiniai tikslai – skatinti privačias užsienio investicijas, duodant garantijas ar dalyvaujant teikiant paskolas; teikti pagalbą rekonstruojant ir plėtojant valstybių ekonomiką, skatinant kapitalo investicijas gamybos tikslais; skatinti ilgalaikį darnų tarptautinės prekybos augimą ir mokėjimo balanso palaikymą. Po Antrojo pasaulinio karo PB pirmiausia buvo skirtas sugriautoms valstybių ekonomikoms atkurti, šiuo metu jis daugiau orientuojasi į pagalbą besivystančioms šalims, taip pat šalims, restruktūrizuojančioms savo ekonomikas.

 

PB narėmis gali tapti tik TVF narės, bet jos turi atitikti PB statute nustatytus reikalavimus. PB kapitalas yra padalytas į akcijas, kiekvienos akcijos nominali vertė yra 100 tūkst. JAV dol., viena akcija suteikia vieno balso teisę priimant sprendimus. Kiekviena valstybė, tapdama PB nare gauna po 250 balsų, tačiau papildomų balsų galima gauti už akcijas.

 

Visos pagrindinės PB funkcijos yra priskirtos Valdytojų tarybos, kurią sudaro kiekvienos valstybės narės paskirti valdytojai ir jų padėjėjai, kompetencijai. Valdytojų taryba gali deleguoti savo funkcijas, išskyrus banko statute nurodytus atvejus, vykdantiesiems direktoriams, kurių yra 21, iš kurių 5 renka didžiausią akcijų skaičių turinčios valstybės, o kiti renkami Valdytojų tarybos. Vykdomieji direktoriai renka PB prezidentą, kuris yra Administracijos vadovas.

 

PB lėšas sudaro skolintos nevalstybinių šaltinių lėšos, taigi, PB veikia kaip finansinis tarpininkas: jis perskolina iš rinkos gaunamas lėšas arba garantuoja jo nariams komerciniais kanalais teikiamas paskolas. Iš PB gali skolintis ne tik valstybė PB narė, bet ir valstybės narės teritorijoje įregistruota įmonė, jeigu inter alia: 1) valstybė, kuri nėra tiesioginis paskolos gavėjas, garantuoja paskolos grąžinimą; 2) nėra alternatyvių skolinimosi šaltinių, kurių teikiamos paskolos sąlygos, banko nuomone, būtų priimtinos paskolos gavėjui; 3) skolintas kapitalas bus naudojamas specialiems projektams, susijusiems su valstybės ekonomikos rekonstrukcija ir plėtra. Šiuo metu PB gausiai finansuoja ir socialinės bei aplinkosaugos sričių projektus.

 

PB papildo Tarptautinė finansų korporacija (IFC – Inernational Finance Corporation) – ji skirta skatinti valstybių investicijas privačiame sektoriuje, teikia techninė pagalbą ir konsultacija; Tarptautinė plėtros asociacija (IDA – International Development Association), pastaroji, siekdama kompensuoti PB patiriamus nuostolius, prisideda savo lėšomis PB teikiant paskolas neturtingoms šalims; Daugiašalė investicijų garantijų agentūra (MIGA – Multilateral Investment Guarantee Agency) – užsiima užsienio investicijų draudimu nuo nekomercinės rizikos: eksproprijavimo, valiutos operacijos suvaržymo,  karo ir pilietinių neramumų ir taip skatina kapitalo judėjimą į besivystančias šalis.

Bendrasis susitarimas dėl tarifų ir prekybos ir Pasaulio Prekybos Organizacija

Bendrieji bruožai

Bendrasis susitarimas dėl tarifų ir prekybos (angl. General Agreement on Tariffs and Trade – GATT) – Pasaulio Prekybos Organizacijos (PPO) (angl. World Trade Organisation – WTO) pirmtakas, atsiradęs kaip tam tikras kompromisas tarp norėtos įkurti Tarptautinės Prekybos Organizacijos (jos įkūrimą užblokavo JAV) ir ilgą laiką funkcionavęs kaip tarptautinė organizacija de facto (unikalus atvejis), nors ir neturėjo savo steigiamojo dokumento, o veikė pagal 1947 m. sudarytą protokolą „Dėl laikino taikymo“. Todėl GATT pagrįstai vadinama ne tarptautine organizacija, o tarptautine daugiašale prekybos sistema.

 

GATT paskirtis – įtvirtinti bendrus principus ir taisykles dėl tarptautinės prekybos liberalizavimo, daugiašalio susitarimo pagrindu mažinti muitų ir kitokias kliūtis prekybai bei panaikinti diskriminaciją tarp valstybių prekyboje. GATT veikė nuo 1948 m. iki 1994 m. Veikimo forma – vadinamieji „derybų raundai“ (etapai), kurių metu GATT buvo pildomas papildomais protokolais, susitarimais ir kt. Pvz., iš pradžių tokios derybos daugiausia apėmė prekybos taisyklių nustatymą – ypač muitų mažinimą, 7-ajame dešimtmetyje prasidėjo derybos dėl antidempingo priemonių, Tokijo raundo metu (1973 – 1979) buvo priimti net 9 prekybos kodeksai ir susitarimai. Raundai trukdavo ilgai – po keletą metų, GATT išsirutuliojo į milžinišką ir komplikuotą sistemą, kurią būtinai reikėjo institucionalizuoti bei sisteminti, todėl Urugvajaus raundo metu (1986 – 1993) buvo užsibrėžtas tikslas ne tik transformuoti GATT į PPO, bet ir sureguliuoti ir naujas sritis: prekybą paslaugomis, prekybą, susijusią su intelektinės nuosavybės objektais, investicinių priemonių prekybą.

 

Pasaulio Prekybos Organizacijos steigiamasis susitarimas buvo sudarytas 1994 m. Marakeše, įsigaliojo 1995 m., pradžioje jo narėmis tapo 104 valstybės ir tai sudarė maždaug 90 proc. pasaulinės prekybos. PPO pagrindą sudaro šie susitarimai: GATT 1994, Bendrasis susitarimas dėl prekybos paslaugomis (GATS), Susitarimas dėl prekybinių intelektinės nuosavybės teisių aspektų (TRIPPS) ir Ginčų sprendimo susitarimas (DSU).

 

Nors PPO ir tapo tarptautine organizacija, tačiau iš esmės ji vis tiek išliko daugiašale, pasauline prekybos sistema ir dabar atlieka GATT administratoriaus vaidmenį. Pagrindiniai jos tikslai – užtikrinti kuo laisvesnę prekybą, organizuoti derybas dėl prekybos, būti ginčus sprendžiančiąja institucija. Valstybė, norinti tapti PPO nare, turi sutikti su visomis sutartimis ir susitarimais, kurie sudaro PPO, be to, dėl jos prisijungimo turi sutikti visi kiti PPO nariai, todėl prisijungimas prie PPO yra ilgas ir sudėtingas derybinis procesas.

 

PPO institucinė struktūra susideda iš Ministrų konferencijos – į ją renkasi visų PPO valstybių narių aukščiausi atstovai bent kartą per dvejus metus, Generalinė taryba susidedanti iš PPO valstybių narių atstovų ir vykdanti Ministrų konferencijos funkcijas laikotarpiu tarp konferencijų ir Sekretoriatas, kuriam vadovauja Generalinis direktorius. Prie Generalinės tarybos taip pat veikia Ginčų sprendimo institucija ir Prekybos politikos priežiūros institucija. Generalinė taryba taip pat vadovauja trims papildomoms taryboms: Prekių prekybos tarybai (prižiūri GATT įgyvendinimą), Paslaugų prekybos tarybai (prižiūri GATS įgyvendinimą), Aspektų, susijusių su prekyba intelektinės nuosavybės teisėmis taryba (prižiūri TRIPPS įgyvendinimą).

 

PPO sprendimai priimami konsensusu. Jeigu konsensuso pasiekti nepavyksta, tuomet sprendimai gali būti priimami balsų dauguma, tačiau ypač svarbiems sprendimams reikalinga dviejų trečdalių (kvalifikuota) balsų dauguma (pvz., PPO sutarties aiškinimui). Kiekvienas PPO narys turi vieną balsą, specialios taisyklės taikomos EB(ES) – ji turi tiek balsų, kiek ir ES valstybės narės – PPO narės. Lietuva PPO nare tapo 2001 m.

 

PPO narėmis yra 152 valstybės ir Europos Bendrijos kaip tarptautinė organizacija.10 PPO veiklą vykdo per tris struktūrinius organus: Ministrų konferenciją, Bendrąją tarybą ir sekretoriatas.

 

Ministrų konferencija yra pagrindinė ir aukščiausia valdanti institucija, kurioje dalyvauja visų PPO narių atstovai ir kuri yra šaukiama bent kartą per dvejus metus. Jos metu nustatomos daugiašalio bendradarbiavimo kryptys, aptariama kitų dvejų metų PPO darbotvarkė ir tolesnė veikla reglamentuojant ir liberalizuojant pasaulinę prekybą. Ministrų konferencija turi nuolat veikiančius komitetus: Prekybos ir plėtros komitetą, Mokėjimų balanso komitetą, Biudžeto, finansų ir administracinį komitetą, Prekybos ir aplinkos komitetą bei papildomus, pagal daugiašalės prekybos susitarimus įsteigtus komitetus ir tarybas, kurie yra atskaitingi Ministrų konferencijai už jų kompetencijai priskirtų klausimų administravimą, o taip pat teikia pranešimus Bendrajai tarybai.

 

Bendroji taryba susideda iš valstybių narių atstovų ir vykdo Ministrų konferencijos funkcijas laikotarpiu tarp konferencijų. Taryba kontroliuoja PPO biudžetą, sprendžia ginčus, peržiūri skundus ir imasi būtinų priemonių sprendžiant ginčus tarp šalių narių, bendradarbiauja su kitomis tarpvyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis. Ji atsakinga už šalių narių prekybos politikos priežiūrą ir apžvalgą. PPO struktūrą atspindi trys esminiai šalių narių susitarimai: dėl prekybos prekėmis, paslaugomis ir intelektinės nuosavybės teisėmis. Bendrojoje taryboje šiuo pagrindu veikia Prekybos prekėmis taryba, kuri prižiūri GATT ir jį papildančių susitarimų vykdymą ir veikimą, Prekybos paslaugomis taryba, prižiūrinti GATS įgyvendinimą ir Prekybos intelektinės nuosavybės teisėmis taryba, kuri vykdo TRIPS priežiūrą. Šios tarybos turi teisę steigti komitetus ar kitas būtinas pavaldžias institucijas, kurie teikia ataskaitas ir pranešimus Bendrajai tarybai. Komitetus sudaro kiekvienos šalies narės atstovai.  Bendroji taryba yra atsakinga už dviejų svarbių institucijų veiklą – Ginčų sprendimo tarybą (Dispute Settlement Body, toliau – GST), kuriai priklauso ir grupė ekspertų, kurie peržiūri ginčus kaip Apeliacinis komitetas, ir už Nuolatinę PPO šalių narių vykdomos prekybos politikos apžvalgos įstaigą.

 

Sekretoriato būstinė yra Ženevoje (Šveicarija), jam vadovauja Ministrų konferencijos skiriamas generalinis direktorius. Sekretoriatas veikia nuolat ir yra atsakingas už PPO organų veiklą, t.y. atlieka administracinį darbą. Jis ruošia sprendimų projektus, kuriuos priims PPO organai, teikia informacinio pobūdžio konsultacijas.

 

Lietuva ir jos dalyvavimas PPO veikloje.

 

2001 m. birželio 1 d. Lietuva tapo oficialia PPO nare. Lietuvos vykdomos užsienio prekybos politikos teisinis pagrindas yra Europos Bendrijos steigimo sutartis ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro patvirtinti metmenys (toliau – Metmenys).

 

Lietuvos įsipareigojimai PPO nebuvo identiški ES įsipareigojimams PPO, todėl nuo narystės ES datos Lietuva perėmė ES įsipareigojimus. Metmenų 21 p. reglamentuojama, kad Lietuvos užsienio prekybos politikos funkcijos, 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvai tapus ES nare, buvo perduotos Europos Komisijai. O tai reiškia, kad ES bendroji prekybos politika yra išskirtinė Europos Bendrijų kompetencijos sritis. Lietuva įsijungusi į ES bendrąją užsienio prekybos politikos erdvę perėmė visus ES sutartinius santykius su trečiosiomis šalimis ir tarptautinėmis organizacijomis bei ES taikomus instrumentus trečiosioms valstybėms. Lietuvai tapus ES nare pasikeitė jos prekybos režimas ir nuo tada yra taikomi vieningi su visomis ES narėmis muitų tarifai bei prekybos instrumentai. Lietuva prisideda prie ES prekybos politikos formavimo dalyvaudama ES Tarybos ir Europos Komisijos komitetų ir darbo grupių veikloje, palaiko dvišalius santykius su Europos Komisijos ir ES šalių atstovais. Lietuvos prioritetai užsienio prekybos politikos srityje glaudžiai susiję su ES vykdoma bendrąja prekybos politika. Lietuva užtikrina, kad Lietuvos gamintojai ir eksportuotojai galėtų pasinaudoti esamomis tarptautinės prekybos sąlygomis, naujai atsirandančiomis galimybėmis trečiosiose šalyse ir siekia, kad konkurencija būtų pagrįsta sąžininga prekybos praktika, būtų valdoma ir teisėta. Būdama ES nare ir atstovaujama Europos Komisijos, Lietuva gali veiksmingiau ginti prekybinius interesus su prekybos partneriais. ES vaidmuo ir įtaka PPO yra žymiai didesnė nei kitų PPO šalių narių, nes Europos Komisija derasi visų ES šalių narių vardu. To teisinis pagrindas yra ES steigimo sutarties 133 str. Šiuo pagrindu Europos Komisija derasi valstybių narių vardu, su kuriomis konsultuojasi specialiai tam sudarytame komitete, pavadintame „133 straipsnio komitetu“. 133 komitetas yra sudarytas iš visų valstybių narių ir Europos Komisijos atstovų. Jo svarbiausia funkcija – koordinuoti ES prekybos politiką. Komiteto susitikimuose aptariamos kiekvienos šalies narės prekybos politikos problemos. Ši trumpa Lietuvos dalyvavimo PPO veikloje apžvalga rodo, kad narystė PPO Lietuvos prekybai suteikė stabilumą ir patikimumą, o tai yra reikšmingi veiksniai Lietuvos prekybos partneriams ir investuotojams. PPO inicijuoti ir parengti susitarimai yra tarptautinės prekybos pagrindas, sudarantys sąlygas pasaulinės prekybos liberalizavimui. Organizacijos tikslai įgyvendinami ir pagrindiniai veiklos principai užtikrinami per jos struktūrinius organus – Ministrų konferenciją, Bendrąją tarybą ir sekretoriatą, kurie susideda iš valstybių narių atstovų ir vykdo jiems priskirtas funkcijas.

Pagrindiniai PPO sistemos principai

Šie principai – tai tam tikros bazinės nuostatos, apibūdinančios tarptautinę prekybos sistemą. Svarbiausias jų tikslas – kuo labiau liberalizuoti tarptautinę prekybą naikinant jos kliūtis – nesvarbu kokiu pavidalu. Šie principai yra įtvirtinti GATT.

 

Didžiausio palankumo – šis principas reiškia, kad kiekviena GATT (PPO) narė privalo besąlygiškai suteikti bet kuriais kitai narei didžiausio palankumo statusą tarpusavio prekybos santykiuose, t.y. bet kokia privilegija, lengvata ar neliečiamumas, suteiktas sutarties šaliai produkto, kilusio iš ar skirto bet kuriai šaliai, turi būti nedelsiant ir besąlygiškai pradėtas taikyti panašiems produktams, kilusiems iš arba skirtiems visoms kitoms sutartį pasirašiusioms šalims. Tačiau nors ir PPO narės negali diskriminuoti produktų, tai nereiškia, kad su visais produktais turi būti elgiamasi vienodai – tai priklauso nuo valstybės dalyvės reguliavimų tam tikrų (panašių) produktų atžvilgiu;

 

Nacionalinio režimo – PPO narės privalo produktus, importuotus iš kitų narių šalių traktuoti lygiai taip pat, kaip nacionalinius produktus, t.y. valstybės narės prekėms, importuotoms į kitos valstybės narės teritoriją, nėra tiesiogiai ar netiesiogiai taikomi jokie vidaus mokesčiai ar rinkliavos, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai viršytų vietinėms prekėms taikomus mokesčius ir rinkliavas (šis principas uždraudžia vietinių produktų gynybą).

 

Tarifinių įsipareigojimų, muitų ir nuolaidų suderinimas – nors GATT nedraudžia tarifų ir muitų, tačiau visą laiką stengiasi juos mažinti (pvz., Urugvajaus raundo metu muitai  buvo sumažinti iki 40 proc.) Šie tarifiniai įsipareigojimai bei muitai yra išdėstomi vad. „Tarifinių įsipareigojimų ir nuolaidų sąrašuose (angl. „Schedules of Concessions“), kurie skirti kiekvienai konkrečiai  valstybei narei ir pridedami prie GATT.

 

Kiekybinių ribojimų draudimas – kiekybiniai importo ar eksporto ribojimai (pvz., importo ar eksporto kvotos, eksporto importo licencijų ribojimas ar panašios priemonės) yra draudžiami, dėl tikėtino prekybos iškraipymo. Išimtys iš šio draudimo leidžiamos tik remiantis bendromis GATT taisyklėmis, pvz., siekiant apsaugoti sutarties šalių mokėjimų balansą ar vietinę pramonę.

 

Skaidrumo – valstybės narės privalo skelbti visas prekybos ir su prekyba susijusias priemones, kad būtų užtikrintas reguliacinių priemonių tikrumas, nuspėjamumas ir atsakomybė už jas.

 

Išimtys – GATT numato nemažai išimčių bendrai prekybos liberalizavimo taisyklei, tačiau jos suteikiamos griežtai pagal GATT nuostatas. Tokios išimtys susiję su mokėjimų balanso apsauga, specialiais tikslais – pvz., visuomenės saugumo, moralės ar sveikatos. Valstybės narės gali nuspręsti palengvinti kitų valstybių narių įsipareigojimus, taip pat numatomos lengvatos laisvosios prekybos zonoms (erdvėms), muitų sąjungoms, numatančioms dar geresnes prekybos sąlygas pagal tam tikras, paprastai – regionines, prekybos sistemas (EB, NAFTA, MERCOSUR).

 

Specialios nuostatos besivystančioms šalims – tam tikros privilegijos besivystančioms šalims GATT atsirado jau 1950 m., o 1965 m. joms buvo priimta speciali 4-a GATT dalis. 1964 m. JT GA sušaukė JT prekybos ir plėtros konferenciją (UNCTAD), siekiant skatinti besivystančių šalių ekonominį augimą per tarptautinę prekybą. Būtent šios konferencijos įtakoje atsirado GATT papildymai dėl besivystančių šalių, kurie numatė kai kurias taisykles besivystančių šalių naudai: abipusiškumo atsisakymo  – išsivysčiusios šalys suteikia besivystančioms šalims nuolaidas, kurių besivystančios šalys neprivalo suteikti išsivysčiusioms; įgalinimo sąlyga – atleidžianti besivystančias šalis nuo didžiausio palankumo statuso partnerių prekių atžvilgiu ir kt. palengvinimai besivystančioms šalims (pvz., teisė keistis prekybinėmis koncesijomis tarpusavyje).

Specialieji susitarimai (GATS, TRIPS, DSU)

Bendrasis susitarimas dėl paslaugų prekybos (angl. General Agreement on Trade in Servines – GATS) skirtas liberalizuoti paslaugų prekybai, kuri pastaruoju metu vis auga. Jo struktūra panaši į GATT: pagrindinė sutartis ir priedai, specialūs įsipareigojimai bei išimtys dėl konkrečių valstybių narių. Bendrieji GATS įpareigojimai, pvz., didžiausio palankumo režimas arba priemonių, kurių imasi valstybės, viešumas, taikomas visoms paslaugoms. Išimtys galimos tik jeigu jų buvo prašoma prieš GATS įsigaliojimą arba naujiems nariams jų prisijungimo metu, taip pat ir prie GATT minėtais svarbiais pagrindais (pvz., mokėjimų balanso problemos ar išoriniai finansiniai sunkumai). Visos išimtys yra nuolatos peržiūrimos ir neturi tęstis ilgiau kaip 10 metų. Specialūs valstybių įsipareigojimai aptariami „nacionaliniuose tvarkaraščiuose“. Jų apimtis gali būti skirtinga. Paprastai juose yra paslaugų sąrašai, kuriuose rinkos priėjimas ir  nacionalinis režimas garantuojamas ir nurodomi tam tikri ribojimai – pvz., sandorių vertės, operatorių tam tikrame rinkos segmente skaičius ir kt. GATS taip pat numato vienas po kito vykstančius derybų dėl laipsniško prekybos paslaugomis liberalizavimo etapus, o atskiriems jautriems paslaugų sektoriams – specialius režimus, kurie įtvirtinti susitarimo protokoluose (finansinėms paslaugoms – 1995 ir 1997), telekomunikacijoms (1997) ir fizinių asmenų judėjimui (1995).

 

Susitarimas dėl prekybinių intelektinės nuosavybės teisių aspektų (angl. Agreement on Trade Related Intellectual Property Rights – TRIPS).

 

TRIPS susitarimas sujungia tarptautinę prekybos sistemą su tarptautinėmis sutartimis, užtikrinančiomis intelektinės nuosavybės teisių apsaugą, konkrečiai – Paryžiaus ir Berno konvencijomis, kurias prižiūri Pasaulinė Intelektinės Nuosavybės Organizacija (WIPO). TRIPS numato nacionalinio režimo ir didžiausio palankumo režimo principus bei standartus dėl intelektinės nuosavybės teisių suteikimo, apimties, naudojimo. TRIPS apima tokias teises kaip autorinių teisių ir gretutinių teisių apsaugą, prekių ženklus, geografines nuorodas, pramoninį ir architektūrinį dizainą, patentus, neatskleistinos informacijos apsaugą. Be to, TRIPS nustato standartus dėl intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimo civilinėmis, administracinėmis ir baudžiamosiomis procedūromis.

 

Ginčų sprendimo susitarimas (angl. Dispute Settlement Understanding – DSU) – tam tikrą ginčų sprendimą jau turėjo GATT 1947, tačiau būtent Urugvajaus raundo metu (1986 – 1993 m.) ji buvo paversta integruota ginčų sprendimo sistema, pavesta prižiūrėti PPO struktūriniai daliai – Ginčų sprendimo institucijai (angl. Dispute Settlement Body – DSB), veikianti prie PPO Generalinės tarybos. Jeigu nustatoma, kad valstybė pažeidžia GATT normas, ji turi pirmiausia pranešti apie tai valstybei ir bandyti išspręsti ginčą tradicinėmis tarptautinių ginčų sprendimo priemonėmis. Jeigu per 60 dienų sprendimo pasiekti nepavyksta, šalis kreipiasi į DSB, kurią sudaro visų PPO valstybių narių atstovai. DSB tokiu atveju turi sukurti kolegiją, nebent konsensusu būtų priimtas kitoks sprendimas. Kolegija susideda iš trijų asmenų, paskirtų bendru ginčo šalių susitarimu. Jeigu šalys nesugeba susitarti dėl kolegijos per 20 dienų, Generalinis direktorius paskiria narius po konsultacijų. Kolegija įvykdo objektyvų situacijos įvertinimą pagal ginčo dalyvių pateiktus argumentus, taip pat pagal bet kurių kitų narių, turinčių interesą šiame ginče, pranešimus ir parengia rekomendaciją DSB, kuri priima galutinį sprendimą. Jeigu valstybė sprendimu nepatenkinta, ji gali kreiptis į Nuolatinę apeliacinę instituciją. DSB sprendimas, įprastomis aplinkybėmis, turi būti įgyvendinamas per 15 mėnesių, prižiūrint DSB. Jeigu valstybė nesutinka įgyvendinti sprendimo, DSB turi teisę leisti taikyti atsakomąsias priemones ir kt. DSU sistema yra vis dar besivystanti ir kai kurie kilę dideli ginčai (pvz., Bananas case, Beef Hormones case) kilę tarp JAV ir ES parodė, kad sistemą dar reiks tobulinti.

 

Šaltiniai:

https://www.mruni.eu/mru_lt_dokumentai/katedros/tarptautines_teises_katedra/studiju%20medziaga/TVT%20specialioji%20dalis.%207%20paskaita.doc

II. Pagrindiniai PPO principai

Santrauka

PPO susitarimai apima platų daugiašalės prekybos sričių spektrą: žemės ūkį, tekstilę, telekomunikacijas, bankininkystę, intelektinę nuosavybę ir daugelį kitų. PPO reguliuoja apie 97 proc. pasaulinės prekybos. Visos valstybės narės siekia pagrindinių PPO tikslų – šalinti kliūtis, trukdančias laisvai plėtoti prekybą ir sukurti efektyviai veikiantį prekybos ginčų sprendimo mechanizmą. PPO vykdo funkcijas, kurios užtikrina laisvesnę prekybą, t.y. įgyvendina prekybinius susitarimus, rengia susitikimus, kurių tikslas yra aptarti prekybos sąlygas, sprendžia prekybinius ginčus, stebi valstybių vykdomą nacionalinę prekybos politiką, bendradarbiauja su kitomis tarptautinėmis organizacijomis bei teikia techninę pagalbą ir konsultuoja besivystančias šalis.

Visos PPO narės prekiauja laikydamosi 38 GATT straipsniuose ir 28 PPO sutartyse išdėstytų prekybos taisyklių, kurios pasaulinę prekybos sistemą daro skaidresnę ir prognozuojamą. Praktikoje nusistovėję ir teisiškai įtvirtinti tokie pagrindiniai PPO veiklos principai:

Didžiausio palankumo statuso arba nediskriminavimo principas. Kiekviena PPO šalis narė turi vienodai palankiai traktuoti kitų narių prekybos partnerius, prekes ir paslaugas, t.y. jei vienai šaliai narei suteikiama ypatinga paslauga ar palankesnės sąlygos, pvz., žemesnė muito norma vienam iš šalies partnerių, tai tokios pat sąlygos turi būti suteikiamos ir visoms kitoms narėms. Šis principas yra prioritetas tiek GATT, tiek GATS ir TRIPS susitarimuose. Didžiausio palankumo statusas netaikomas GATT nuostatas atitinkančioms muitų sąjungoms ir laisvosios prekybos zonoms bei besivystančioms šalims, tačiau tokios išimtys yra sureguliuotos ir taikomos pagal griežtas sąlygas.

Nacionalinio režimo principas. Prekės, patekusios į PPO narės rinką, turi būti traktuojamos ne mažiau palankiai, kaip lygiavertės vietos gamybos prekės ir paslaugos. Minėta sąlyga taikoma ir užsienio bei vidaus paslaugoms, prekių ženklams, autorių teisėms ir patentams.

Nacionalinės rinkos apsaugos principas. Nustatyta, kad dėl importo tarifų ir nacionalinės pramonės vystymosi interesų šalys gali nustatyti apsaugą, kurią realizuotų tik per muitų tarifus, o ne vidaus prekybos politikos priemones, į kurias įeina ir kiekybiniai apribojimai (kvotos), standartai ir kt. PPO narės gali iš dalies nesilaikyti įsipareigojimų pagal GATT siekdamos apsaugoti moralę, visuomenės sveikatą ar žmonių, augalų, gyvūnų gyvybę, apsaugoti patentus, prekių ženklus, autorių teises, saugodamos nacionalinį saugumą, gali įvesti importo ribojimus siekdamos apsaugoti savo mokėjimų balansą, įvesti apsaugos priemones, jei didelės apimties importas padaro žalą ar yra reali jos grėsmė vietiniams gamintojams, 2/3 balsų dauguma sutarties šalys gali šaliai panaikinti tam tikrus valstybės įsipareigojimus pagal GATT (nuo 1955 metų, remiantis atleidimu nuo GATT įsipareigojimų, buvo atleista JAV nacionalinė žemės ūkio politika), leidžiami importo ribojimai žemės ūkio ir žuvininkystės produkcijai, jei jie yra nacionalinės žemės ūkio politikos dalis.

Stabilios ir laisvos prekybos principas užtikrina, kad šalys narės taiko suderintus ir vienodus prekybos tarifus. Tarifai mažinami daugiašalių derybų metu ir negali būti padidinti. Stabilumas ir prekybos numatomumas skatina prekybą, darbo vietų kūrimą, konkurencingumą. Prekybos barjerų mažinimas yra viena iš akivaizdžiausių laisvos prekybos priemonių. Tokie barjerai apima muito mokesčius arba tarifus, tokius matus kaip importo draudimai ir kvotos.

Sąžiningos konkurencijos principas. Konkurencija pasaulinėje rinkoje turi vykti pagal sąžiningus, valstybių suderintus principus. Šis principas susijęs su subsidijų ir antidempingo priemonių naudojimu. Būtinumą reguliuoti daugiašalę prekybą lemia tai, kad gamybos subsidijavimas ir privilegijų suteikimas eksportuojamai produkcijai sukelia konkurencinę kovą pasaulinėje rinkoje. Tokių priemonių nustatymas vienoje šalyje iššaukia atsakomąją reakciją iš kitų šalių, kurios, jų manymu, patiria nuostolius. Tai priveda prie abipusio kaltinimo nesąžininga konkurencija, kompensacinių priemonių įvedimo. Todėl PPO siekia neleisti įvesti „karinių subsidijų“ ir kompensacinių priemonių naudojimo protekcionistiniais tikslais.

Bendras kiekybinio importo ribojimo draudimas. Tokie ribojimai dažnai pasireiškia prekyboje žemės ūkio produktais, tekstile, plienu ir kai kuriomis kitomis prekėmis. Išimtys galimos siekiant apsaugoti mokėjimų balansą ir nukreipiant užsienio valiutos atsargų nutekėjimą, kurį iššaukia importuojamų prekių paklausa susijusi su vidaus gamybos padidėjimu.

Galimų veiksmų esant ypatingiems atvejams principas. Kiekvienu atveju yra numatomos išimtys ir priėmimas „apsauginių taisyklių“. „Išimtys“ reiškia galimybę atšaukti konkrečią taisyklę, nustatytą PPO, jei tai paremta ekonominėmis ar prekybinėmis aplinkybėmis. „Apsauginės taisyklės“ numato galimybę nustatyti importui apribojimus ar laikinus tarifinių nuolaidų prekybiniuose santykiuose panaikinimus, kuriuos sąlygoja didėjantys importo kiekiai, sukeliantys ar galintys sukelti nuostolius konkuruojantiems nacionaliniams gamintojams.

Regioninių prekybinių susitarimų principas numato, kad grupė šalių gali susitarti panaikinti arba sumažinti tarpusavio santykių barjerus. Tai leidžiama kaip didžiausio palankumo statuso principo išimtis esant tam tikroms sąlygoms ir laikantis nustatytų elgesio kriterijų. Numatoma, kad regioninės prekybininkų grupės gali būti laikomos muitų sąjunga ar laisvoji prekybos zona. Tokiais atvejais muitai ir kiti prekybos barjerai tarp šalių, priklausančių tokiai grupei, turi būti panaikinti.

Nuo 1964 m. GATT besivystančioms šalims nustatė įvairias taisykles, kurios skiriasi nuo bendrų GATT prekybos principų. 1964 m. Ženevoje Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja sušaukė Jungtinių Tautų prekybos ir plėtros konferenciją (UNCTAD). Be išsivysčiusių šalių konferencijoje buvo atstovaujama ir 77 besivystančioms šalims, o pavadinimas „Grupė 77“ išlieka ir dabar, nors besivystančių šalių padaugėjo.

Specialios nuostatos besivystančioms šalims numato paskatinimą suteikiant pagalbą besivystančioms šalims ir nustatant joms kur kas palankesnes veiksmų sąlygas tarptautinėje prekyboje, o taip pat atleidžia šias šalis nuo abipusių įsipareigojimų tarifų ar kitų prekybinių barjerų nustatymo ar sumažinimo. Tokijo raundo metu buvo priimta Bendroji preferencijų sistema, kuri nustatė prekybinius režimus besivystančioms šalims.

Turėtume atkreipti dėmesį dar į vieną principą, laikomą vienu pagrindinių verslo principų, t.y. principą „laikas – pinigai“. Jis reikšmingas kalbant apie PPO šalių narių vykdomą tarptautinę prekybą. Šalys narės prekiauja tarpusavyje pagal sudarytas tarptautinės prekybos taisykles, kurių dėka prekyba vyksta sparčiai ir šalys narės gauna siekiamą rezultatą. Vykstant pirkimo pardavimo procesui abi šalys suinteresuotos kuo greičiau ir palankesnėmis sąlygomis bei mažiausiomis sąnaudomis gauti prekę (paslaugą). PPO veikla yra nukreipta į šį procesą ir yra skirta kiek įmanoma geriau jį sureguliuoti. Šio principo laikymasis ypač svarbus PPO Ginčų sprendimo sistemos rėmuose, kai šalys narės siekia per kiek įmanoma trumpesnį laikotarpį išspręsti ginčą dėl tarptautinės prekybos taisyklių laikymosi ar taikymo.

NEDISKRIMINAVIMO principas yra vienas iš pagrindinių PPO prekybos principų, kartu su kitais principais užtikrinantis paprastesnę, numatomą ir skaidresnę prekybą, kas veda link prekybos palengvinimo, darbo vietų kūrimo, geresnių prekių ir paslaugų vartotojams pateikimo ir vieno pagrindinių verslo principo „laikas-pinigai“ užtikrinimo. Be to, yra būtinas tinkamas ir aiškus teisinis pagrindas PPO veiklai organizuoti, o apibendrinus aptartus aspektus matyti, kad PPO veiklos principai ir pagal juos veikiančios PPO teisės normos yra veiksnys, skatinantis tarptautinės prekybos vystymąsi ir liberalizavimą.

MFN paskirtis
 Prekybos liberalizavimas (santykinio pranašumo dėsnis)
 PPO tikslai
 pripažindamos, kad jų prekybos ir ekonomikos ryšiai turėtų būti plėtojami siekiant kelti pragyvenimo lygį, užtikrinti visišką užimtumą ir nuolatinį realių pajamų bei mokiosios paklausos didėjimą, taip pat plėtoti prekių ir paslaugų gamybą bei plėsti jų prekybą, optimaliai naudojant pasaulio išteklius siekiant išsaugoti ir išlaikyti aplinką, laikytis tolygaus plėtojimo principo ir aktyviau taikyti tam skirtas priemones taip, kad jos atitiktų skirtingo ekonominio lygio šalių atitinkamus poreikius ir interesus,

Pliusai
• Pašalina visas dirbtines kliūtis laisvai prekybai;
• Padeda įsitikinti, kad valstybė PPO narė turi galimybę įsigyti prekes geriausiomis siūlomomis sąlygomis;
• Išsaugo egzistuojančią lengvatų ir nuolaidų sistemą, drausdamas diskriminuoti valstybę narę;
• Įneša paprastumo ir pastovumo į tarptautinę prekybos sistemą;
• Yra suverenumo principo išraiška;
• Mažina konfliktų tikimybę tarp valstybių narių.

Minusai
• „Free rider“ problema;
• Siekia sukurti visų valstybių narių lygybę, neatsižvelgiant į valstybių narių skirtumus.

Bylų analizė

Taikymo sfera
• Spain-unroasted coffee (GATT Panel report)
• US-non rubber footwear II (GATT Panel report, para 6.8)
• Belgium-family allowances (GATT Panel report)
• EC-Bananas (Panel report, para 7.220-7.223, 7.235-7.241)
• Canada-Autos (AB Report, para 64-86)

De facto diskriminacija
• Canada-Autos (AB Report, para 64-86)
• Produktų panašumas
• unroasted coffee (GATT Panel report)
• Japan – dimension lumber (GATT Panel report, para 5.1-6.1)

Besąlygiškumas
• Belgium – family allowances (GATT Panel report)
• Canada – Autos (Panel report, para 10.18-10.30)
• EC – Tariff Preferences (Panel report, para 7.55 – 7.60)

 De jure diskriminacija: diskiminacinės priemonės, kurios aiškiai yra (mažiau) palankesnės atitinkamiems produktams priklausomai nuo pastarųjų kilmės (origin-based measures). Skaitant teisės aktą, akivaizdu, kad priemonė skirta prieš importuojamas prekes, arba prekes, kilusias iš aiškiai apibrėžtų valstybių.

 De facto discrimination: diskriminacija: paslėtptos diskiminacinės priemonės, kurios prima facie gali atrodyti vienodai taikomos visoms prekėms, tačiau šių priemonių taikymo kontekste, faktinės aplinkybės parodo, kad jos skirtos diskriminuoti prieš atitinkamas prekes.

Principo taikymo esmė
3 pakopų testas:
 Ar VN taikoma priemonė patenka į principo taikymo sferą?
 Ar lyginami produktai yra panašūs?
 Ar tapatus pranašumas suteikiamas iš karto ir besąlygiškai?

Panašumas ‘likeness’
 Kokie produktai panašūs?
 Ar panašūs produktai turi panašias ar vienodas savybes?
 Kurias savybes reikia lyginti?
 Ar pagaminimo metodas gali pateisinti skirtingo režimo taikymą panašioms prekėms?
 Kokie yra „panašumo“ aiškinimo kriterijai?

“… besąlygiškai…”
 Pagal MFN principą, visos PPO narės privalo yra iš karto ir besąlygiškai” suteikti tapačias sąlygas tokiai pačiai prekei [like product], kilusiai iš visų kitų Susitariančiųjų Šalių teritorijų arba skirtai joms
 Besąlygiškai reiškia
 Bet koks suteiktas pranašumas negali būti sąlygotas kompensacijos išmokėjimu?
 Ar
 Negali būti keliamos jokios sąlygos tapačiam pranašumui gauti?

Lietuva

Narystė PPO reiškia, kad Lietuva naudosis didžiausio palankumo šalies statusu (angl. MFN) ir nacionaliniu režimu (nediskriminavimo principu) prekiaudama su kitomis PPO narėmis, netaikys kiekybinių prekybos apribojimų, įšaldys importo muitų lygius ir vidaus paramos žemės ūkiui lygį, nebesubsidijuos žemės ūkio produktų eksporto. Lietuvos derybininkams pastaruosius punktus suderinti su kai kuriomis PPO narėmis buvo sunkiausia. Stojimo į PPO procesas jau suteikė naudos šalies ekonomikai, paskatindamas Lietuvos institucijas panaikinti priemones, ribojančias prekybą ir diskriminuojančias iš užsienio įvežamus produktus. Buvo panaikintos minimalios importo kainos, suvienodinti žyminiai mokesčiai už licencijas importuoti ir užsiiminėti didmenine prekyba alkoholiniais gėrimais bei naftos produktais, panaikintas abipusiškumo principas teikiant kai kurias, pavyzdžiui, draudimo paslaugas, panaikintos vietos įmonėms teiktos lengvatos atleidžiant jas nuo akcizo mokesčio. Pradėjus taikyti nediskriminavimo principą Lietuvoje, pradėta stabilizuoti ekonominę aplinką ir padidintas ekonominės politikos skaidrumas. Narystė PPO turėtų padėti greičiau sukurti stabilią ir atvirą verslo aplinką, kadangi derybų metu Lietuvos institucijos įsipareigoja įšaldyti ir vėliau mažinti muitų apsaugos lygį ir vidaus paramą. Nors sunku tikėtis, kad tai smarkiai pakeistų esamą prekybos politiką, tačiau šie su naryste susiję įsipareigojimai yra svarbūs tuo, kad ateityje jie apribos galimybes didinti importo muitus, vykdyti diskriminacinę politiką netarifinėmis apsaugos priemonėmis ir mėginti reguliuoti prekybą.

Šaltiniai:

Bieliauskienė, Inga. „PPO reikšmė tarptautinės prekybos reguliavime“, 2008, Magistro baigiamasis darbas. Mykolo Romerio universitetas.

http://vddb.library.lt/obj/LT-eLABa-0001:E.02~2008~D_20090204_112532-57370

III. PPO ginčų sprendimas

PPO ginčų sprendimo procedūros atsiradimo istorija ir teisiniai pagrindai

PPO ginčų sprendimo procedūra atsirado ne iš karto, ji kilo iš ilgo ir sudėtingo proceso, prasidėjusio dar GATT veikimo pradžioje. Kol GATT buvo pasaulinis susitarimas, o ne organizacija, ginčų sprendimo instituto nebuvo galimybės įsteigti. 1947 m. GATT tekste apskritai nėra formuluotės „ginčų sprendimo procedūra“, tik XXII str. ir XXIII str. nustatyta bendra padėtis apie konsultacijų, skirtų ginčų sprendimui, organizavimą bei prekybinių privilegijų anuliavimą ir sumažinimą, kurios laikui bėgant tapo vienomis pagrindinių PPO sistemos koncepcijų.

GATT epochos pradžioje susitariančiųjų šalių skundus nagrinėjo ir rekomendacijas ruošė GATT atstovas. Laikui bėgant paaiškėjo, kad toks ginčų „sprendimo“ mechanizmas nėra išsamus ir pakankamas, todėl tokia praktika buvo pakeista imant skirti darbo grupes, kurios peržiūrinėjo skundus ir pateikdavo paruoštus pranešimus susitariančioms šalims. Ginčo šalys dalyvaudavo darbo grupių susitikimuose, nors darbo efektyvumui tai nebuvo naudinga. Todėl 1952 m. buvo nuspręsta, kad ginčai būtų nagrinėjami kolegijoje, susidedančioje iš nepriklausomų ekspertų. Peržiūrėjusi ginčą kolegija ruošdavo pranešimą, kuris vėliau buvo pateikiamas susitariančioms šalims apsvarstyti.

1964 – 1970 metais ginčų sprendimo procedūra GATT buvo sustabdyta. To priežastis buvo Europos Ekonominės Bendrijos (toliau – EEB) vykdoma žemės ūkio politika ir preferenciniai prekybiniai susitarimai. 1960 m. išaugo GATT susitariančių šalių skaičius, ypač besivystančių šalių, kurios sudarė didesnę dalį GATT susitariančiųjų šalių. Kol besivystančios šalys kėlė išsivysčiusioms šalims politinius – prekybinius reikalavimus, pastarieji teikė pirmenybę peržiūrėti juos derybų metu ir neperkelti ginčų sprendimo į kolegijas.

Nuo 1970 m. jokių svarbių pakitimų GATT ginčų sprendimo sistemoje nebuvo. Skundų kiekis, pateiktas kolegijų peržiūrai, buvo nedidelis. 1979 m. Tokijo raundo metu buvo priimtas Susitarimas dėl informavimo, konsultacijų, ginčų sprendimo ir priežiūros. Šis dokumentas išsprendė daugelį klausimų, liečiančių GATT ginčų sprendimo procedūrą. Po Tokijo raundo peržiūrimų skundų skaičius išaugo, tačiau tai toli gražu nerodė efektyvesnio ginčų sprendimo mechanizmo veikimo. Ginčų sprendimo procedūra GATT vis dar turėjo daug trūkumų. Svarbiausi jų buvo:

1) kolegijų rekomendacijų patvirtinimui buvo būtinas visų susitariančių šalių konsensusas, o tai leido pralaimėjusiai bylą pusei užblokuoti pranešimą (teigiamo konsensuso taisyklė);

2) sutartys ir kodeksai, kurie buvo priimti GATT rėmuose, numatė skirtingas ginčų nagrinėjimo procedūras, kas lėmė procedūrų skirtingumą ir neaiškumą;

3) nebuvo numatytas laikotarpis, per kurį turi būti sudaroma kolegija ir atliekama skundų peržiūra, tai lėmė ilgus nagrinėjimo terminus.

Tokie ir kiti trūkumai rodė, kad GATT ginčų nagrinėjimo procedūra nepakankamai efektyvi, negali už tikrinti PPO principų laikymosi ir turi būti iš pagrindų peržiūrėta. Kol kolegijų pranešimai buvo skirti atskiroms bylos aplinkybėms, jie neturėjo ryšio su kitais ginčais.

Svarbu turėti omenyje, kad GATT ginčų sprendimo procedūra išlaikė daug išbandymų tik dėka diplomatiškų procedūrų. Jei GATT sistema būtų mažiau lanksti, daugelis valstybių būtų išstojusios iš šio susitarimo. GATT sėkmingai perėjo tapimo pasauline prekybos sistema procesą, peraugo į PPO, o GATT ginčų sprendimo precedentai tapo neatskiriama dalimi PPO teisinio lobyno.

Ministrų deklaracijoje, priimtoje Punta del Este 1986 m. rugsėjo 20 d. atskiru punktu buvo numatytas klausimas dėl ginčų sprendimo mechanizmo efektyvumo didinimo, t.y. taisyklių ir procedūrų, skirtų įgyvendinti priimtus sprendimus, tobulinimo. 1989 m. buvo priimtas Susitarimas dėl GATT ginčų sprendimo taisyklių ir procedūrų tobulinimo, numatantis arbitražinį nagrinėjimą. 1990 m. pradžioje susitariančios šalys pritarė principams, kurie turėjo tapti naujos Ginčų sprendimo sistemos pagrindu:

1) besąlygiška teisė įsteigti kolegiją;

2) pritarimas kolegijos pranešimams per funkcionavimo periodą negali būti blokuojamas, jeigu tik tai nenusprendžiama konsensuso būdu;

3) siekiant peržiūrėti kolegijos rekomendacijas, turi būti įsteigta apeliacinė instancija;

4) kolegijos rekomendacijų neįgyvendinimo atveju šalis, kurios interesai buvo pažeisti, turi teisę imtis priemonių prieš šalį pažeidėją ir šios priemonės negali būti blokuojamos pralaimėjusios šalies.

Priėmus šiuos ir kartu taikant pagrindinius PPO veiklos principus, GATT ginčų sprendimo procedūra Urugvajaus raundo metu buvo tobulinama ir įtvirtinta Susitarime dėl taisyklių ir tvarkos, reglamentuojančių ginčų sprendimą (toliau – Susitarimas), kurį sudaro 27 dalys ir 4 priedai. Susitarimo 3 str. šalys narės „patvirtina palankumą ginčų sprendimo principams, anksčiau taikytiems pagal GATT 1947 XXII ir XXIII straipsnius“.

Remiantis Susitarimu buvo sukurta PPO Ginčų sprendimo sistema, kurioje pagrindinė institucija, užtikrinanti pagrindinių PPO principų laikymąsi ir vadovaujanti ginčų nagrinėjimui yra Ginčų sprendimo taryba (toliau – GST), kurios funkcijas atlieka PPO Bendroji taryba. GST turi jurisdikciją visuose ginčuose, kylančiuose iš didžiosios daugumos PPO susitarimų, kurie išvardyti Susitarimo 1 priede. Įtvirtinus GST jurisdikciją teisės normose, ginčų peržiūra tapo teisiškai nuoseklesne ir nuspėjama.

Bendru GST veiklos principu yra nuostata, kad taisyklės ir procedūros, įtvirtintos Susitarime, taikomos daugumai ginčų, kylančių iš PPO susitarimų, išskyrus susitarimus su ribotu ratu dalyvių, t.y. pagal Susitarimą dėl prekybos civiline aviacija ir Susitarimą dėl vyriausybinių pirkimų. Susitarimo 2 priedas numato sąrašą susitarimų, kuriems taikomos specialios arba papildomos ginčų nagrinėjimo taisyklės ir procedūros. Specialios taisyklės taikomos ginčų peržiūrėjimui, kai ginčas kyla dėl Susitarimo dėl sanitarinių ir fitosanitarinių taisyklių, Susitarimo dėl techninių prekybos barjerų, Susitarimo dėl GATT 1994 VI str. taikymo, Susitarimo dėl GATT 1994 VII str. taikymo, Susitarimo dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių taikymo, o taip pat kai kurių GATS nuostatų taikymo.

Susitarime įtvirtinta diferencijavimo ir palankaus ginčų peržiūrėjimo koncepcija, kai viena iš ginčo šalių yra besivystanti šalis. Toks požiūris sąlygotas tuo, kad Urugvajaus raundo metu išsivysčiusioms šalims buvo būtina besivystančių šalių parama, kad pastarosios sutiktų pritarti bendram susitarimų paketui. Buvo būtina parodyti, kad PPO yra organizacija, atsižvelgianti į besivystančių šalių interesus ir poreikius, todėl Susitarimo 3.12 str. numatytos lengvatos besivystančioms šalims. Pvz., jei skundas paduotas prieš besivystančią šalį, terminas, skirtas konsultacijų pravedimui iki peržiūros klausimo kolegijoje, gali būti pratęstas. Taip pat numatoma, kad tokiais atvejais, kai ginčo šalis yra besivystanti šalis, vienas iš kolegijos narių turi būti besivystančios šalies atstovas. Visose ginčo nagrinėjimo stadijose dalyvaujant besivystančioms šalims, turi būti ypač atsižvelgiama į jų nuomonę. Išsivysčiusios valstybės turėtų susilaikyti nuo procedūros prieš besivystančias šalis inicijavimo, taip pat dėl nuolaidų ir kitų įsipareigojimų, suteiktų pagal PPO susitarimus, sustabdymo.

Taip palaipsniui buvo pereita nuo kelių, ginčų sprendimą reguliavusių GATT straipsnių, prie sistemos teisės normų, įtvirtintų Susitarime dėl taisyklių ir tvarkos, reglamentuojančių ginčų sprendimą, ir sudariusių sąlygas aiškiam, numanomam ir rezultatyviam ginčų nagrinėjimui bei užtikrinančių PPO veiklos principų laikymąsi.

PPO Ginčų sprendimo sistemos struktūra

PPO Ginčų sprendimo sistemos tikslas yra abiems ginčo pusėms priimtinas ir sutarčių nuostatas atitinkantis sprendimas. Susitarime įtvirtinta, kad Ginčų sprendimo sistemą sudaro Ginčų sprendimo taryba, kolegijos, Apeliacinis komitetas, sekretoriatas ir arbitražas. GST funkcijas atlieka PPO Bendroji taryba. Ji administruoja ginčų sprendimo taisykles ir tvarką, konsultacijų ir ginčų sprendimo nuostatas, esančias atitinkamose PPO sutartyse. GST turi įgaliojimus sudaryti kolegijas, tvirtinti arba atmesti jų arba Apeliacinio komiteto pranešimus, leisti sustabdyti nuolaidų ir kitokių įsipareigojimų, prisiimtų pagal atitinkamas PPO sutartis, taikymą, turi teisę konsensuso būdu priimti sprendimus, informuoti PPO tarybas ir komitetus apie nagrinėjamų ginčų eigą ir prižiūrėti priimtų rekomendacijų bei sprendimų įgyvendinimą. Susitarimo 3 str. 2 p. numatyta, kad GST rekomendacijos ir sprendimai negali praplėsti ar sumažinti narių teisių ar privilegijų, numatytų PPO susitarimuose. Taryba susirenka tada, kai mano esant reikalinga.

Kolegija padeda GST atlikti savo funkcijas, objektyviai įvertinti svarstomą atvejį, su juo susijusius faktus, nustato kiek tam atvejui pritaikomos atitinkamos PPO sutartys, renka ir sistemina duomenis, padėsiančius teikiant rekomendacijas ar priimant sprendimus, reguliariai konsultuojasi su ginčo šalimis ir suteikia galimybę rasti šalims priimtiną sprendimą. Kolegijos nariai yra kvalifikuoti asmenys, taip pat asmenys, kurie dirbo su aptariamu atveju arba pateikė jį kolegijai, atstovavo šaliai narei arba GATT susitariančiajai šaliai, arba atstovavo kurios nors iš PPO sutarčių ar jų pirmtakių taryboms, ar komitetams, arba dirbo Sekretoriate, dėstė arba publikavo tarptautinės prekybos teisės ar prekybos politikos sferose, arba buvo šalių narių aukšto rango prekybos politikos pareigūnai. Sekretoriatas išleidžia tokių asmenų sąrašą, iš kurio galima atrinkti kolegijos narius. Kolegiją sudaro trys nariai, šalys gali susitarti, kad ją sudarys ir penki nariai. Kolegijos nariai atlieka pareigas kaip privatūs asmenys, šalys narės negali jiems duoti nurodymų dėl svarstomų klausimų ar kitaip daryti įtaką jų sprendimams.

Kolegija sudaroma, kai tarp šalių narių vyksta konsultacijos, tašiau ginčo nepavyksta išspręsti per 60 dienų nuo prašymo pradėti konsultacijas gavimo dienos arba per 60 dienų laikotarpį, jei matoma, kad konsultacijomis ginčo išspręsti nepavyks. Susitarime numatyta, kad neatidėliotinais atvejais, pvz., jei ginčas susijęs su greitai gendančiais produktais, šalys narės pradeda konsultacijas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo prašymo gavimo dienos, o kolegija gali būti sudaroma jei per 20 dienų nuo prašymo gavimo dienos nepavyko ginčo išspręsti konsultacijų metu. Dėl kelių tokių pačių ar panašių ginčų gali būti nuspręsta sudaryti vieną kolegiją. Vėliausiai kolegija gali būti sudaryta GST posėdyje, vykstančiame po posėdžio, kuriame besiskundžianti šalis pateikė prašymą, išskyrus tuos atvejus, kai GST posėdyje nusprendė nesudaryti kolegijos. Prašymas pateikiamas raštu, jame nurodoma, ar vyko konsultacijos, ar nustatytos priemonės, dėl kurių kilo ginčas, ir ginčo teisinis pagrindas.

Sekretoriatas, be kitų PPO sistemoje atliekamų funkcijų, yra atsakingas už pagalbą kolegijoms, ypač juridiniais, istoriniais ir procedūriniais klausimais, taip pat už techninę ir kanceliarinę pagalbą, organizuoja suinteresuotoms šalims narėms specialius mokymo kursus apie ginčų nagrinėjimo tvarką ir praktiką. Sekretoriatui gali prireikti teikti papildomą teisinę pagalbą besivystančioms šalims narėms. Tokiu atveju Sekretoriatas pasirūpina, kad kiekvienai besivystančiai šaliai narei pateikus prašymą būtų prieinamas kvalifikuotas teisininkas iš PPO Techninio bendradarbiavimo tarnybos.

Apeliacinis komitetas buvo sukurtas Urugvajaus raundo metu. Jis svarsto apeliacijas, kurios buvo pateiktos dėl kolegijos nagrinėtų ginčų. Apeliacinį komitetą sudaro ir jo narius skiria GST. Jį sudaro septyni nariai, iš kurių trys dirba kurio nors ginčo nagrinėjime. Apeliacinio komiteto nariai turi turėti didelės patirties teisės, tarptautinės prekybos, atitinkamų PPO sutarčių srityse. Apeliacinio komiteto sudėtis turi atspindėti PPO narių sudėtį. Nariai skiriami 4 metų kadencijai ir gali būti paskirti pakartotinai dar vienąkart. Jie neturi teisės dalyvauti ginčuose, kurie gali tiesiogiai ar netiesiogiai sąlygoti interesų konfliktą. Siekiant teisės praktikos nuoseklumo, Apeliacinio komiteto nariai, kurie peržiūri konkretų ginčą, iki galutinio pranešimo parengimo veda neformalią konsultaciją su kitais Apeliacinio komiteto nariais.

Arbitražas yra alternatyvus ginčų sprendimo būdas ir gali padėti išspręsti tam tikrus ginčus dėl dalykų, kurie abiejų šalių aiškiai apibrėžti. Arbitras – individualus asmuo ar asmenų grupė, arba pirminės kolegijos nariai, kai jie atlieka arbitro pareigas.

PPO ginčų sprendimo sistemos struktūra pasižymi išbaigtumu ir PPO valstybės narės, pasinaudojusios ginčų nagrinėjimo procesu, turi galimybę teisiškai įtvirtintų procedūrų dėka išspręsti ginčus dėl galimo PPO susitarimuose įtvirtintų įsipareigojimų nevykdymo, netinkamo vykdymo arba kitokių veiksmų ar neveikimo, pažeidžiančių PPO veiklos principus.

PPO ginčų nagrinėjimo procesas

Ginčų sprendimo procedūra gali būti inicijuota tokiu atveju, jei paduodanti skundą valstybė parodo, kad privilegijos, tiesiogiai ar netiesiogiai išplaukiančios iš atitinkamo susitarimo, anuliuojamos arba sumažinamos, arba pasiekimas kokio nors tikslo pagal atitinkamą susitarimą yra apsunkinamas, t.y.:

  1. viena iš susitariančių šalių nesilaiko įsipareigojimų, prisiimtų pagal atitinkamo PPO susitarimo taisykles;
  2. vienai iš susitariančių šalių pritaikomos bet kokios taisyklės neatsižvelgiant į tai, ar jos prieštarauja atitinkamo susitarimo nuostatoms ar ne;
  3. egzistuoja kitokia situacija.

Privilegijų anuliavimo ar sumažinimo koncepcijos pagrindas yra idėja palaikyti teisių ir pareigų pusiausvyrą tarp PPO narių. Ši koncepcija pagal savo kilmę unikali ir atspindi PPO Ginčų sprendimo sistemos tikslų pradą – rūpintis nuolaidų pusiausvyros palaikymu. Susitarimas dėl taisyklių ir tvarkos, reglamentuojančių ginčų sprendimą, apjungia praktiškai visas žinomas priemones, skirtas tarptautinių ginčų reguliavimui, pvz., galimybę bet kuriuo proceso metu ginčo šalims sudaryti abipusį susitarimą ir taip išspręsti ginčą, nagrinėti ginčą ar tam tikrus ginčo klausimus arbitraže, apskųsti kolegijos sprendimus.

Pagrindinis PPO ginčų reguliavimo procedūros tikslas yra ne pavienis „teisminis“ sprendimas ir ne nuostolio atlyginimas valstybei, kuri kreipėsi su pareiškimu, o pažeisto prievolių ir teisių balanso atstatymas. GST veikla nukreipta į šalių pozicijų mažinimą ir raginimą spręsti ginčytiną situaciją, kylančią iš susitarimų. Būtent su tuo susijęs faktas, kad GST neturi įgaliojimų įvesti sankcijas į valstybių, nevykdančių priimtų susitarimų, santykius. Atsakomosios priemonės, kurios neturi baudžiamumo savybės, gali būti įvedamos tik valstybėms, padavusioms pareiškimą ir tokios sankcijos bet kokiu momentu gali būti nuimtos. Šis mechanizmas atspindi ypatingus tarpvalstybinius prekybinius santykius.

Ginčų sprendimo sistemoje peržiūrimų ginčų terminai numatyti Susitarime ir yra pakankamai subalansuoti. Kolegija peržiūri ginčą per 6 – 9 mėnesius nuo ginčo inicijavimo momento, o GST, pagal kolegijos pateiktas rekomendacijas dėl nagrinėjamo ginčo, priima sprendimą ne vėliau kaip per 1 metus nuo kolegijos sudarymo momento. Apeliaciniai pareiškimai peržiūrimi per 2 – 3 mėnesius nuo kolegijos pranešimo išplatinimo. Vadinasi, bendras teisės normose nustatytas ginčo nagrinėjimo terminas (jei buvo pateiktas apeliacinis skundas) nesiekia pusantrų metų.

Ginčų sprendimo procedūra susideda iš komplekso diplomatinių, arbitražinių ir teisinių būdų ginčams išspręsti. Susitarime nėra numatyta tokių terminų kaip ieškovas ir atsakovas, kurie, kalbant apie Ginčų sprendimo sistemos bylas, vartojami, tačiau kitokia, nei mums įprasta, reikšme, kas leidžia teigti, jog GST nėra teisminė instancija. Svarbu turėti omenyje, kad nei kolegijos, nei Apeliacinis komitetas nepriima sprendimų. Jie peržiūri ginčą ir rengia rekomendacijas (pranešimus), kurios sprendimo statusą įgauna tik tada, kai būna patvirtintos GST. Susitarime numatyti tokie ginčų nagrinėjimo etapai: konsultacijų vedimas, ginčų peržiūra kolegijose, Apeliaciniame komitete ir arbitraže.

Bendrasis ginčų nagrinėjimo procesas

Jei PPO šalis narė mano, kad kažkokia privilegija, jos gauta tiesiogiai ar netiesiogiai pagal vieną iš susitarimų, anuliuojama arba sumažinama, arba pasiekimas kažkokio tikslo pagal atitinkamą susitarimą apsunkinamas, tai ji gali kreiptis su prašymu dėl konsultacijų su kita šalimi nare, kurios veiksmai spėjamai pažeidė jos interesus.

Pagal Susitarimą gali būti taikomos geros valios paslaugų ir įtakos darymo procedūros, taikymas ir tarpininkavimas. Jas abipusiu susitarimu gali taikyti šalys arba gali pasiūlyti GST, taip siekdama padėti šalims narėms sureguliuoti ginčą. Kaip ir konsultacijos, jos yra konfidencialaus pobūdžio ir neužkerta teisės bet kuriai iš šalių taikyti kitas procedūras, jos gali būti pradėtos ir baigtos bet kuriuo metu. Įdomu, kad šios procedūros gali tęstis paraleliai su ginčų peržiūrėjimo procedūra kolegijoje esant ginčo šalių sutikimui.

Pirmiausiai šalis narė kreipiasi į kitą šalį narę pateikdama rašytinį prašymą pradėti konsultacijas, kuriame turi būti nurodoma tokio prašymo priežastis, skundo teisinis pagrindas ir priemonės, kurių atžvilgiu prašoma konsultacijų. Tokį prašymą padavusi šalis narė turi notifikuoti GST ir atitinkamoms taryboms bei komitetams.

Kreiptis į GST su skundu turi teisę tik PPO šalys narės: vykstant ginčo nagrinėjimui valstybė stoja prieš valstybę. Nežiūrint to, kad prievolės, prisiimtos valstybės, pirmiausiai paliečia teises ir interesus kompanijos, juridiniai asmenys neturi teisės kreiptis į GST, nekalbant apie fizinius asmenis. Pati organizacija taip pat negali paduoti skundo savo narių atžvilgiu ir tokiu atveju PPO nariai negali paduoti skundo dėl santykių su organizacijomis. Tokia padėtis pabrėžia faktą, kad PPO yra tarptautinė organizacija, kuri betarpiškai valdo savo narius. PPO nariai ir pati organizacija neturi abipusių prievolių, prievolės yra tik tarp PPO narių.

PPO narės prašyme dėl kolegijos sudarymo turi būti tiksliai nurodytos visos pretenzijos. Kolegija neturi teisės analizuoti klausimų, nenurodytų prašyme, net jei pagal kolegijos nuomonę tai būtina peržiūrint ginčą iš esmės. Korektiška ir aiški visų pretenzijų nuoroda suteikia atsakovui ir trečiosioms šalims galimybę susipažinti su teisiniu skundo pagrindu, kas yra būtina sąlyga jų procesinėms teisėms užtikrinti. Ši taisyklė liečia ir apeliacinius skundus. Prieš pateikdama atvejį nagrinėjimui šalis narė turi būti tikra, kad jos kreipimasis pagrįstas ir nepavyks pasiekti abipusio susitarimo.

Kolegija peržiūri bylą faktų ir teisės požiūriu. Kolegijos nariai turi būti nepriklausomi ir objektyvūs, turi vengti tiesioginio ar netiesioginio interesų konflikto ir turėti omenyje konfidencialų procedūros pobūdį. Procedūriniai klausimai peržiūrint ginčą kolegijoje sprendžiami remiantis 1996 m. dokumente patvirtinta „Darbine tvarka“, kuri pateikiama 3 Susitarimo priede. Kolegija turi pareikšti objektyvią nuomonę dėl jai perduotų klausimų, įtraukiant objektyvų faktinių bylos aplinkybių įvertinimą, o taip pat pritaikyti nustatytam ginčui atitinkamą susitarimą. Toliau kolegija pristato GST rekomendacijas, kurios turi padėti paruošti galutinį sprendimą. Dėmesio vertas faktas, kad kolegijos darbo grafikas 3 Susitarimo priede surašytas savaitėmis. Tokiu būdu buvo išspręstas vienas iš GATT epochos ginčo sprendimo procedūros trūkumų – ginčų peržiūros terminų nebuvimas.

Kolegija atidžiai peržiūri šalių pateiktus įrodymus, o išvadas pagal faktus, būtinus įrodyti teisinius argumentus, pateikia be komentarų siekiant tikslumo pristatomuose įrodymuose.

Svarbu pažymėti, kad peržiūrint ginčus akcentuojamas teorinių aplinkybių studijavimas siekiant pritaikyti ginčijamą priemonę, o ne siekiant faktinio rezultato jos taikyme. Įdomus ir kartu svarbus procesinis dokumentas nagrinėjant ginčą kolegijoje yra išankstinio supažindinimo šalių su kolegijos pranešimu stadija. Ši procedūra išvystyta Urugvajaus raunde. Pagal Susitarimo 15 str. išankstinis ginčų peržiūrėjimas susideda iš dviejų etapų. Pirmajame etape šalims pateikiami raštiški pranešimai (faktai ir argumentai) tam, kad šalys per kolegijos nustatytą terminą galėtų pateikti savo pastabas. Tai svarbu, nes faktai, kurie bus nustatyti pranešime, vėliau negalės būti ginčijami ar peržiūrimi. Antrajame etape šalims pateikiamas galutinis pranešimo variantas, susidedantis iš rašytinių skyrių, išvadų ir pabaigos, kolegijos sudarytų dėl ginčo esmės. Šalims vėl atsiranda galimybė pateikti savo pastabas bei komentarus, kurie gali būti peržiūrimi papildomame kolegijos posėdyje. Išvados baigiamojo pranešimo kolegijoje apima ir aptarimo argumentus, išsakytus išankstinio peržiūrėjimo stadijoje.

Išankstinio peržiūrėjimo stadija sudaro palankias sąlygas nustatyti bylos faktus ir aplinkybes, padeda išvengti neteisingų ir nekorektiškų formuluočių, kol šalys turi galimybę pareikšti prieštaravimą ir pateikti savo argumentus iki tada, kol pranešimas bus pateiktas visoms PPO narėms. Šalys narės, turinčios prieštaravimų dėl kolegijos pranešimo, pristato savo prieštaravimus raštu, kartu su juos pagrindžiančiais paaiškinimais. Išankstinio supažindinimo su pranešimu procedūros svarba tame, kad faktai, nustatyti kolegijos, paskui negali būti peržiūrimi Apeliaciniame komitete.

Tam, kad kolegija išsamiai ir visapusiškai išnagrinėtų ginčą, į šį procesą gali būti įtrauktos ir trečiosios šalys. Bet kuri šalis narė, turinti suinteresuotumą kolegijoje svarstomu klausimu ir notifikavusi šį suinteresuotumą GST, turi teisę būti išklausyta ir pateikti raštu kolegijai ir ginčo šalims savo poziciją. Be to, kolegija turi teisę gauti informaciją ar reikalingus duomenis iš bet kurio asmens ar institucijos, gali konsultuotis su ekspertais bei gauti jų nuomonę dėl svarstomo atvejo, gali prašyti ekspertų grupės pateikti raštišką ataskaitą apie faktus, susijusius su moksline ar technine ginčo šalies iškelta problema.

Ginčo šalys sekretoriatui pateikia raštu išdėstytas savo pozicijas ginčytinu klausimu, kurios perduodamos kitoms ginčo šalims ir kolegijai. Pirmoji savo poziciją pateikia besiskundžianti šalis, nebent kolegija nuspręstų, kad šios pozicijos turi būti pateikiamos tuo pačiu metu. Kolegija nustato, kada turi būti pateikta atsakančiosios šalies pozicija. Visos kitos pozicijos pateikiamos vienu metu.

Jei šalys pasiekia susitarimą kolegijos darbo metu, tai kolegija pateikia GST trumpą ginčo atvejo aprašymą ir susitarimo metu sutartą sprendimą. Tuo atveju, jei susitarimo pasiekti nepavyksta, kolegija GST pateikia raštišką ataskaitą, kurioje nurodomi nustatyti faktai, pritaikytos nuostatos, kolegijos pateikiamos išvados bei rekomendacijos ir jų pagrįstumas. Kolegija tyrimą turi atlikti per 6 mėnesius (neatidėliotinų atvejų tyrimo trukmė – 3 mėnesiai), terminą pradedant skaičiuoti nuo kolegijos sudarymo momento iki galutinės ataskaitos ginčo šalims pateikimo. Jei kolegija mano negalėsianti pateikti ataskaitos per nustatytą laikotarpį, turi kreipti į GST ir ją raštu informuoti apie tokio delsimo priežastis bei nurodyti laikotarpį, per kurį bus pateikta ataskaita, tačiau terminas nuo kolegijos sudarymo dienos iki ataskaitos pateikimo dienos negali viršyti 9 mėnesių.

Esant besiskundžiančios ginčo šalies prašymui kolegija gali bet kuriuo metu sustabdyti savo darbą 12 mėnesių laikotarpiui, o jam pasibaigus arba procesą sustabdžius ilgesniam laikotarpiui kolegijos įgaliojimai nutrūksta.

Kolegija nepriima sprendimų, o pristato paruoštus pranešimus (rekomendacijas) GST tolimesniam apdorojimui. Susitarimo 16 str. 4 p. numatyta, kad pranešimas kolegijoje laikomas priimtu, jei per 60 dienų nuo pranešimo peržiūrėjimo dienos tarp narių, kuri nors šalis neinformuos GST apie savo sprendimą paduoti apeliaciją arba GST nuspręs nepriimti pranešimo. Taigi, baigus kolegijoje nagrinėti ginčą, priimtas pranešimas gali būti apskųstas ir nagrinėjamas apeliacine tvarka.

Apeliacinis procesas

Apskųsti kolegijos ataskaitą gali tik ginčo šalys, o trečiosios šalys, kurios yra notifikavusios GST apie savo suinteresuotumą svarstomu klausimu, gali Apeliaciniam komitetui pateikti raštu išdėstytą savo poziciją ir turi galimybę pasisakyti.

Apeliacinis nagrinėjimas trunka iki 60 dienų nuo tos dienos, kai ginčo šalis oficialiai praneša apie sprendimą pateikti apeliaciją, iki tos dienos, kai Apeliacinis komitetas išplatina savo ataskaitą. Jei Apeliacinis komitetas mano negalėsiantis laiku pateikti ataskaitos, jis informuoja GST apie uždelsimo priežastis ir nurodo, kada ataskaita bus pateikta. Procesas negali tęstis ilgiau nei 90 dienų. Apeliacija turi apsiriboti tik kolegijos ataskaitoje pateiktais teisės klausimais ir jų interpretacija.

Apeliacinis komitetas apeliacijas svarsto apeliacinio nagrinėjimo posėdžiuose. Komiteto ataskaitos, kaip ir kolegijų ataskaitos, rengiamos nedalyvaujant ginčo šalims pagal pateiktą informaciją ir padarytus pareiškimus. Būna atvejų, kai apeliaciniai skundai paduodami laimėjusios ginčą šalies, kuri nesutinka su kolegijos argumentais, aiškinimais arba išvadomis, padarytais dėl atskirų klausimų ir neturinčių esminio poveikio galutinėms peržiūrimo ginčo išvadoms. Dažnai apeliacinį skundą paduoda abi šalys. Visa tai rodo, kad didžioji dauguma rekomendacijų, kurias pateikia kolegijos ir esančių peržiūros rėmuose, paskui perduodamos Apeliaciniam komitetui. Visi apeliaciniai skundai priimami peržiūrai, nes Apeliacinis komitetas neturi teisės atsisakyti peržiūrėti skundus. Urugvajaus raundo metu skambėjo pasiūlymai dėl teisės Apeliaciniam komitetui spręsti dėl apeliacinio skundo atmetimo. Šis pasiūlymas nebuvo priimtas, todėl esant galiojančiai tvarkai kiekviena valstybė, kuri nepatenkinta kolegijos išvadomis, turi teisę paduoti apeliacinį skundą neabejotinai žinodama, kad šis bus priimtas.

Pagal Susitarimo 3 str. 7 p., prieš iškeliant bylą, PPO šalis narė savo nuožiūra įvertina, ar bus rezultatyvus bylos nagrinėjimas. Praktikoje ši norma yra deklaratyvaus pobūdžio. Valstybės dažnai paduoda apeliacinį skundą, siekdamos atidėti sprendimo įgyvendinimą arba pademonstruoti visuomenei – rinkėjams ir mokesčių mokėtojams, kad buvo išbandyti visi galimi apskundimo būdai. Daugumos kolegijų rekomendacijų apskundimas veda link ginčo peržiūros pirmoje instancijoje reikšmės sumažinimo, žemina kolegijų autoritetą, o tai reiškia, kad ginčo peržiūra kolegijose tampa privalomu etapu, kurio perėjimas yra neišvengiamas tolimesnei peržiūrai Apeliaciniame komitete.

Apeliacinis komitetas gali patvirtinti, pakeisti arba atmesti kolegijos nustatytus teisinius faktus ir išvadas. Jo ataskaitas tvirtina GST ir jos sprendimai turi būti besąlygiškai priimami ginčo šalių, išskyrus tuos atvejus, kai GST per 30 dienų nuo ataskaitos išplatinimo šalims narėms nusprendžia nepatvirtinti Apeliacinio komiteto ataskaitos.

Arbitražinis nagrinėjimas

Arbitražinis nagrinėjimas laikomas alternatyviu ginčų sprendimo būdu ir reglamentuojamas Susitarimo 25 str. Arbitražinio nagrinėjimo šalys savarankiškai nustato arbitražo procedūrą. Kreipimasis į arbitražą vykdomas abipusiu šalių susitarimu, o arbitražo nuosprendžiui paklūstama besąlygiškai. Šalys privalo informuoti PPO narius apie sprendimą pasinaudoti arbitražiniu nagrinėjimu tam, kad suinteresuoti asmenys šalims sutikus galėtų tapti tokio nagrinėjimo dalyviais.

Arbitražinio svarstymo metu nuolaidos ar kiti įsipareigojimai negali būti sustabdomi. Arbitras nenagrinėja nuolaidų ar kitų įsipareigojimų, kuriuos norima sustabdyti, pobūdžio, bet nustato, ar tokio sustabdymo lygis ekvivalentiškas nuolaidų ar įsipareigojimų anuliavimo ar sumažinimo lygiui. Jis nustato, ar siūlomas nuolaidų ar kitų įsipareigojimų sustabdymas pagal atitinkamą sutartį yra leidžiamas. Kai arbitras nagrinėja konkretų skundą, kad nebuvo laikomasi nuolaidų ar kitų įsipareigojimų sustabdymo arba sumažinimo skyrimo tvarkos, ar principų, jis nagrinėją šį skundą. Jei arbitras nustato, kad tokios tvarkos ir principų nebuvo laikomasi, besiskundžiančioji šalis turi juos pritaikyti tinkamai. Apie arbitražo nuosprendį informuojama GST ir kitos institucijos, susijusios su atitinkama PPO sutartimi.

Arbitražo sprendime negali būti PPO susitarimų normų interpretavimo, kas yra išimtinė GST teisė, sprendimas yra privalomas šalims. GST kontroliuoja arbitražo sprendimo įgyvendinimą bendra tvarka. Jei arbitražo sprendimas nėra įgyvendinamas, gali būti panaudoti mechanizmai kompensacijų suteikimui ir sustabdomos nuolaidos. PPO nariai retai naudojasi arbitražo procedūra.

PPO Ginčų sprendimo sistemos sprendimų įgyvendinimo būdai

Greitas GST rekomendacijų ir sprendimų vykdymas yra esminis dalykas, siekiant užtikrinti efektyvų ginčų sprendimą visų šalių narių labui. Kolegija ir Apeliacinis komitetas gali nuspręsti, kad kokia nors priemonė prieštarauja atitinkamai PPO sutarčiai ir PPO veiklos principams, tokiu atveju jie pateikia rekomendacijas, kad ginčo šalis suderintų tą priemonę su atitinkama sutartimi. Apeliacinis komitetas arba kolegija dar gali pasiūlyti būdus, kaip ginčo šalis tas rekomendacijas turėtų įgyvendinti. Tačiau jie negali sumažinti ar padidinti teisių ir pareigų, kurias šalims narėms numato atitinkamos PPO sutartys.

Jeigu praktiškai yra neįmanoma nedelsiant vykdyti rekomendacijų ir sprendimų, ginčo šalis, dėl kurios priemonių buvo kreiptasi, turi tai padaryti per motyvuotai pagrįstą laikotarpį, kuris siūlomas nagrinėtosios ginčo šalies ir yra patvirtintas GST. Šalis, dėl kurios buvo kreiptasi, gali rekomendacijas ir sprendimus įvykdyti ir per laikotarpį, dėl kurio susitarė ginčo šalys, arba laikotarpį, nustatytą arbitražo, kuris pagal bendrą taisyklę negali viršyti 15 mėnesių. Toks ilgas laikotarpis neišvengiamas, nes dažniausiai priemonės, pažeidžiančios PPO susitarimus, yra taikomos įstatyminiu lygiu ir, siekiant įnešti pokyčių į įstatyminius aktus, būtina atlikti nemažai ilgai trunkančių procedūrų.

Jei rekomendacijos ir sprendimai neįvykdomi per motyvuotai pagrįstą laikotarpį, gali būti nuspręsta taikyti laikinąsias priemones – kompensacijas ir nuolaidų ar kitų įsipareigojimų sustabdymą. Jeigu nagrinėjamai ginčo šaliai, kurios priemonė buvo pripažinta neatitinkanti PPO sutarties ir pažeidžianti PPO veiklos principus, nepavyksta suderinti priemonės su tomis sutartimis arba ta šalis kitaip neįvykdo rekomendacijų ar sprendimų per motyvuotai pagrįstą laikotarpį, tokia šalis narė, jeigu jos prašoma, bet ne vėliau kaip prieš motyvuotai pagrįsto laikotarpio pabaigą, pradeda derybas su bet kuria šalimi, kuri iniciavo ginčo sprendimo procedūras, siekdama nustatyti abiems pusėms priimtiną kompensaciją. „Kompensacijos“ apibrėžimas nėra įtvirtintas Susitarime, tačiau akivaizdu, kad tai yra nuolaidų šaliai, kurios interesai buvo pažeisti, suteikimas. Kompensacija yra savanoriška priemonė ir jei dėl jos nesusitariama per 20 dienų nuo motyvuotai pagrįsto termino pabaigos, bet kuri šalis, inicijavusi ginčo sprendimo procedūrą, gali prašyti GST leisti sustabdyti nagrinėjamai šaliai narei nuolaidų ar kitų įsipareigojimų, numatytų atitinkamose PPO sutartyse, taikymą.

Besiskundžiančioji šalis narė nuolaidas ar kitus įsipareigojimus sustabdyti gali tik laikydamasi tam tikros tvarkos ir principų. Atsižvelgdama į prekybą atitinkamame sektoriuje, į tos prekybos reikšmę tai šaliai, į ekonominio pobūdžio elementus, kaip, pvz., nuolaidų ar kitų ekonominių įsipareigojimų sumažinimą, besiskundžiančioji šalis turi siekti, kad būtų sustabdytas nuolaidų ar kitų įsipareigojimų taikymas tame pačiame sektoriuje, kaip ir tas, kuriame buvo nustatytas pažeidimas. Tačiau jei šalis mano, kad tai nėra efektyvu, ji gali siekti sustabdyti nuolaidas ar kitus įsipareigojimus, numatytus pagal tą pačią sutartį, tik kitame sektoriuje. Jei susiklosčiusios rimtos aplinkybės ir nėra efektyvus nuolaidų ar kitų įsipareigojimų sustabdymas kituose nurodytos sutarties sektoriuose, besiskundžiančioji šalis gali siekti, kad būtų sustabdytos nuolaidos ar kiti įsipareigojimai, numatyti kitose PPO sutartyse. Nuolaidų ar kitų įsipareigojimų sustabdymo lygis turi būti ekvivalentiškas nuolaidų ar įsipareigojimų anuliavimo ar sumažinimo lygiui.

Norėdama pasinaudoti nuolaidų ar kitų įsipareigojimų sustabdymo priemonėmis ginčo šalis turi pateikti GST raštišką prašymą ir taip gauti jos leidimą. GST gali neleisti sustabdyti nuolaidų ar kitų įsipareigojimų, jei tai draudžia atitinkamos sutartys. Jeigu besiskundžiančioji šalis nesutinka su siūlomu nuolaidų ar kitų įsipareigojimų sustabdymo lygiu arba mano, kad nebuvo laikomasi nustatytų principų ar tvarkos, susijusių su nuolaidų ar kitų įsipareigojimų sustabdymu ar sumažinimu kituose sektoriuose, nei buvo padarytas pažeidimas pagal su tą pažeidimą numatančią sutartį arba kitą sutartį, tai toks atvejis yra perduodamas svarstyti arbitražui. Tokį arbitražą vykdo pirminė kolegija arba arbitras. Vykstant arbitražiniam nagrinėjimui sustabdomų nuolaidų ar kitų įsipareigojimų pobūdis neanalizuojamas. Arbitražo užduotis yra išspręsti klausimą dėl sustabdomų nuolaidų proporcingumo lyginant su anuliuojamomis ar sumažinamomis privilegijomis. Esant būtinumui gali būti peržiūrimas ir klausimas dėl to, ar nedraudžiamas nuolaidų sustabdymas pagal atitinkamą susitarimą.

Nuolaidų ar kitų įsipareigojimų sustabdymas turi būti laikinas ir trukti tol, kol priemonės, prieštaravusios atitinkamai sutarčiai, bus pašalintos arba kol šalis narė, turinti įgyvendinti rekomendacijas ar sprendimus, nepateikia sprendimo dėl naudos anuliavimo ar sumažinimo, arba kol nepasiekiamas abiems pusėms priimtinas sprendimas.

Šalys narės gali siekti žalos atlyginimo dėl įsipareigojimų pažeidimo ar kitokios naudos anuliavimo arba sumažinimo, arba trukdymo pasiekti atitinkamose PPO sutartyse numatytus tikslus. Svarbu pažymėti, kad PPO neturi galimybės priversti valstybes nares vykdyti GST sprendimus. Priemonių poveikis pažeidimams gali būti daromas tik šalies narės, pagal kurios skundą peržiūrimas ginčas, iniciatyva. PPO negali inicijuoti atsakomųjų priemonių įvedimo ir negali savo sprendimu įvesti kokios nors sankcijos. PPO įgaliojimų nustatyti sankcijas valstybėms, nevykdančioms GST sprendimų, neturėjimą, galime laikyti vienu iš Ginčų sprendimo sistemos trūkumų. Be to, nėra ir galimybės įvesti baudas ar atlyginti nuostolius už ne laiku įvykdytą GST sprendimą.

Teisės normų konfliktai sprendžiant ginčus PPO sistemoje

Pauwelyn išanalizavęs PPO teisę kitų tarptautinės teisės normų kontekste padarė išvadą, kad PPO yra tarptautinės viešosios teisės šaka. Remiantis tuo, PPO teisė turi būti aiškinama kitų tarptautinės teisės normų kontekste tiek, kiek šios normos atskleidžia PPO narių bendrus ketinimus. Kitos tarptautinės teisės normos turi būti taikomos PPO susitarimams tik jei tai numatyta šiuose susitarimuose.

PPO normų konfliktai dažniausiai sprendžiami pagal PPO susitarimuose numatytas sąlygas. Nesant tokių sąlygų taikomos įprastos tarptautinės teisės taisyklės. Jei visos PPO nuostatos yra dalis to paties susitarimo, tai principas, kad naujesnis įstatymas dominuoja (lex posterior), neveikia. Tada taikomas principas, jog specialusis įstatymas dominuoja (lex specialis), ir taip išsprendžiama daugelis konfliktų, pvz., tarp GATT ir GATS normų.

PPO susitarimai turi būti aiškinami ir taikomi visos tarptautinės teisės kontekste. Tai leidžia užpildyti spragas, tačiau toks taikymas atmeta PPO taisykles. PPO teisė turi būti vienodinama su viešąja tarptautine teise, panaudojant abi – vertikaliąją (tai yra santykis su kitomis subsistemomis) ir horizontaliąją (bendrosios tarptautinės teisės atžvilgiu) integraciją.

Institucijos, taikydamos teisės normas, turi neperžengti kompetencijos ribų, bet kai tik yra sprendžiami individualūs ginčai turi būti taikomos visos tiesiogiai susijusios PPO ir kitos teisės normos, tam kad „atitinkamai pagal tarptautinę teisę“ išspręsti ginčą.

Ginčų nagrinėjimo metu kolegija, kitaip nei Apeliacinis komitetas, nėra nuolatinis organas, ji sudaroma ad hoc (vienkartinis, specialiai šiam tikslui) pagal procedūras, numatytas Susitarime, kiekvienam nagrinėjamam ginčui. Kolegijų ir Apeliacinio komiteto aprašomoji sprendimo dalis ir išvados turi „rekomendacijų“ statusą šalims, jos turi būti patvirtintos GST, kad įgautų teisinę galią ir būtų privalomos. Dar kartą šis patvirtinimas turi įvykti esant neigiamam GST konsensusui. Ši procedūra reiškia, kad teismingumą PPO įgyvendina GST.

PPO nariai suteikia privalomą jurisdikciją PPO „teisminei valdžiai“ iš anksto ir pagal specifinius ieškinius, kylančius tik iš PPO susitarimų. Tačiau jai nėra suteikta jurisdikcija spręsti visus prekybinius ginčus tarp PPO narių. Svarbu pastebėti ir tai, kad reglamentuojamas ir palaikomas ieškinių pateikimas, o priešieškiniai, kuriuos, kaip atsiliepimą į pareiškėjo skundą, galėtų pateikti atsakovas, gali būti pradedami tik kaip nauja procedūra.

Skundas dėl tarptautinės prekybos taisyklių pažeidimo, jei tai numatyta PPO susitarimuose, gali būti pateiktas kolegijai nagrinėti. Kolegija neturi jurisdikcijos nagrinėti skundų pagal PPO taisykles kitaip nei įtvirtinta PPO sudarytuose susitarimuose. PPO kolegija gali išspręsti tik kitokio tipo skundus jei reikia užtikrinti ginčo šalių teises. Tai kolegijos jurisdikcijoje yra ad hoc ir yra būtinas bendras pritarimas, pvz., pagal Susitarimo 7.3 str. galima susitarti dėl kitokios nei standartinė kolegijos darbo apibrėžties, kurią GST gali nurodyti savo pirmininkui konsultuojantis su ginčo šalimis, tokiu atveju šalys narės gali iškelti bet kokį su tuo susijusį klausimą; pagal Susitarimo 25 str. arbitražas gali spręsti ginčus „dėl tam tikrų dalykų, kurie abiejų šalių aiškiai apibrėžti“.

Prieš „taikydama teisę“ ginčų sprendimo metu kolegija privalo įtraukti visas su ginčo šalimis susijusias tarptautinės teisės normas, net jei kolegijos jurisdikcija ribojama pateikto ieškinio. Tokia situacija veda prie bendrosios tarptautinės teisės taisyklių taikymo tose srityse, kurios nesureguliuotos PPO susitarimų, o kiti, ne PPO susitarimai, gali būti pritaikomi esant PPO teisės konfliktams.

 

Šaltiniai:

Bieliauskienė, Inga. „PPO reikšmė tarptautinės prekybos reguliavime“, 2008, Magistro baigiamasis darbas. Mykolo Romerio universitetas.

http://vddb.library.lt/obj/LT-eLABa-0001:E.02~2008~D_20090204_112532-57370

IV. Prekyba prekėmis (tarifai)

Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT ’94)

Dėl dvidešimto amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais patiriamų prekybos problemų šalys turėjo plėtoti vis sudėtingesnius santykius, todėl atsirado būtinybė sukurti pagrindą, kuris palengvintų ir reguliuotų prekybos derybas. 1947 m. sudarytame Bendrajame susitarime dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT) buvo ne tik numatytas tarptautinis apskritasis stalas ir kartu priimtas daugiašalis požiūris į prekybą, bet ir sukurta tarptautiniu mastu pripažinta prekybos taisyklių sistema.

Pagrindinis tikslas buvo sudaryti vienodas sąlygas visiems nariams gerokai sumažinant muitų tarifus ir kitus prekybos apribojimus ir panaikinant diskriminacinį režimą tarptautinėje prekyboje. Vystantis tarptautinei prekybai (iš prekybos materialiomis prekėmis į prekybą paslaugomis ir idėjomis) GATT pertvarkytas ir institucionalizuotas įsteigus Pasaulio prekybos organizaciją (PPO). 1995 m. įsteigta PPO sujungė ankstesnius prekybos susitarimus – GATT, Susitarimą dėl žemės ūkio ir Susitarimą dėl tekstilės gaminių ir drabužių, taip pat papildomus bendrus susitarimus. Svarbiausi iš jų – Bendrasis susitarimas dėl prekybos paslaugomis (GATS) ir Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (TRIPS).

GATT paskirtis – įtvirtinti bendrus principus ir taisykles dėl tarptautinės prekybos liberalizavimo, daugiašalio susitarimo pagrindu mažinti muitų ir kitokias kliūtis prekybai bei panaikinti diskriminaciją tarp valstybių prekyboje. GATT veikė nuo 1948 m. iki 1994 m. Veikimo forma – vadinamieji „derybų raundai“ (etapai), kurių metu GATT buvo pildomas papildomais protokolais, susitarimais ir kt. Pvz., iš pradžių tokios derybos daugiausia apėmė prekybos taisyklių nustatymą – ypač muitų mažinimą, 7-ajame dešimtmetyje prasidėjo derybos dėl antidempingo priemonių, Tokijo raundo metu (1973 – 1979) buvo priimti net 9 prekybos kodeksai ir susitarimai. Raundai trukdavo ilgai – po keletą metų, GATT išsirutuliojo į milžinišką ir komplikuotą sistemą, kurią būtinai reikėjo institucionalizuoti bei sisteminti, todėl Urugvajaus raundo metu (1986 – 1993) buvo užsibrėžtas tikslas ne tik transformuoti GATT į PPO, bet ir sureguliuoti ir naujas sritis: prekybą paslaugomis, prekybą, susijusią su intelektinės nuosavybės objektais, investicinių priemonių prekybą.

Tarifinių įsipareigojimų, muitų ir nuolaidų suderinimas – nors GATT nedraudžia tarifų ir muitų, tačiau visą laiką stengiasi juos mažinti (pvz., Urugvajaus raundo metu muitai  buvo sumažinti iki 40 proc.) Šie tarifiniai įsipareigojimai bei muitai yra išdėstomi vad. „Tarifinių įsipareigojimų ir nuolaidų sąrašuose (angl. „Schedules of Concessions“), kurie skirti kiekvienai konkrečiai  valstybei narei ir pridedami prie GATT.

Žiurėti:

https://www.wto.org/english/tratop_e/schedules_e/goods_schedules_table_e.htm

Kaip reikia interpretuoti? (Vienos Konvencija, žr. EC – Computer Equipment, para 84)

Teisingas taikymas – (žr. Argentina – Textiles and Apparel, para 45; Canada – Dairy, para 134; EC – Chicken Cuts, para 276)

Teisinga klasifikacija – (žr. Spain – Unroasted Coffe, para 44)

 

Kiekybinių ribojimų draudimas – kiekybiniai importo ar eksporto ribojimai (pvz., importo ar eksporto kvotos, eksporto importo licencijų ribojimas ar panašios priemonės) yra draudžiami, dėl tikėtino prekybos iškraipymo. Išimtys iš šio draudimo leidžiamos tik remiantis bendromis GATT taisyklėmis, pvz., siekiant apsaugoti sutarties šalių mokėjimų balansą ar vietinę pramonę.

Skaidrumas – valstybės narės privalo skelbti visas prekybos ir su prekyba susijusias priemones, kad būtų užtikrintas reguliacinių priemonių tikrumas, nuspėjamumas ir atsakomybė už jas.

Išimtys – GATT numato nemažai išimčių bendrai prekybos liberalizavimo taisyklei, tačiau jos suteikiamos griežtai pagal GATT nuostatas. Tokios išimtys susiję su mokėjimų balanso apsauga, specialiais tikslais – pvz., visuomenės saugumo, moralės ar sveikatos. Valstybės narės gali nuspręsti palengvinti kitų valstybių narių įsipareigojimus, taip pat numatomos lengvatos laisvosios prekybos zonoms (erdvėms), muitų sąjungoms, numatančioms dar geresnes prekybos sąlygas pagal tam tikras, paprastai – regionines, prekybos sistemas (EB, NAFTA, MERCOSUR).

Specialios nuostatos besivystančioms šalims – tam tikros privilegijos besivystančioms šalims GATT atsirado jau 1950 m., o 1965 m. joms buvo priimta speciali 4-a GATT dalis. 1964 m. JT GA sušaukė JT prekybos ir plėtros konferenciją (UNCTAD), siekiant skatinti besivystančių šalių ekonominį augimą per tarptautinę prekybą. Būtent šios konferencijos įtakoje atsirado GATT papildymai dėl besivystančių šalių, kurie numatė kai kurias taisykles besivystančių šalių naudai: abipusiškumo atsisakymo  – išsivysčiusios šalys suteikia besivystančioms šalims nuolaidas, kurių besivystančios šalys neprivalo suteikti išsivysčiusioms; įgalinimo sąlyga – atleidžianti besivystančias šalis nuo didžiausio palankumo statuso partnerių prekių atžvilgiu ir kt. palengvinimai besivystančioms šalims (pvz., teisė keistis prekybinėmis koncesijomis tarpusavyje)

 

Pagrindiniai tarptautines prekybos sistemos principai

Tarifiniai ribojimai ir netarifiniai ribojimai

PPO susitarimai apima daugelį daugiašalės prekybos sričių: žemės ūkį, tekstilę, bankininkystę, telekomunikacijas, pramoninius standartus, intelektinę nuosavybę ir daugelį kitų. Tačiau egzistuoja bendri tarptautinės prekybos sistemos principai:

  1. Nediskriminavimas. Prekybos sistemoje neturi būti diskriminacijos. Valstybė neturi diskriminuoti prekybos partnerių. Visi prekybos partneriai būti traktuojami vienodai, t.y. jiems turi būti suteiktas didžiausio palankumo statusas.

Nediskriminavimo principą sudaro 2 režimai: Didžiausio palankumo statusas (DPS) ir Nacionalinis statusas (NS)

DPS liečia tarifus, kitas rinkliavas, preferencijas, privilegijas, imunitetus ir pan. Pagal jį, jeigu šalis suteikė  kitos šalies kokiai tai prekei kažkokią pirmenybę, tai tuoj pat ir besąlygiškai turi suteikti tą pačią pirmenybę tokiai pat prekei, kilusiai iš visų kitų susitariančių šalių. Reiškia, bet kurios tarifų nuolaidos, kurias padarė viena šalis kitai, turi būti tuoj pat ir besąlygiškai pritaikytos panašioms prekėms iš visų sutarties narių.

Tačiau yra išimtis, leidžianti kurti regioninius prekybos blokus (muitų sąjungas, laisvos prekybos zonas). Ši išimtis prieštarauja DPS, nes vienos valstybės traktuojamos palankiau nei kitos.

Kaip tai veikia praktikoje?(Ilgos derybos ir skirtingi interesai, priklausomai nuo konkrečių muitų konkrečioms prekėms)

Derybos (pagal konkretų produktą, dėl visų produktų, pagal sektorius)

 

NS režimas siekia apriboti diskriminaciją, kai narės taiko  priemones, pirmenybę teikiančias vietos gamintojams prieš užsienio gamintojus. NS yra GATT nuostata, jog prekėms, importuotoms į kitos šalies teritoriją, yra taikomas ne mažesnio palankumo režimas nei jau taikomas vietinės kilmės panašioms prekėms. Vienodas palankumas turi būti taikomas visiems įstatymams, taisyklėms bei reikalavimams, įtakojantiems prekių pardavimą, pasiūlą, pirkimą, transportavimą, paskirstymą ir panaudojimą. Šio principo taikymas reiškia, jog kai tik užsienio prekė kirto sieną, tai toliau ji turi teisę judėti šalies viduje taip, kaip ir vietinė prekė.

Kaip tai veikia praktikoje? (nacionalinių gamintojų apsauga, tarifo eskalacija – žaliavų ir pagamintų produktų eksportas)

 

Valstybė, sumažinusi prekybos barjerus, turi tai padaryti visų valstybių PPO narių prekėms ir paslaugoms. Šis principas yra įtvirtintas GATT sutarties I straipsnyje:

„kiekviena privilegija, lengvata ar neliečiamumas, suteiktas sutarties šaliai produkto, kilusio iš ar skirto bet kuriai šaliai, turi būti nedelsiant ir besąlygiškai pradėtas taikyti panašiems produktams, kilusiems iš arba skirtiems visoms kitoms sutartį pasirašiusioms šalims“.

Šis principas yra taikomas trijose pagrindinėse srityse, reguliuojamose PPO: prekyboje prekėmis (GATT), prekyboje paslaugomis (GATS) ir prekyboje prekiaujamomis intelektinės nuosavybės teisėmis (TRIPS). Didžiausio palankumo statusas netaikomas GATT nuostatus atitinkančioms muitų sąjungoms ir laisvosios prekybos zonoms bei besivystančioms šalims.

 

GATT taisyklių išimtys yra prekybos suvaržymo principai. Pagal GATT XX straipsnį, sutarties šalys gali imtis priemonių, prieštaraujančių pagrindiniams GATT principams, jei jos yra pagrįstos bendromis išimtimis. GATT principai netaikomi, esant: būtinybei apsaugoti moralę, visuomenės sveikatą ar žmonių, gyvūnų, augalų gyvybę; aukso ar sidabro importui ar eksportui, poreikiui apsaugoti patentus, prekių ženklus ar autoriaus teises; produktams, pagamintiems naudojant kalinių darbą; išsemiamų gamtos ištekliu apsaugai, jei tos priemonės taip pat yra taikomos vietinei gamybai ir vartojimui; susitarimui dėl pagrindinių produktų, jei tai atitinka susitarimo šalių priimtus kriterijus; laikiniems produktu eksporto ribojimams, kurie yra būtini vietinei pramonei, jei viena valstybinio stabilizavimo plano dalių yra vidaus kainų palaikymas žemiau pasaulinių kainų lygio.

Be šių bendrų išimčių, yra priemonės, kurių, norėdamos iš dalies nesilaikyti GATT, gali imtis valstybės, o būtent:

1) pagal GATT XXI straipsnį sutarties šalys gali iš dalies nesilaikyti įsipareigojimų pagal GATT, saugodamos nacionalinį saugumą;
2) pagal GATT XII straipsnį sutarties šalys gali įvesti importo ribojimus, siekdamos apsaugoti savo mokėjimų balansą;
3) pagal GATT XIX straipsnį taip pat gali būti įvestos apsaugos priemonės tuo atveju, jei didelės apimties importas padaro žalą ar potencialiai gali tokią žalą padaryti vietiniams gamintojams. Šios priemonės paprastai laikomos laikinai panaikinant muitų lengvatas ar įvedant kiekybinius ribojimus. Tačiau apsaugos priemonės negali būti naudojamos, saugantis nuo importo iš tam tikros konkrečios šalies;
4) išimtiniais atvejais dviejų trečdalių balsų dauguma sutarties šalys gali tam tikrai šaliai panaikinti tam tikrus valstybės įsipareigojimus pagal GATT. Atleidimas yra laikina priemonė. Pavyzdžiui, nuo 1955 metų, remiantis atleidimu, nuo GATT įsipareigojimų buvo atleista JAV nacionalinė žemės ūkio politika;
5) be to, pagal GATT yra leidžiami importo ribojimai žemės ūkio ir žuvininkystės produkcijai, jei šie ribojimai yra nacionalinės žemės ūkio politikos dalis.

Laisvesnė prekyba. GATT nustato prekybos liberalizavimo priemones. Todėl GATT draudžia:) 1) kiekybinius ribojimus (importo ir eksporto licencijas, kvotas); 2) kitus netarifinius barjerus (įvairias protekcionistines priemones, turinčias tokį patį poveikį kaip tarifiniai ir kiekybiniai ribojimai); 3) diskriminacinį apmokestinimą.
Tarifiniai ribojimai. Vienas iš pagrindinių GATT tikslų yra muitų sumažinimas. GATT nedraudžia nustatyti muitus, tačiau įpareigoja sutarties šalis nuolat derėtis dėl abipusių muitų nuolaidų suteikimo, t. y muitų sumažinimo. Derybos dėl muitų mažinimo vykdomos, remiantis daugiašaliu principu derybų raundų metu.
Kiekybinių ribojimų draudimas. GATT XI straipsnis draudžia kiekybinius ribojimus: kvotas, importo ir eksporto licencijas ir kitas turinčias panašų poveikį priemones. Kiekybinės išimtys yra leidžiamos remiantis bendromis GATT išimčių taisyklėmis, t. y. siekiant apsaugoti sutarties šalių mokėjimų balansą ir užsienio valiutos atsargas ar vietinę pramonę. Be to, taikomos specialios kiekybinių ribojimų draudimo išimtys:

laikini maisto produktų ir kitų pagrindinių produktų eksporto ribojimai, kai yra šią produktų trūkumas rinkoje;

žemės ūkio ir žuvininkystės produktų importo ribojimai, kai šie ribojimai yra žemės ūkio produktų kainų subsidijavimo nacionalinės programos dalis;

pagrindinių produktų ribojimai.

 

Daugelis kitų nei GATT dvišalių ir daugiašalių susitarimų, siekiant apsisaugoti nuo importo iš besivystančių šalių į išsivysčiusias šalis, nustatė kokybinius tekstilės ir kiekinius drabužių ribojimus. Be to, 1974 metais GATT sistemoje buvo sudarytas Susitarimas dėl audinių (Multifibre Arragement – MFA), kuris apsaugojo nuo tekstilės rinkos disbalanso ir užtikrino prekybos tekstile „ramų augimą“. MFA nustatė keletą kiekybinių ribojimų rinkoje:

galimybė susitarti dėl maksimalios importo apimties ir, esant įprastoms aplinkybėms, jį kasmet didinti 6 procentais. Jei toks susitarimas tarp importuojančios ir eksportuojančios šalies nebuvo pasiektas, importuojanti šalis gali pagal MFA sąlygas nustatyti kiekybinius ribojimus;

kita galimybė yra sudaryti dvišalę sutartį, nustatančią pradinį importą ir vertės kasmetinį padidėjimą.
MFA vykdymui prižiūrėti buvo įkurta Tekstilės prekybą prižiūrinti institucija (Textile Monitoring Body TMB). TMB gali teikti tik rekomendacijas. Urugvajaus raundas parodė tolesnę, prekybos tekstilės sektoriuje liberalizaciją. Buvo nuspręsta tarptautinę prekybą tekstile įtraukti į bendrą GATT režimą iki 2004 metų pabaigos.

Importuojančios šalys be MFA dvišalėse derybose išsiderėjo daug savanoriškų eksporto ribojimų (voluntary export restrictions – VER). Ši priemonė siekia riboti tam tikro produkto iš tam tikros šalies eksportą. Kadangi dėl šių susitarimų buvo deramasi dvišaliai, jiems nebuvo taikomas nediskriminavimo, t.y. vienodo taikymo visoms valstybėms, principas. Populiariausias šios rūšies pavyzdys yra ES ir JAV rinkų apsauga nuo automobilių ir elektronikos importo iš Japonijos, panaudojant savanoriškus eksporto ribojimus (VER). Dabar pagal apsaugos susitarimą, parengtą Urugvajaus raundo metu, VER yra uždrausti ir naudojami tik esant ypatingoms aplinkybėms.
Kiti netarifiniai barjerai. Muitų efektą galima pasiekti ir kitais būdais. Vienas iš šių būdų yra netarifiniai ribojimai. Tarptautinėje prekyboje yra tūkstančiai tokių ribojimų. GATT neturi bendrų netarifinių barjerų draudimo taisyklių, tik keletas taisyklių reglamentuoja tam tikrų netarifinių barjerų naudojimą šiose srityse:
1) valstybinės įmonės. Pirkimai ir pardavimai turi remtis komerciniais motyvais, todėl GATT neleidžia, kad sutarties šalys reikalautų, jog valstybinės įmonės teiktų pirmenybę vietiniams gamintojams;

2) viešieji pirkimai. Daugelyje šalių valstybė prekes ir paslaugas perka tik iš vietinių įmonių. 1979 metais Tokijo raunde buvo sudarytas specialus GATT pirkimų kodeksas (Sutartis dėl viešųjų pirkimų), vėliau Urugvajaus raunde susitarta dėl naujo pirkimų kodekso, kuriuo siekiama reguliuoti valstybinius prekių ir paslaugų pirkimus, viršijančius 130tūkst. specialiųjų skolinimosi teisių (SST), ir jiems nustatytos specialios pirkinių taisyklės;

3) techniniai prekybos barjerai. GATT draudžia valstybėms įvesti importui ar eksportui techninius barjerus (pavyzdžiui, prekių kokybės, sudėties reikalavimus, t.t.), nors kai kurie ribojimai yra pateisinami, esant ypatingoms aplinkybėms (pavyzdžiui, susiję su įmonių, gyvūnų, augalų ir aplinkos saugumu bei sveikata, su sąlyga, kad šios priemonės nėra diskriminacinės). Susitarimas dėl techninių prekybos barjerų buvo pasirašytas Tokijo raundo metu ir įsigaliojo 1980 metu sausio l dieną.

 

Diskriminacinis apmokestinimas. GATT III straipsnis draudžia importuojamoms prekėms nustatyti tiesioginius ar netiesioginius vidinius mokesčius ar kitas fiskalines priemones, didesnes nei tos, kurios laikomos panašiems nacionaliniams produktams.

Plėtra ir ekonomikos reforma

Nuo 1964 metų GATT besivystančioms šalims nustatė įvairias taisykles, kurios skiriasi nuo bendrų GATT prekybos, principų. 1964 metais Ženevoje JTGA sušaukė JT prekybos ir plėtros konferenciją (UNCTAD). Be išsivysčiusių šalių, konferencijoje buvo atstovaujama ir 77 besivystančioms šalims. Pavadinimas „Grupė 77″ (G-77) išlieka ir dabar, nors besivystančių šalių labai padaugėjo.

UNCTAD buvo įkurta, siekiant skatinti besivystančių šalių ekonominį augimą per tarptautinę prekybą. UNCTAD aptarė šiuos klausimus: sutartis dėl pagrindinių produktų; specialių priemonių mažiausiai išsivysčiusioms valstybėms teikimas; 0,7 procento BNP, kaip tikslinės išsivysčiusių šalių pagalbos besivystančioms šalims, skyrimas; technologijų perdavimas, t.t.

Darant įtaką UNCTAD, GATT buvo papildytas IV dalimi „Dėl prekybos ir plėtros“, kuri yra skirta besivystančioms šalims. Šios nuostatos įsigaliojo 1966 metais. Pagrindiniai GATT IV dalies principai ir nuostatos yra šios:
1) nėra abipusiškumo, t.y. išsivysčiusių ir besivystančių šalių santykiai nėra pagrįsti abipusiškumo principu (nuolaidos padarytos išsivysčiusių šalių besivystančioms šalims nereiškia, kad tokias pačias nuolaidas besivystančios šalys turi suteikti išsivysčiusioms šalims);

2) Tokijo raunde sutarties šalys susitarė dėl vadinamojo įgalinimo punkto, kuris besivystančioms šalims suteikia lengvatinį statusą, t.y. atleidžia jas nuo didžiausio palankumo statuso, tam tikrais atvejais suteikiant besivystančioms šalims įvairias tarifines ir netarifines lengvatas bei abipuses lengvatas tarp besivystančių šalių. Lengvatinis statusas turi atitikti tam tikrus reikalavimus: pavyzdžiui, jis turi remtis tikru besivystančios šalies poreikiu, turi būti suderintas su GATT ir t.t. Jei besivystančios šalies ekonomikos būklė pagerėja, jai preferencinė sistema turi būti panaikinta;

3) bendros tarifinės lengvatos. Prieš pradedant naudoti įgalinimo punktą, bendrosios tarifinės lengvatos buvo taikomos atleidžiant nuo muitų. To pavyzdys buvo susitarimas UNCTAD sistemoje, kuris suteikė lengvatų besivystančioms šalinis prekiaujant apdirbamosios pramonės, pusfabrikačių pramonės gaminiais ir perdirbtais žemės ūkio produktais. Bendra muitų nuolaida buvo arba mažesnis muitas, arba visiškas atleidimas nuo muitų. Daug šalių suteikė šias lengvatas (pavyzdžiui, Japonija, Suomija. Vengrija, Austrija). JAV lengvatos buvo sąlyginės. ES taip pat naudoja diferencijuotas (sąlygines) lengvatas: ji atsižvelgia į kiekvienos sutarties šalies, gaunančios lengvatą, situaciją. Ypač yra skatinamos mažiausiai išsivysčiusios šalys;

4) eksporto stabilizavimo priemonės, t.y. priemonės, stabilizuojančios eksporto kainas, kurios buvo naudojamos kai kurių besivystančių šalių atžvilgiu. Pavyzdžiui, nuo 1976 metų ES garantuoja minimalias pajamas iš kai kurių pagrindinių produktų eksporto arba finansuojant eksporto deficitą mokėjimu iš ES (Stabex sistemos atvejis), arba teikia palankias nekomercines paskolas (Sysmin sistemos atvejis);

5) tarptautiniai susitarimai dėl pagrindinių produktų. Daugelis besivystančių šalių yra priklausomos nuo vieno ar dviejų pagrindinių produktų. Pagrindiniai produktai yra gaminami ir eksportuojami daugiausiai iš besivystančių šalių. GATT IV dalis įpareigoja sutarties šalis, kur galima, sudaryti tarptautinius prekybos susitarimus dėl pagrindinių produktų, turinčių labai didelę reikšmę besivystančioms šalims. Šie susitarimai reguliuoja šių produktų rinką (kainas ir t. t.). Dabar rinkos reguliavimo susitarimai galioja javams, kakavai, kaučiukui, džiutui ir medienai. Kiekvienas rinką reguliuojantis susitarimas turi tarptautinę instituciją, kurioje atstovaujamos ir gaminančios, ir vartojančios šalys. Be to, susitarimas numato sankcijas ir ginčų sprendimo procedūras. Be kito ko, kai kurie susitarimai numato bendrą GATT ginčų sprendimo sistemą. Bendri susitarimai nenustato nei eksporto kontrolės, nei kainų fiksavimo mechanizmo;

6) gamintojų organizacijos. Kai kurios pagrindinius ar žaliavinius produktus gaminančios šalys sudarė gamintoju organizacijas, kurios atstovauja jų bendriems interesams. Geriausiai žinoma organizacija yra Valstybių Naftos eksportuotojų organizacija (Organization of Petroleum Exporting Countries – OPEC). OPEC šalys keletui metu tarp savęs pasidalija eksporto kvotas, tačiau šių kvotų ne visada buvo laikomasi, o tai sumažino organizacijos efektyvumą

 

Muitai bei jų rūšys.

Muitų tarifai ir kiekybiniai apribojimai

Muitų tarifas – pagrindinis prekybos reguliavimo instrumentas. PPO siekia, kad jis būtų vienintelė prekybos ribojimo priemonė. Daugiašalių derybų metu siekiama

  • sumažinti muitus,
  • “įšaldyti” juos tame pačiame lygyje, kokiame jie yra taikomi
  • arba įsipareigoti, kad atskiri muitai arba vidutinis muitų mokesčių dydis nustatytų kategorijų prekėms neviršytų nustatytų dydžių, t.y. pririšti juos, nustatyti “lubas”.

Įsipareigojimai tarifų srityje yra šalies “tarifinių įsipareigojimų ir nuolaidų sąrašuose”, kurie yra GATT  priedas (22 500 puslapių).

Išsivysčiusios šalys įsipareigojo tarifų mažinimą pradėti 1995.01.01 ir baigti per 5 m.

Industrinėms prekėms tarifai turėjo būti sumažinti net 40%, o betarifinės prekybos dalis pramoninių prekių eksporte turėjo pasiekti 44% (vietoj buvusių 20). Pasibaigus pereinamajam laikotarpiui industrinių šalių vidutinis tarifas pramoninėms prekėms turėjo sudaryti tik 3.8%.  Industrinės valstybės įsipareigojo 99% tarifų pramoninėms prekėms buvo pririšti. Pabaigus vykdyti Urugvajaus derybų raundo įsipareigojimus aukštesni tarifai išliko tik prekyboje jautriomis prekėmis: žemės ūkio produktais, tekstilės, odos, gumos, kelionės  gaminiais, batais, plienu.

Urugvajaus derybų raunde kiekybiniai apribojimai panaikinti.

Muitas – pagal muito tarifą nustatytas privalomas mokestis, kuriuo apmokestinamos eksportuojamos bei importuojamos prekės. Muito tarifas – tai prekybos politikos bei vyriausybės reguliavimo šalies viduje rinkos, sąveikaujančios su pasauline rinka, instrumentas, kuris yra susistemintas bei suderintas su prekių nomenklatūra. Muitų tarifai bei kvotos yra valstybės prekių politikos pagrindinis instrumentas, kurio naudojimas yra įteisintas tarptautinėmis normomis.

Muito mokestis – privalomas įnašas, paimamas muitinių organų, jis atsiranda kaip importo ar  eksporto dalis. Muito mokesčiai vykdo šias funkcijas:

1) fiskalinė. Taikytina importo bei eksporto mokesčiams, nes pinigai eina į valstybės biudžetą;

2) protekcinė. Tik importo prekėms, siekiama apsaugoti vietinių gamintojų prekes;

3) balansavimo. Eksporto prekėms, kurių eksportas valstybės nepageidaujamas, nes kainos nacionalinėje rinkoje žemesnės nei pasaulinėje.

 

Pagal muitų ėmimo pobūdį muitai gali būti:

 

1) advalioriniai (ad volorem). Tai procentas nuo prekės kainos. Privalumas – palaikomas vienodas vidaus rinkos apsaugos lygis nepriklausomai nuo kainų šiam produktui vidaus rinkoje svyravimo. Trūkumas – visada reikia žinoti prekės kainą, ją įvertinti;

 

2) specifiniai. Tam tikra suma už prekės vnt. Naudojama standartizuotoms prekėms, bet nebėra galimybių manipuliuoti kainomis;

 

3) mišrūs. Čia objektas kaip procentas nuo prekės vertės, o kitas objektas – pinigų suma, tenkanti prekės vnt.

 

Pagal savo pobūdį muitai gali būti: 1) sezoniniai. Naudojami operatyviam tarptautinės prekybos reguliavimui, ypač sezoninėms prekėms; 2) antidempingo. Naudojama, kai prekės įvežamos bei išvežamos iš šalies žemesne kaina nei analogiškos bei jeigu gali būti padaryta žala šalies interesams. Dempingo yra naudojimas nelegalus; 3) kompensaciniai. Taikomi importuojamoms prekėms, kurių gamyboje buvo naudojamos subsidijos. Šių muitų tarifai naudojami šalyje, norint apsaugoti šalies ekonomiką nuo nesąžiningos konkurencijos.

 

Pagal kilmę muitai gali būti: 1) autonominiai- įvedami valstybės; 2) konvenciniai – įvedami dvišaliu be daugiašaliu susitarimu; 3) preferenciniai – taikomi norint sumažinti muitą prekėms, įvežamoms iš kitų šalių.

 

Pagal tarifų tipą muitai gali būti: – pastovūs – muito suma nustatoma valstybės organų bei nekinta; – kintami – muito suma gali kisti valstybės organų apibrėžtose situacijose.

 

Pagal skaičiavimo būdą: – nominalūs – nurodomi muitų tarifuose; – efektyvūs – realus muitų tarifų lygis galutinėms prekėms, apskaičiavus muitus pagrindinėms bei šalutinėms dalims.

 

Pagal tarifų struktūrą: 1) specialieji – kaip atsakomoji priemonė prieš diskriminacinius atskirų įmonių, šalių veiksmus; 2) fiskaliniai – kai prekės apmokestinamos siekiant padidinti valstybės pajamas; 3) protekciniai – apsaugoti vietinius gamintojus; 4) išlyginamieji – prekės apmokestinamos norint išlyginti importinės produkcijos kainas; 5) retorsiniai – taikomi apmokestinti prekes šalių, kurios pirmos padidina muitus savo prekėms.

 

Siekiant apsaugoto vietinius produkcijos gamintojus bei stimuliuoti žaliavų bei pusfabrikačių įvežimą naudojama tarifo eskalacija. Tai prekių apmokestinimo lygio augimas jos apdirbimo lygio dydžiu. Didelis muitų rūšių skaičius patvirtina jų svarbą bei naudojimo sudėtingumą. Muitų įvedimas valstybėse turi įvairią įtaką.

 

Kaip veiktų eskalacija praktikoje?

Įvertinimas 

Vertybiniams tarifams taikyti priimtos muitinio vertinimo taisyklės.

 

GATT reikalauja, kad “importuojamos prekės muitinis įvertinimas turėtų būti grindžiamas faktine importuojamos prekės, kuriai taikomas muitas, verte arba panašios prekės verte, tačiau neturi būti grindžiamas nacionalinės kilmės prekės verte arba ginčytinomis bei fiktyviomis vertėmis”.

 

Faktine verte laikoma kaina, už kurią tokios ar panašios prekės yra parduodamos ar siūlomos parduoti esant visiškos konkurencijos sąlygomis.

 

Sutartis vertinimo pagrindu laiko sandorio vertę: “importuojamų prekių muitinė vertė turi būti sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta ar mokėtina už prekę, parduodamą eksportui į importuojančią šalį”. Tačiau  jei kyla abejonių dėl sandorio vertės dydžio pagrįstumo, tai tada rekomenduojamas taikyti kitus būdus:

 

  • tapačių prekių sandorio vertę,
  • panašių prekių sandorio vertę,
  • dedukcijos metodą arba
  • apskaičiuojamąją vertę.

 

Faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina – tai visi pirkėjo įvykdyti ar priklausantys įvykdyti mokėjimai pardavėjui arba pardavėjo naudai už importuotas prekes, įskaitant visus įvykdytus arba priklausančius įvykdyti pirkėjo mokėjimus pardavėjui arba, vykdant pardavėjo įsipareigojimus, trečiajam asmeniui, esančius importuotų prekių pardavimo pirkėjui sąlyga. Būtinoji sąlyga – turi būti įvykęs pardavimas, t.y. sandoris, pagal kurį sumokėta ar įsipareigota sumokėti kaina. Jei ši sąlyga netenkinama, nes prekės importuotos kaip dovanos ar kitokio pobūdžio nemokamos siuntos, konsignacijos pagrindu, tiekiamos vienos kompanijos viduje, taip pat pagal lizingo kontraktą ar išnuomojamos, įvykę prekių natūriniai mainai, nuosavybės teisės neperleidžiamos pirkėjui, sandorio vertės metodas negali būti taikomas.

 

Faktine kaina pripažįstama tik realiai pagal sandorio sąlygas susitarta suma, todėl visi užslėpti mokėjimai, nuolaidos bei kitos kompensacijos traktuojamos kaip vertės sudėtinė dalis, nepaisant aplinkybės, įtrauktos jos į sąskaitą faktūrą, ar ne. Tad jeigu nuolaida suteikiama tik po importavimo ir nėra nulemta prekių kiekio, ji retroaktyviai nekeičia prekių muitinės vertės. Pažymėtina, jog jei susitariama dėl didesnės nei minimali kainos vien siekiant išvengti antidempingo muitų taikymo, tokia kaina nepaisant tikslo, pripažįstama sandorio verte.

 

Mokėjimo forma nebūtinai turi būti pinigų pervedimas. Gali būti mokama tiesiogiai arba netiesiogiai (netiesioginio mokėjimo forma būtų laikoma visas ar dalinis pardavėjo skolos apmokėjimas), pvz., pateikiant akredityvus arba vertybinius popierius. Pažymėtina, kad mokėjimai tarp fizinių asmenų, atliekami grynųjų pinigų forma, paprastai muitinės pareigūnų pripažįstami kaip keliantys abejonių dėl nurodytos sandorio vertės tikrumo. Pirkėjo atliekama rinkodaros veikla – t. y. veikla, susijusi su vertinamų prekių reklamavimu ir jų pardavimo skatinimu bei techninio aptarnavimo garantijomis, laikoma atliekama jo paties sąskaita, net jeigu ji atliekama vykdant pirkėjo įsipareigojimą pardavėjui, vadinasi, neturi būti pripažįstama netiesioginiu mokėjimu pardavėjui.

Kilmės taisyklės

 

Taikant preferencinį prekybos režimą svarbų vaidmenį vaidina kilmės taisyklės. 

Bendra kilmės taisyklių nuostata yra tokia: “šalis, apibrėžiama kaip tam tikros prekės kilmės šalis, yra arba šalis, kurioje ta prekė buvo pagaminta/gauta visa arba, tais atvejais, kai su prekės pagaminimu susijusi daugiau negu viena šalis, kilmės šalimi laikoma ta šalis, kurioje atliktas paskutinis esminis prekės pakeitimas.”

 

Pagrindiniai kriterijai, kaip nustatyti esminį prekės pakeitimą:

  • tai pridėtinės vertės procentinis ir/arba
  • gamybos arba perdirbimo operacijų kriterijai.

 

Kaip įvertinti kilmę? (žr. US – Textiles Rules of Origin, paras 6.23, 6.118, 6.190-91, 6.221, 6.231, 6.271, 6.272).

 

 

Bylų sąrašas:

 

Kaip interpretuoti? (Vienos Konvencija, žr. EC – Computer Equipment, para 84)

Teisingas taikymas – (žr. Argentina – Textiles and Apparel, para 45; Canada – Dairy, para 134; EC – Chicken Cuts, para 276)

Teisinga klasifikacija – (žr. Spain – Unroasted Coffe, para 44)

 

Kaip įvertinti kilmę? (žr. US – Textiles Rules of Origin, paras 6.23, 6.118, 6.190-91, 6.221, 6.231, 6.271, 6.272).

 

Šaltiniai:

https://05491055831575437361.googlegroups.com/attach/949baa8b311fec05/5.Tarptautin%C4%97%20prekybos%20politika%20prez.pptx?part=0.5&vt=ANaJVrFBH8JZ0iciPC4eP8DmTFbSZmTDgszjsGTtRBM7c7MbqscuAG1hCCKMQFSFGGEMofVLaQ4ocTeJ66ICI6a73vUulogzJ-wowN8d8eIencHvKUbncqY

http://xa.yimg.com/kq/groups/18553406/1078551320/name/TE+2006+I+dalis.doc

 

 

V. Prekyba prekėmis (netarifiniai barjerai)

Netarifiniai – kiekiniai ir paslėpto protekcionizmo metodai 

Muitų efektą galima pasiekti ir kitais būdais. Vienas iš šių būdų yra netarifiniai ribojimai. Tarptautinėje prekyboje yra tūkstančiai tokių ribojimų. GATT neturi bendrų netarifinių barjerų draudimo taisyklių, tik keletas taisyklių reglamentuoja tam tikrų netarifinių barjerų naudojimą šiose srityse:

1) valstybinės įmonės. Pirkimai ir pardavimai turi remtis komerciniais motyvais, todėl GATT neleidžia, kad sutarties šalys reikalautų, jog valstybinės įmonės teiktų pirmenybę vietiniams gamintojams;

2) viešieji pirkimai. Daugelyje šalių valstybė prekes ir paslaugas perka tik iš vietinių įmonių. 1979 metais Tokijo raunde buvo sudarytas specialus GATT pirkimų kodeksas (Sutartis dėl viešųjų pirkimų), vėliau Urugvajaus raunde susitarta dėl naujo pirkimų kodekso, kuriuo siekiama reguliuoti valstybinius prekių ir paslaugų pirkimus, viršijančius 130tūkst. specialiųjų skolinimosi teisių (SST), ir jiems nustatytos specialios pirkinių taisyklės;

3) techniniai prekybos barjerai. GATT draudžia valstybėms įvesti importui ar eksportui techninius barjerus (pavyzdžiui, prekių kokybės, sudėties reikalavimus, t.t.), nors kai kurie ribojimai yra pateisinami, esant ypatingoms aplinkybėms (pavyzdžiui, susiję su įmonių, gyvūnų, augalų ir aplinkos saugumu bei sveikata, su sąlyga, kad šios priemonės nėra diskriminacinės). Susitarimas dėl techninių prekybos barjerų buvo pasirašytas Tokijo raundo metu ir įsigaliojo 1980 metu sausio l dieną.

 

Netarifiniai:

  1. a) kiekiniai

1) kvotos nukreiptos importo reguliavimui;

2)licencijos – tiek importo tiek eksporto;

3) laisvas susitarimas – eksporto reguliavimui;

b)paslėpti:

1) valstybės užpirkimai;

2) reikalavimai, kad į sudėtį įeitų vietinių žaliavų komponentai;

3) techniniai apribojimai;

4) mokesčiai ir rinkliavos – visi nukreipti į importo reguliavimą;

  1. c) finansiniai:

1) subsidijos;

2) kreditavimas;

3) dempingas – nukreipti eksporto reguliavimui.

Skirtingos šalys naudoja skirtingą įvairių metodų santykį tad sunku nustatyti vidurkį (ypač naudojant netarifinius prekybos metodus).

Gali pasireikšti kaip: protekcionizmas, nuosaikus reguliavimas arba laisva prekyba.

Dažniausiai sutinkama vyriausybių vykdoma nuosaiki prekybos politika. Sunku nustatyti kada prasideda protekcionizmas ir kada pereinama į laisvą prekybą. Pagal visų apribojimo priemonių kiekį, jų pasireiškimo laipsnį gali būti nustatomas tarptautinės prekybos reguliavimo intensyvumas. Prieš nusprendžiant įvesti prekybos apribojimus, valstybė turėtų apsvarstyti bendrą jų įtaką šalies prekybos politikai ir numatyti galimą prekybinių partnerių atsaką. Įvertinant prekybos politikos veiksmų efektyvumą, naudą reiktų nustatyti ar bus ekonominė nauda ūkio šakai ar įmonei, kiek bus sukurta ar išsaugota darbo vietų, kaip pakis biudžeto pajamos, vidaus kainų augimas, vartojimas, kaip įtakos konkurenciją, kaip reaguos prekybos partneriai ir pan.

 

Kiekybiniai prekybos politikos metodai

Kiekybiniai apribojimai – administracinė netarifinio valstybės prekybos politikos reguliavimo forma, nustatanti prekių, kurias galima eksportuoti arba importuoti, kiekį bei nomenklatūrą. Šie apribojimai gali būti naudojami nusprendus vienos šalies Vyriausybės be tarptautinių susitarimų pagrindu, koordinuojančių prekybą nustatytomis prekėmis.

Šiuo metu išsivysčiusios šalys mažiau taiko kiekybinius apribojimus, nes jie daro neigiamą įtaką prekiaujant žemės ūkio produktais, tekstile, plienu bei kt., kurių eksportu suinteresuotos besivystančios šalys. Juos draudžia PPO.

Kiekybiniams apribojimams priklauso kvotiravimas, licencijavimas bei ,,laisvanoriškas” eksporto apribojimas.

Kvotiravimas – labiausiai paplitusi kiekybinių apribojimų forma – kvota arba sezoninė kvota. Kvota – netarifinė kiekybinio apribojimo priemonė, nustatanti prekių eksporto/importo normą, išreikštą natūriniais mato vnt. bei pinigais tam tikram laikotarpiui. Kvota lygi 0 vadinama  embargu.

Aukštesnė kvota nei galimas eksportas/importas nėra apribojimas, bet priemonė kontroliuoti prekių judėjimą. Kvota dažnai atspindi tą faktą, jog vietiniams gamintojams tais metais bus garantuota tam tikra vietinės rinkos dalis.

Pagal apimtį kvotos skiriamos į:

1) globalines – apibrėžtoms prekėms tam tikram laikotarpiui, nepriklausomai šalies.

2) individualios – kiekvienos šalies kvota, nustatyta globalinės kvotos ribose. Suteikia privilegijas toms šalims, su kuriomis yra glaudūs politiniai, ekonominiai ryšiai. Dažnai jos yra sezoninės.

Pagal kryptingumą:

1) Eksporto – užkerta deficitinių vidaus prekių išvežimą;

2) Importo – norint apsaugoto vietinius gamintojus, sumažinti bedarbystę, sureguliuoti paklausą bei pasiūlą šalies viduje, taip pat kaip atsakymas į kitų vyriausybių diskriminacinę prekybos politiką. Įvedus tokią kvotą, sumažėja vidinės pasiūlos prekių kaina bei vidaus paklausa, bet padidėja pasaulinė kaina bei vidaus gamyba.

Kvotos gali būti vidaus rinkos monopolizavimo priežastimi. Kaip apsaugos priemonė kvota yra daug veiksmingesnė už tarifus, ypač kai importo paklausa neelastinga.

 

Licencijavimas

Tai valstybės leidimas importuoti /eksportuoti nustatytą prekių kiekį. Gali būti sudedamasis kvotiravimo objektas arba individualus valstybės reguliavimo instrumentas. Pirmu atveju licencija – dokumentas, patvirtinantis, jog galima įvežti prekes gautos kvotos ribose; antru – įgauna šias formas:

1) vienkartinė licencija;

2) generalinė – be sandėrių apimties apribojimų;

3) globalinė – į bet kurią pasaulio šalį per tam tikrą laikotarpį nesant apimties bei vertės apribojimų; 4) automatinė – leidimas, išduodamas tuoj pat po paraiškos gavimo, kuris negali būti išduotas valstybės organų.

 

Licencijos paskirstymo mechanizmai:

Aukcionai – pardavimas konkurso keliu (ekonomiškiausia priemonė);

Licencijos paskyrimas konkrečioms firmoms proporcingai jų importo už praėjusį periodą dydžiui;

Paskirstymas ne kainų pagrindu – licencijos išdavimas firmoms, kurios pademonstruoja sugebėjimą importuoti/eksportuoti efektyviausiu keliu (Reikalauja didelių sąnaudų, sukčiavimo tikimybė)

 

Išsivysčiusios šalys licencijas taiko kaip dokumentą, patvirtinantį importo teisę įvežti prekes nustatytos kvotos ribose.

,,Laisvanoriški” eksporto apribojimai

Tai kiekybinis eksporto apribojimas, pagrįstas vieno iš prekybos partnerių įsipareigojimu apriboti, arba, blogiausiu atveju, neplėsti eksporto apimties, priimtos oficialaus tarpvyriausybinio arba neoficialaus susitarimo dėl kvotų nustatymo prekių eksportui. Juos įveda vyriausybės esant stambesnės importuojančios šalies politiniam spaudimui, grasinant vienašališko apribojimo taikymu, jeigu bus atsisakyta “laisvanoriškai” apriboti eksportą, kuris atneš nuostolius vietiniams gamintojams. Praktikoje tokie apribojimai taikomi kaip prekybos politikos priemonė išsivysčiusioms šalims konkurencinėje kovoje. Jie taikomi pagrindinių šakų, esančių krizinėje padėtyje, produkcijai. Eksporto apimtis nustatoma atskiroms prekių grupėms, tam tikram laikotarpiui. Bendras ekonominis efektas importuotojui, naudojant eksportuotojui “laisvanoriškus” eksporto apribojimus, yra neigimas, nors netekimų dydis sumažėja importuojant analogiškas prekes iš šalies, kuri neuždeda tokių apribojimų prekių eksportui.

Kinija ir retieji metalai

OPEC

 

Paslėpti prekybos politikos metodai

Svarbų vaidmenį tarp netarifinių prekybos politikos metodų vaidina paslėpti prekybos politikos metodai, sudarantys įvairius muitinius barjerus, iškylančius centrinių valstybės organų bei net vietinės valdžios organų prekybos kelyje. Daugelis šių metodų bei yra ryškiausias tarptautinės prekybos suderintų principų pažeidimas.

Dažniausiai naudojami metodai: techniniai barjerai, vidaus mokesčiai bei rinkliavos, valstybiniai užsakymai, reikalavimai naudoti vietinius komponentus.

Techniniai barjerai gali užkirsti kelią importuojamoms prekėms, pareikalauti brangaus jų papildomo apdorojimo, padidinti kainą bei sumažinti konkurentabilumą lyginant su nacionalinėmis prekėmis. Techniniai barjerai – tai paslėpti prekybos politikos metodai atsirandantys dėl nacionalinių, techninių, administracinių bei kitų normų bei taisyklių, sudarytų taip, jog sukliudyti prekių įvežimą iš užsienio. Labiausiai paplitę techniniai barjerai – reikalavimai laikytis nacionalinių standartų, gauti importinės produkcijos kokybės sertifikatus, specifinis prekių įpakavimas bei markiravimas, nustatytų sanitarinių-higieninių normų laikymasis. Šalys nustato šiuos standartus taip, jog būtų išsaugota šalies produkcijos pardavimo galimybė, bei blokuotųsi užsieninės prekybos produkcijos realizavimas.

Techniniai barjerai ne visada gali būti taikomi kaip apribojimo priemonė. Jų įvedimas gali būti skirtas rūpintis gyventojų saugumu.

Vidaus mokesčiai bei rinkliavos – paslėpti prekybos politikos metodai, nukreipti importinių prekių vidaus kainos padidinimui bei tuo pačiu jų konkurencingumo sumažinimui vidaus rinkoje. Juos gali įvesti centriniai bei vietiniai vyriausybės organai. Mokesčiai, uždedami importinėms prekėms, yra įvairūs bei gali būti tiesioginiai (PVM, akcizo) arba netiesioginiai (muitinio apiforminimo, registracijos, uosto mokesčiai). Vidaus mokesčiai yra diskriminaciniai, bet tik tuo atveju, jeigu jie yra tik importinėms prekėms, nes vietinių gamintojų prekės nėra apmokestinamos. Vidaus mokesčiai praktikoje naudojami ne visada. Tačiau, jeigu vidaus mokesčių neutralios sąlygos palyginti su užsienio prekyba yra vykdomos, iškyla dvigubo apmokestinimo problema, t.y. duotų prekių konkurentabilumas sumažėja. Yra priimta, jog apmokestinimas negali būti didesnis nei analogiškų nacionalinių prekių apmokestinimas. Bet tuo pačiu eksporto prekės negali būti atleistos nuo mokesčių didesniu dydžiu nei jos būtų nusiųstos į vidaus rinką. Skirtumas tarp muito mokesčio bei vidaus mokesčio – muito mokestis imamas nuo importuotų prekių, kai prekės kerta muitinės teritoriją, o vidaus mokestis imamas bei nuo importuotų prekių, bei nuo nacionalines gamybos prekių. Yra naudojamos ir kompensacinės rinkliavos. Jos gali būti  naudojamos vietoj muitų. Šioms charakteringa beveik automatinis pasikeitimas. Kompensacinės rinkliavos kinta pasaulinių kainų kitimo dydžiu, bet priešinga linkme. Tuo jos skiriasi nuo muitų, kurie išlieka pastovūs. Kompensacinių rinkliavų kitimas iškyla kaip barjeras, neleidžiantis įsiskverbti užsienio prekėms į vidaus rinką.

Valstybiniai užsakymai arba valstybės atpirkimo politika – paslėptas prekybos politikos metodas, reikalaujantis iš valstybės organų bei įmonių pirkti tam tikras prekes tik iš nacionalinių firmų, nežiūrint į tai, jog tos prekės gali būti brangesnės už importines.

Reikalavimai naudoti vietinius komponentus – paslėptas prekybos politikos metodas, įstatymiškai nustatantis produkto sudedamąsias dalis, kurios turi būti pagamintos nacionalinių gamintojų, jeigu toks produktas skirtas parduoti užsienio rinkoje. Paprastai reikalavimai naudoti vietinius komponentus naudojami besivystančiose šalyse importo pavadavimo politikos ribose, kuri siūlo importuojamų prekių gamybos nacionalinės bazės sukūrimą bei išvystymą, su tikslu vėliau atsiriboti nuo jų importo. Išsivysčiusių šalių vyriausybės naudoja reikalavimus naudoti vietinius komponentus, norėdamos išvengti gamyboje pigios darbo jėgos iš besivystančių šalių bei tuo pačiu išlaikyti užimtumo lygį. Apribojimo poveikis importui akivaizdus. Vyriausybei įvedus reikalavimus naudoti vietinius komponentus gamyba tampa brangesnė (nes išauga produkcijos gamybos išlaidos) bei sumažėja prekių apimtis.

Paslėpti prekybos politikos metodai parodo įvairius muitinius barjerus, kuriuos įveda prekyboje centriniai valdžios be vietiniai organai. Daugelis šių metodų yra ryškiausias užsienio prekybos suderintų principų pažeidimas.

 

Bylos:

Dėl kvotų US – Shrimp (para 7.17 – 8.1)

Dėl kvotų Brazil – Retreaded Tyres (para  7.361)

Dėl kvotų US – Tuna (EEC) (para 5.10)

Dėl informavimo apie barjerus EEC – Apples (US) (para 3.41)

 

Šaltiniai:

https://05491055831575437361.googlegroups.com/attach/949baa8b311fec05/5.Tarptautin%C4%97%20prekybos%20politika%20prez.pptx?part=0.5&vt=ANaJVrFBH8JZ0iciPC4eP8DmTFbSZmTDgszjsGTtRBM7c7MbqscuAG1hCCKMQFSFGGEMofVLaQ4ocTeJ66ICI6a73vUulogzJ-wowN8d8eIencHvKUbncqY

http://xa.yimg.com/kq/groups/18553406/1078551320/name/TE+2006+I+dalis.doc

VI. Dempingas

Rinkos apsaugos priemonės (dempingas) 

Laisvoji prekyba – kliūčių nevaržoma prekyba, skatinanti abipusiai naudingą tarptautinį darbo pasidalijimą, konkurenciją, suteikianti vartotojui pasirinkimo galimybę. Tačiau siekdamos apsaugoti šalies gamintojus nuo užsienio konkurentų, šalys riboja laisvąją prekybą ir vykdo protekcionistinę politiką. Viena iš keletos prekybos apsaugos priemonių – antidempingo muitai. Nors ši priemonė vertinama nevienareikšmiškai, tačiau PPO nuostatos leidžia taikyti antidempingo muitus siekiant apsaugoti vietinius gamintojus nuo nesąžiningos konkurencijos. Dėl antidempingo muitų didėja prekės importo mokesčiai, prekės pardavimo kaina, taip pat vartotojų nepasitenkinimas. Dėl šių priežasčių eksportuotojas/importuotojas įvairiais būdais ir priemonėmis siekia sumokėti kuo mažesnius muitų mokesčius. Vienas iš antidempingo muitų apėjimo būdų – neteisingas prekės kodo deklaravimas.

 

Viena iš svarbiausių valstybės užsienio prekybos reguliavimo priemonių stimuliuojanti eksportą – dempingas, t.y. prekių pardavimas užsienio rinkose daug žemesnėmis negu vidaus rinkoje kainomis. Dėl dempingo susidarę nuostoliai padengiami iš vidaus rinkoje gaunamo pelno. Todėl būtina dempingo sąlyga yra vidinės rinkos monopolizavimas ir jos apsaugojimas aukštų muitų barjerais. Kartais dempingo politika taikoma ne tik iš firmų pelnų, bet ir iš valstybinio biudžeto lėšų. Įvairios eksporto premijos ir subsidijos, plačiai taikomos beveik visų užsienio šalių vyriausybių, yra ne kas kita, kaip papildoma valstybės finansinė parama firmoms kovoje dėl realizavimo rinkų.

 

Dempingo tikslas – užsienio rinkos užkariavimas. Jeigu šis tikslas pasiektas, pirminiai nuostoliai dėl pardavimų dempingo kainomis su kaupu padengiami vėliau, pakėlus kainas ir prasiskverbus į šalių importuotojų ekonomiką. Eksporto subsidijavimas siekiant paaštrinti konkurencinę kovą gali įgauti įvairias formas, nukreiptas į konkurentų spaudimą ir jų išstūmimu iš rinkos.

Dempingo plitimas lemia konkurencijos dėl realizavimo rinkų paaštrėjimą. Todėl valstybės siekdamos apsaugoti savo gamintojus nuo dempingo kainomis importuojamų prekių, taiko įvairias antidempingo priemones. Antidempingas yra apibrėžtas Bendrojo susitarimo dėl muitų ir prekybos (GATT ’94) VI straipsnyje, PPO susitarime dėl bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VI straipsnio interpretavimo, taip pat Lietuvos Respublikos antidempingo įstatyme (Žin., 1998, Nr. 62-1776).

 

Antidempingo priemonės gali būti taikomos tada, kai yra įrodomas priežastinis ryšys tarp pardavimų žemesnėmis kainomis ir žalos. “Žemesnės nei normalios” nebūtinai reiškia tik atvejus, kai prekės parduodamos kainomis, žemesnėmis už savikainą, kaip kad dažnai neteisingai suprantama. Dempingui nustatyti yra naudojamos skaičiavimo metodikos, kurios nors yra skirtingos, bet remiasi aukščiau minėtais PPO dokumentais. Pažymėtina, kad antidempingo priemonės (priemonės vietinių gamintojų žalai atlyginti) tai antidempingo muitai ir kvotos, kurie gali būti taikomi ir kartu, ir atskirai. Antidempingo priemonės yra taikomos prieš konkretaus gamintojo konkrečią prekę, o ne prieš tam tikrą valstybę.

 

Pvz. Azijos šalys susilaukia daugiausiai tyrimų dėl prekių pardavimo dempingo kaina. Nuo 1980-ųjų iki 2005-ųjų joms taikomų tyrimų skaičius išaugo nuo 30 % iki 70 % . Kinija tampa viena dažniausiai tiriamų šalių: 2005-aisiais jai teko 30 % visų antidempingo tyrimų

Sektoriai, labiausiai paveikti antidempingo veiksmų tarp PPO narių yra metalų, daugiausiai plieno, po to – cheminiai preparatai, plastikai, tekstilė, mašinų detalės ir įrenginiai, žemės ūkio ir maisto produktai

 

PPO nuostatos dėl dempingo tapo Sutartimi dėl Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos 1994 VI straipsnio įgyvendinimo, dar vadinamu Antidempingo kodeksu, kuriame išdėstytos taisyklės, reikalavimai dėl skundo pateikimo, dempingo, žalos nustatymo, tyrimo procedūros, galimos priemonės nustačius dempingą.

 

Eksporto kreditas ir dempingas. Dažnai paslėptas eksporto subsidijavimas įgyvendinamas per eksporto kreditavimą. Eksporto kreditavimas – finansinis netarifinis užsienio prekybos politikos metodas, numatantis finansinę valstybinę pagalbą nacionalinėms firmoms eksporto plėtojimui.

Eksporto kreditavimas gali įgyti šias formas:

1) subsidijuoti kreditai nacionaliniams eksportuotojams – juos suteikia valstybiniai bankai už žemesnę nei rinkos palūkanų normą;

2) valstybės kreditų užsienio importuotojams forma esant būtinai sąlygai pirkti prekes tik šalies, suteikusios tokį kreditą, firmose;

3) nacionalinių eksportuotojų eksporto rizikos draudimas, į kuriuos įeina komercinės rizikos  ir politinės rizikos (netikėti vyriausybės veiksmai, neleidžiantys importuotojui įvykdyti savo įsipareigojimų eksportuotojui).

Pagal teikimo terminą eksporto kreditai:

1) trumpalaikiai –1 m.; naudojami vartotojiškų prekių ir sūrio eksporto kreditavimui;

2) vidutinės trukmės –1-5 m; mašinų ir įrengimų eksporto kreditavimas;

3) ilgalaikiai – >5 m; investicinių prekių ir didelių projektų eksporto kreditavimas.

Organizacinė suteikiamų eksporto kreditų forma labai sudėtinga. Tokia agentūra gali būti skyrius, esantis vyriausybės ministerijoje, savarankiška organizacija ministerijos teisėmis ar privati firma, dirbanti vyriausybės kontrolės žinioje. Neretai nacionalinės eksporto kreditavimo agentūros bendradarbiauja finansuojant eksportą iš daugiau nei vienos šalies, koordinuojant politiką ir pasikeičiant informacija apie paskolos gavėjus. Stambiausi eksporto kreditavimo agentūrų susivienijimai yra:

1) Eksporto kreditinė grupė – vyriausybės atstovų ir eksporto kreditavimo agentūrų grupė, ji reguliuoja vidutinės trukmės eksporto kreditų suteikimą 2 ir > m.

2) Bern’o sąjunga – Tarptautinė kreditų ir investicijų draudimo sąjunga – eksporto kreditavimo agentūrų patariamasis organas, tarnaujantis kaip informacijos pasikeitimo vieta trumpalaikio eksporto kredito srityje.

Kreditavimas nėra labai populiarus. Dažnai kreditų suteikimas yra pagalba užsienio šalims plėtoti nacionalinių prekių eksportą. Šiaip jis įgyvendinamas per eksporto subsidijavimą.

Dempingas – prekių eksportavimas už mažesnes negu savikainos kainas (prekės pardavimas kitos šalies rinkoje už kainą, žemesnę nei vidaus rinkos kaina, su tikslu pašalinti konkurentus ir užkariauti jos rinką, tuo padarant materialinę žalą tos šalies panašios prekės gamintojams).

Dempingas yra trumpalaikis atsakas į šalies ekonomikos nuosmukį arba kaip ilgalaikė strateginė priemonė prasiskverbti į eksporto rinkas. Abiem atvejais dempingas yra laikomas „neteisinga“ prekyba ir jį draudžia tarptautiniai susitarimai (GATT).

Dempingas gali būti vykdomas atskirų firmų išteklių sąskaita ir valstybės subsidijų eksportuotojams sąskaita.

Dempingas gali įgyti šią formas:

1) sporadinis dempingas – laikinas perteklinių rezervinių prekių išpardavimas užsienio rinkoje mažesnėmis kainomis;

2) grobikiškas dempingas – laikinas apgalvotas eksporto kainų sumažinimas su tikslu išstumti konkurentus iš rinkos ir vėliau nustatyti monopolines kainas;

3) pastovus dempingas – pastovus prekių eksportas žemesne nei reali kaina;

4) atvirkštinis dempingas – eksporto kainų padidinimas lyginant su tų pačių prekių pardavimo kainomis vidaus rinkoje;

5) abipusis dempingas – priešpriešinė dviejų šalių prekyba tomis pačiomis prekėmis sumažintomis kainomis.

Dempingo pagrindas yra rinkos situacija, prie kurios paklausos elastingumas kainai vidaus rinkoje yra žemesnis nei užsienio.

Būtinos sąlygos dempingui įgyvendinti:

1) prekių paklausos elastingumo skirtumai skirtingose šalyse – paklausa šalies viduje turi būti mažiau elastinga kainai, negu paklausa užsienyje;

2) netobulos konkurencijos situacija, kuri leistų gamintojui nustatyti ir diktuoti kainas;

3) rinkos segmentavimas, t.y. gamintojo sugebėjimas atriboti vidaus rinką, kur jis parduoda prekes aukštomis kainomis, nuo užsienio rinkos, kur jis parduoda prekes mažesnėmis kainomis.

Dempingas yra uždraustas. Svarbiu dempingo įrodymu laikomas prekių pardavimas mažesnėmis nei gamybos išlaidos kainomis.

Antidempingo mokestis (muitas) – laikina rinkliava skirtumo dydžiu tarp kainų, pardavus prekes vidaus ir užsienio rinkose, įvesta importuojančios šalies su tiksli neutralizuoti dempingo pagrindu negatyvias „nesąžiningos“ kainų konkurencijos pasekmes.

 

Antidempingo mokesčio tarifą paprastai nustato vienu iš šių būdu:

1) kaip skirtumą tarp kainos, kuria prekės realiai parduodamos eksportuojančių ir importuojančių šalių rinkose. Jeigu prekės yra gaminamos tik eksportui ir neparduodamos šalies-eksportuotojos rinkoje, tai jų kaina šalies-importuotojos vidaus rinkoje sulyginama su kitos trečios šalies prekių kaina vidaus rinkoje;

2) kaip skirtumą tarp kainos, kuria prekės turėjo parduodamos eksportuojančios šalies rinkoje, ir kainos, kuria jos realiai parduodamos eksportuojančios šalies rinkoje. Potenciali prekių pardavimo kaina eksportuotojo rinkoje yra suma tarp gamybos kaštų, bendrų kaštų, pardavimo pelno vidaus rinkoje ir įpakavimo vertės, ir prekių transportavimo į importuojančią šalį.

 

Dempingas ir antidempingo muitai

Jeigu firma eksportuoja gaminius kainomis, žemesnėmis už tikrąją rinkos vertę, reiškia ji taiko  dempingą. PPO tokią praktiką laiko nesąžininga konkurencija ir leidžia nukentėjusioms valstybėms  imtis atsakomųjų priemonių. Sutartis leidžia imtis priemonių tuo atveju, jeigu konkuruojanti šaka patyrė materialinę žalą.

Tam reikia įrodyti, jog

  • dempingas buvo taikytas
  • apskaičiuoti jo mastą, t. y. kiek eksporto kainos yra žemesnės už vidaus rinkos kainas
  • parodyti, kokią žalą patyrė su importu konkuruojanti šaka.

Antidempingo priemonės yra leidžiamos, nežiūrint, jog jos pažeidžia GATT tarifų pririšimo ir nediskriminavimo principus (antidempingo muitas ir yra nustatomas virš normaliai taikomų muitų ir tik konkrečiai šaliai).

 

Sutartis numato tris būdus dempingui nustatyti:

  • importuojamųjų prekių kainos lyginamos su eksportuotojo šalies vidaus rinkos kainomis
  • importuojamųjų prekių kainos lyginamos su eksportuotojo kaina kitose rinkose
  • importuojamųjų prekių kainos lyginamos su apskaičiuojamąja kaina, nustatoma pagal gamybos kastus ir normalų pelną.

 

Antidempingo ir kompensaciniai muitai

 

Antidempingo ir kompensacinės priemonės − tai legalios prekybos apsaugos priemonės, naudojamos ginti rinką. Šias priemones, esant apibrėžtoms sąlygoms, leidžia taikyti Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) nuostatos. Visa veikla, susijusi su antidempingo ir kompensacinėmis priemonėmis, yra vykdoma laikantis galiojančių tarptautinių įsipareigojimų, o ypač tų, kuriuos nustato Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT) VI straipsnis.

 

Antidempingo ir kompensaciniai muitai renkami nepriklausomai nuo kitų importui paprastai taikomų muitų, mokesčių ar rinkliavų. Šie muitai taikomi tik į laisvą apyvartą išleidžiamoms prekėms.

 

  • tam tikrų šalių gamintojų prekėms konkrečius antidempingo ir kompensacinius muitus nustato atskiri ES teisės aktai.

 

Europos sąjunga ir antidempingo muitai

Antidempingo muitas gali būti įvestas bet kuriam importuojamam iš Bendrijos narėmis nesančių valstybių produktui dempingo kaina, kurį išleidus į laisvą apyvartą Bendrijoje būtų padaryta žala.

 

Produktu dempingo kaina yra laikomas produktas, jeigu jo eksporto į Bendriją kaina yra mažesnė nei palyginamoji panašaus produkto kaina įprastomis prekybos sąlygomis eksportuojančioje valstybėje. Eksportuojančia valstybe paprastai laikoma produkto kilmės valstybė.

„Žala“ suprantama kaip materialinė žala Bendrijos pramonei, materialinės žalos grėsmė Bendrijos pramonei arba materialinės kliūtys tai pramonei kurtis. Žala nustatoma, remiantis ją patvirtinančiais įrodymais ir objektyviai ištyrus:

  1. a) importo dempingo kaina kiekius ir poveikį panašių produktų kainoms Bendrijos rinkoje; ir
  2. b) tokio importo sąlygotą poveikį Bendrijos pramonei.

Antidempingo priemonės nustatomos tokios, kokių pakanka pašalinti atsiradusią žalą.

 

Komisija reglamentu gali nurodyti muitinėms registruoti tam tikrų produktų importą, kad vėliau tokių produktų importui būtų galima pritaikyti antidempingo priemones nuo registracijos datos. Registracija gali būti numatyta reglamentu, kuriame nurodomas tokio veiksmo tikslas ir, jei reikia, galimos turtinės prievolės suma. Registruoti importą privaloma ne ilgesnį kaip devynerių mėnesių laikotarpį.

 

ES Kompensaciniai muitai

Kompensacinis muitas − apsaugos nuo subsidijuoto importo iš Bendrijos narėmis nesančių valstybių priemonė, kai toks importas daro žalą Bendrijos pramonei arba kai egzistuoja žalos Bendrijos pramonei grėsmė arba esminės kliūtys tai pramonei kurtis. Kompensacinės priemonės neįvedamos, jeigu nustatoma, kad tiesioginės arba netiesioginės subsidijos dydis yra minimalus arba jeigu subsidijuoto importo apimtis ar žala Bendrijos pramonei yra mažareikšmės, ypač importo iš besivystančių valstybių atveju.

Prekė yra laikoma esanti subsidijuojama, jei yra gaunama nauda iš kompensuotinos subsidijos.

Kompensacinės priemonės nustatomos tokios, kokių pakanka pašalinti atsiradusią žalą.

 

Pavyzdžiai:

 

Rusija

Rusija pasipriešino Europos Sąjungos (ES) kreipimuisi į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) ir prašymui anuliuoti Maskvos importo apribojimus Vokietijoje bei Italijoje gaminamiems automobiliams. Nesutarimai dėl transporto priemonių importo tapo po Ukrainos krizės prasidėjusių politinių disputų tarp Rusijos ir ES dalimi.

Atvykę į PPO Rusijos diplomatai pasinaudojo savo teise ir pasipriešino prekybos ir teisės ekspertų komisijos, kuri spręstų kilusius nesutarimus, steigimui.

Tokio žingsnio pagal PPO nuostatas Maskva gali imtis tik vieną kartą.

Kaip ir minėta, pasaulio prekybos organizacijai priklausančių šalių negali taikyti papildomų apmokestinimų, net jeigu importuojamos prekės ir priverstinai parduodamos pigiau, nei siekia rinkos kaina. Šalys prieš imdamosi tokių veiksmų turi įrodyti, kad jų vietos gamintojai dėl dempingo patiria nuostolių ir kad antidempingo nuostatos nėra taikomos vien siekiant turėti pranašumą užsienio įmonių atžvilgiu.

 

Latvija

Latvijos valstybinis rinkos apsaugos biuras nutarė pradėti dempingo tyrimus lietuviškam pienui, o birželio mėnesį – lietuviškam sviestui. Šie tyrimai buvo grindžiami pateiktais liudijimais apie galimą Lietuvos pieno gamintojų vykdomą kainų dempingą.

Latvijos valstybinis rinkos apsaugos biuras pranešė, jog pradiniai patikrinimai parodė, kad lietuviškas pienas ir sviestas Latvijos rinkoje buvo parduodamas žemesnėmis kainomis negu Lietuvoje, šitaip padarant nuostolių vietos gamintojams.

Latvija informavo Lietuvą, jog pradeda dempingo tyrimo procesą.

Nusprendęs pradėti dempingo tyrimus, Latvijos valstybinis rinkos apsaugos biuras nusiuntė dempingo tyrimų anketas žinomiems Lietuvos pieno produktų gamintojams.

Tuo tarpu Latvijos Užsienio reikalų ministerija oficialiai įspėjo Lietuvos vyriausybę apie tyrimo pradžią. Be to, Latvijos užsienio reikalų ministerija pranešė, kad siekdama geriau informuoti Lietuvos vyriausybę, ji nusiuntė Valstybinio rinkos apsaugos biuro nutarimo kopiją anglų kalba, taip pat dempingo tyrimo anketų formas.

Lietuvos notoje buvo sakoma, kad Latvijos tarnyba tyrimą pradėjo savo iniciatyva, neturėdama pakankamų dempingo bei žalos Latvijos pieno pramonei ir priežastinio ryšio tarp jų įrodymų.

Statistikos departamento duomenimis, 2000 metais Lietuva eksportavo į Latviją pieno ir jo produktų už 22,2 mln. litų, 2001-aisiais – už 33,6 mln. litų.

Latvijos valstybinio rinkos apsaugos biuro direktorė pranešė, kad sutartyje su Pasaulio prekybos organizacija (PPO), kurią pasirašė ir Latvija, yra straipsnis, įpareigojantis įspėti eksportuojančią šalį tik tuo atveju, jeigu dempingo tyrimas pradedamas remiantis kurios nors organizacijos prašymu, tačiau šiuo atveju tyrimas buvo pradėtas biuro iniciatyva.

Šaltiniai:

http://www.cust.lt/web/guest/679

VII. Prekyba paslaugomis

Bendrasis susitarimas dėl prekybos paslaugomis (GATS)

Paskutiniojo XX-ojo a. dešimtmečio pradžioje dėl beįsibėgėjančio informacinių ir ryšių technologijų perversmo vis labiau ryškėjant galimybėms paslaugas teikti per atstumą, atsirado poreikis pasauliniu lygiu institucionalizuoti naujai atsiveriančias tokios prekybos galimybes. Dėl to Urugvajaus prekybos derybų raundo metu (1986-1993 m.) buvo išvystytas esminis paslaugų tarptautinę prekybą reglamentuojantis daugiašalis susitarimas: Bendrasis susitarimas dėl prekybos paslaugomis (GATS). Be kitų dalykų, jis suteikė svarbų teisinį pagrindą paslaugų tarptautinės prekybos per atstumą plėtojimui, numatydamas prekybos taisykles ir panaikindamas nemažą dalį tokiai prekybai taikytų tiesioginių teisinių apribojimų.

GATS skirtas liberalizuoti paslaugų prekybai, kuri pastaruoju metu vis auga. Jo struktūra panaši į GATT: pagrindinė sutartis ir priedai, specialūs įsipareigojimai bei išimtys dėl konkrečių valstybių narių. Bendrieji GATS įpareigojimai, pvz., didžiausio palankumo režimas arba priemonių, kurių imasi valstybės, viešumas, taikomas visoms paslaugoms. Išimtys galimos tik jeigu jų buvo prašoma prieš GATS įsigaliojimą arba naujiems nariams jų prisijungimo metu, taip pat ir prie GATT minėtais svarbiais pagrindais (pvz., mokėjimų balanso problemos ar išoriniai finansiniai sunkumai). Visos išimtys yra nuolatos peržiūrimos ir neturi tęstis ilgiau kaip 10 metų. Specialūs valstybių įsipareigojimai aptariami „nacionaliniuose tvarkaraščiuose“. Jų apimtis gali būti skirtinga. Paprastai juose yra paslaugų sąrašai, kuriuose rinkos priėjimas ir  nacionalinis režimas garantuojamas ir nurodomi tam tikri ribojimai – pvz., sandorių vertės, operatorių tam tikrame rinkos segmente skaičius ir kt. GATS taip pat numato vienas po kito vykstančius derybų dėl laipsniško prekybos paslaugomis liberalizavimo etapus, o atskiriems jautriems paslaugų sektoriams – specialius režimus, kurie įtvirtinti susitarimo protokoluose (finansinėms paslaugoms – 1995 ir 1997), telekomunikacijoms (1997) ir fizinių asmenų judėjimui (1995).

TARPTAUTINIŲ DERYBŲ ETAPAI

  • 1946 m. buvo vedamos derybos tarp 23 šalių steigėjų.
  • Šis pirmasis derybų raundas apvainikuotas 45 tūkst. tarifų nuolaidų, apimančių 10 mlrd. $, t.y. 1/5 pasaulio prekybos.
  • Šių derybų pasekoje buvo paruoštas ir 1948 m. įsigaliojo Visuotinis susitarimas dėl tarifų ir prekybos (GATT).
  • Be konkrečių tarifų nuolaidų ir prekybos taisyklių šiame susitarime numatyta sistemingai organizuoti derybas tolimesnio tarptautinio prekybos liberalizavimo klausimais.
  • Per laikotarpį po II Pasaulinio karo įvyko 8 GATT derybų raundai – 1947; 1949; 1951; 1956; 1960-1961; 1964-1967; 1973-1979 ir 1989.
  • Pastarasis raundas (t.y. Urugvajaus raundas), baigėsi 1993 m.
  • 2000 m. Urugvajaus raundo priimti nutarimai buvo svarstomi Dohos raunde, kuris nebuvo sėkmingas.

Po II Pasaulinio karo atliktas didžiulis darbas PPO rėmuose vedant derybas ir ruošiant sutartį prekybos tarifų klausimais:

Pirmieji 7 GATT raundai buvo skirti prekybai prekėmis reguliuoti.

1986 m. rugsėjo 20 d. Urugvajuje, Punta del Este mieste svarbiausių pasaulio valstybių prekybos ministrai susitarė pradėti naują derybų raundą dėl prekybos paslaugomis.

Po keleto nenutrūkstamų derybų dienų delegatai patvirtino Urugvajaus raundo Ministrų deklaraciją. Joje – būsimų derybų darbotvarkė.

Vienas istorinių ir labiausiai prieštaringų Punta del Este susitikimo nutarimų buvo iniciatyva artimiausiu metu pradėti derybas paslaugų prekybos klausimu ir laikyti tai vienu svarbiausių derybų punktų.

Kertinį akmenį tokioms deryboms dėl prekybos paslaugomis padėjo JAV kongreso 1974 m. priimtas įstatymas, leidžiantis Jungtinėms valstijoms dalyvauti daugiašalių prekybos derybų Tokijo raunde.

1974 m. įstatymas orientavo JAV derybų atstovus siekti prekybos paslaugomis kliūčių panaikinimo.

Nėra lengva pasiekti susitarimą tarp tokio didelio skaičiaus šalių bei pritraukti jas į išsamias derybas dėl naujos srities (ypač jei sritis – prekyba paslaugomis, kai situacija atskirose valstybėse labai skirtinga).

Daugiausia, ką galėjo pasiekti JAV Tokijo raunde – tai sutarties straipsnių dėl komplementarių paslaugų išskaidymo į daugybę nuostatų (paslaugų, susijusių su netarifinėmis kliūtimis, prekiaujant prekėmis).

1979 m. padarytas pirmas didelis žingsnis į priekį, kai JAV pavyko palenkti kitas industrines šalis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (OECD) pradėti tyrinėti paslaugas, siekiant paruošti dirvą ateities deryboms.

Analitinis darbas ir diskusijos, pravestos OECD daugiau kaip per 8 metus, pakankamai gerai nuteikė išsivysčiusias šalis pradėti derybas GATT rėmuose paslaugų prekybos klausimu.

Ilgo ir kruopštaus darbo rezultate OECD šalys parengė dokumentą „Prekybos paslaugomis schematinių matmenų elementai“. Šis dokumentas padėjo intelektualinį pagrindą derybų procesui.

1982 m. įvyko pirmieji rimti prekybos paslaugomis svarstymai. Po gana ilgų svarstymų tarp išsivysčiusių šalių 1982 m. lapkričio mėn. iš esmės buvo susitarta, kad šalys turi pradėti paslaugų tyrinėjimą savo valstybių viduje ir keistis tarpusavyje gauta informacija.

1993 m. gegužės 15 d. pasibaigė 7 metus trukęs GATS Urugvajaus raundas – Ženevoje Prekybos derybų komitetas, vienijantis 117 tautų atstovus, pasirašė Urugvajaus raundo baigiamąjį aktą.

Komiteto pirmininkas Sutherlend baigiamojo posėdžio metu pareiškė: „Šiandien pasaulis pasirinko atvirumą ir bendradarbiavimą vietoje netikrumo ir konfliktų“.

Susitarimas dėl paslaugų, kaip baigiamojo akto sudedamoji dalis, remiasi 3 atramos taškais:

  • Susitarimo rėmai, apimantys bazinius įsipareigojimus, taikytinus visoms šalims – GATS narėms.
  • Nacionalinių įsipareigojimų katalogas, apimantis visus tuos specifinius nacionalinius įsipareigojimus, kurie bus besitęsiančio liberalizavimo proceso objektu.
  • Tam tikras skaičius priedų, skirtų specialioms situacijoms atskiruose paslaugų sektoriuose.
  • Urugvajaus raundo metu atliekant paslaugų klasifikavimą bei formuojant tarptautinės prekybos paslaugomis teisinio reglamentavimo aspektus, buvo remiamasi ir praktikų, ir mokslininkų rekomendacijomis.

Bhagwati (1987) paslaugas suskirstė į 2 kategorijas:

  • Kai reikia tiesioginio paslaugos teikėjo ir gavėjo sąlyčio;
  • Kai paslaugų teikėjams ir gavėjams (pvz., bankininkystės, draudimo) fiziškai būti vienoje vietoje nebūtina, nes jos gali būti teikiamos per atstumą.

Iš pirmos kategorijos paslaugų Bhagwati išskiria:

1.Mobilus paslaugos teikėjas ir nemobilus klientas (pvz., kitoje šalyje vykdomos statybos);

2.Mobilus paslaugos gavėjas ir nemobilus teikėjas (pvz., ligoninėje teikiamos gydymo paslaugos);

3.Mobilus paslaugos teikėjas ir mobilus paslaugos gavėjas (pvz., paskaitų skaitymas).

Sampsonas, Snape‘as (1985), atsižvelgdami į paslaugų teikimo vietą, išskyrė su tarptautiniais sandoriais susijusias paslaugas:

  • Paslaugų teikėjo ir gavėjo migracijos bei migracijos, susijusios su kitais gamybos veiksniais, nereikalaujantys sandoriai (pvz., su perdraudimo, draudimo paslaugomis susiję sandoriai);
  • Gamybos veiksnių bei paslaugų gavėjo migracijos reikalaujantys sandoriai (pvz., statybos, gydymo paslaugų importas);
  • Paslaugų gavėjo migracijos pas paslaugų teikėją reikalaujantys sandoriai (pvz., viešbučio paslaugos užsienio turistams);
  • Ir gamybos veiksnių (tarp jų ir paslaugų teikėjų), ir paslaugų gavėjų migraciją skatinantys sandoriai.

Šiek tiek kitokį tarptautinių paslaugų skirstymą pasiūlė R.M. Sternas ir B.M. Hoekmanas (1987):

Savitarnos paslaugos arba atskirtos paslaugos (angl. separated services),

kurios parduodamos tarptautiniu mastu be paslaugų teikėjų arba gavėjų judėjimo, taip pat prekių, kuriomis keičiamasi tarptautinėje prekyboje. (pvz., paslaugos, platinamos įvairiomis fizinėmis laikmenomis, pateiktomis elektroniniu būdu ar papildančiomis prekybos prekėmis sritį);

Paslaugos, teikiamos paslaugos susiformavimo vietoje (angl. demander-located services),

nes atsiradimą lemia paklausa, skatinanti paslaugos teikėjo migraciją bei reikalaujanti, kad už šalies ribų būtų gamybos veiksniai, kuriais disponuoja paslaugos teikėjas, tokie kaip kapitalas ar kvalifikuota arba nekvalifikuota darbo jėga.

(tiesiogines užsienio investicijas valdo arba procesai iš paslaugų teikėjo buvimo vietos, arba naudojamos atitinkamos bendravimo tarptautiniu mastu technikos)

(pvz., inžinerija, konsultavimas, bankų paslaugos);

Paslaugos, teikiamos paslaugų teikėjo įsikūrimo vietoje  (angl. provider-located services)

didžiausių tarptautinių srautų vietose, skatinančios paslaugų vartotojų migraciją pas paslaugos teikėją.

(turistinės, edukacinės, gydymo paslaugos);

Paslaugos, reikalaujančios ir paslaugų teikėjo, ir gavėjo migracijos (angl. footloose, non-separated services)

kai šalies teritorijoje laisvai teikiamos paslaugos iš trečiosios šalies ir naudojamasi 2 ar daugiau šalių operatorių paslaugomis.

(pvz., menininkų ir muzikantų dalyvavimas festivaliuose užsienyje, skrydžiai ir pan.)

Tarptautinis valiutos fondas skiria 4 rūšių paslaugas:

  • Frachtą;
  • Transporto paslaugas;
  • Turizmą;
  • Kt.

GATS skiria:

Komercinės paslaugos

  • Finansinės;
  • Transporto;
  • Turistinės;
  • Kitos, kurias teikia pelno siekiančios įmonės.

Nekomercinės paslaugos

  • Teikiamos labdaros pagrindu arba savanoriškai;
  • Medicinos;
  • Kultūros;
  • Meno;
  • Kitos, finansuojamos valstybės ar įvairių organizacijų, fondų ir pan.

 

Perkant ir parduodant prekes tarptautiniu mastu, skiriamos

2 sandorių grupės (Sidorova E.J.): 1) pagrindiniai ir 2) susiję su prekių pirkimu – pardavimu.

Pagrindiniai paslaugų pirkimo-pardavimo sandoriai

  • Tarptautiniai sandoriai teikiant gamybines technines paslaugas (tarptautinė inžinerija) (angl. international engenering).
  • Tarptautiniai nuomos sandoriai;
  • Turizmo paslaugų eksportas;
  • Turizmo paslaugų importas.
  • Tarptautiniai konsultavimo paslaugų sandoriai, siekiant perduoti informaciją ir tobulinti valdymą (angl. international consulting) ir kt.
  • Tarptautinis vežimas;
  • Tarptautinės transporto-ekspedicinės paslaugos;
  • Krovinių saugojimo;
  • Draudimo;
  • Tarptautinių atsiskaitymų.

PPO taip pat pateikia tarptautinių paslaugų sandorių klasifikavimą:

  • Tarptautinė prekyba;
  • Vartojimas užsienyje;
  • Prekybos atstovai;

 

Urugvajaus raunde, remiantis įvairiomis tarptautinėmis paslaugų klasifikacijomis, buvo pasiektas bendras susitarimas ir pradėta taikyti bendra tarptautinės prekybos paslaugomis klasifikacija. Pagal GATS skiriami 4 tarptautinės prekybos paslaugomis būdai:

Paslaugos teikimas per sieną

(angl. cross-border supply)

 

Paslauga teikiama iš vienos šalies, PPO narės, teritorijos į bet kurios kitos šalies narės teritoriją, t.y. kai paslaugos teikėjas ir vartotojas nekerta šalies sienos, o paslauga suteikiama.

 

Šiuo atveju tarptautinės prekybos paslaugomis teikimo būdas labai panašus į prekių pardavimą tarptautinėje prekyboje.

Tai – iš esmės paslaugų teikimas užsienyje. /pvz., juridinė konsultacija telefonu ar kitomis komunikacijos priemonėmis/.

 

Paslaugų vartojimas užsienyje

(angl. consumption abroad)

 

 

Paslaugų vartojimas, kai vienos šalies, PPO narės, vartotojas gauna ir naudojasi paslauga kitos šalies teritorijoje.

 

Tai nuolatinis arba ilgalaikis paslaugų teikimas užsienyje per antrines įmones ir nuo tarptautinės prekybos prekėmis teikiamos paslaugos skiriasi tuo, kad nei paslauga, nei jos pardavėjas nekerta šalies sienos, o tik paslaugos vartotojas atvyksta iš kitos šalies. /pvz., žmogus atvyksta mokytis, gydytis ir pan./

 

Komercinė veikla teikiant paslaugas

(angl. commercial presence, right of establishment)

 

Vienos šalies, PPO narės, įmonė teikia paslaugą kitos narės teritorijoje ir vykdo komercines operacijas, t.y.: paslaugą teikianti įmonė kerta kitos šalies sieną ir įkuria atstovybę ar antrinę įmonę, per kurią teikiamos paslaugos.

 

Nei paslauga, nei jos pardavėjas nekerta šalies sienos, o tik paslaugos vartotojas atvyksta iš kitos šalies.

 

Fizinių asmenų, teikiančių paslaugas, būtinas dalyvavimas  (angl. presence of natural persons providing services)

 

Paslauga teikiama, kai tiesiogiai dalyvauja vienos šalies, PPO narės, paslaugų teikėjas ir kitos šalies narės fizinis asmuo, t.y. kai paslauga vykdoma tik atvykus paslaugos teikėjui į šalį, kurioje yra vartotojas.

Tai siekis laikinai sustabdyti fizinių asmenų paslaugų teikėjų buvimą užsienyje.

Tarptautinė prekyba bus vykdoma, kai iš užsienio šalies atvyks tam tikros įmonės personalas ir teiks paslaugas, kol bus įkurta tos įmonės atstovybė.

 

GATS 2 straipsnis nustato, kad DPR – tai principas, kuris taikomas visam Susitarimui. Jame rašoma: „bet kokios priemonės atžvilgiu, kurią apima GATS, kiekvienas PPO narys privalo suteikti iš karto ir besąlygiškai paslaugoms ir paslaugų teikėjams, ypatingai kitam PPO nariui, režimą ne mažiau palankesnį, negu tas, kokį jis suteikia kitoms panašioms paslaugoms arba paslaugų teikėjams iš bet kurios kitos šalies“.

GATS atskiruose straipsniuose numato ir išlygas, apribojimus, išimtis. Tai labiausia susiję su tuo, kad GATS veiklos sfera yra labai plati, ir tai tiesiogiai nusako DPR veiklos sferą:

Į GATS kompetenciją įeina daugiau negu 160 pakankamai plačių pagal savo sudėtį paslaugų rūšių, labai skirtingų pagal pobūdį, reikšmingumą ir vietą šalies ekonomikoje. Pvz., jūros laivininkystė – iš vienos pusės; kraštovaizdžio architektūra – iš kitos.

GATS apima visas priemones, reguliuojančias paslaugų teikimą bei vartojimą.

 

GATS 1 straipsnis sako, kad Susitarimo objektas – PPO narės, kurios įtakoja prekybą paslaugomis.

GATS 2 straipsnis sako, kad DPR taikomas, atsižvelgiant į bet kokias priemones. „Priemonės“ – tai bet kokie veiksmai, kurie įtakoją prekybą paslaugomis; juos vykdo centriniai, regioniniai ir vietiniai valdžios organai, taip pat nevyriausybinės institucijos.

Tačiau, kaip rodo taip vad. GATS įsipareigojimų sąrašas, dauguma šalių – PPO narių – DPR veiklos prekyboje paslaugomis reikiama apimtimi nevykdo.

Iš to galime daryti išvadą, kad reali DPR veikla GATS ribose yra ženkliai mažesnė, lyginant su tuo, kiek yra dokumentaliai leidžiama ir reglamentuojama pagal GATS.

GATS pastebimai (palyginus su GATT) keičia termino „prekyba“ turinį. Kadangi prekyba paslaugomis ženkliai skiriasi nuo prekybos prekėmis, tai formuoja tiesioginę įtaką realiam DPR panaudojimui.

Pagal GATS prekyba paslaugomis gali būti vykdoma perkeliant (parduodant) paslaugas iš šalies į šalį, taip pat perkeliant pačius paslaugų gamintojus bei vartotojus iš vienos šalies į kitą.

Paslaugų naudojimas šalyje, kur jos buvo pagamintos, žvelgiant iš pirkėjo-užsieniečio, irgi gyvenančio toje šalyje pozicijų turės būti priskiriamos eksportui.

Tokiu pat būdu perkeliant paslaugos gamintoją į šalį, kur bus vartojama paslauga, visų tos šalies pirkėjų atžvilgiu minėtoji paslauga taip pat bus priskiriama eksportui.

Nesvarbu, maža ar didelė šalis, ekonomiškai išsivysčiusi ar ne, paslaugų teikimą ir plėtrą tam tikros institucijos vienaip ar kitaip reguliuoja visose valstybėse.

Šalių įstatymai apibrėžia:

Įvairių institucijų veiklą;

Paslaugų teikėjų ir gavėjų santykius;

Vartotojų teises;

Konkurencinės kovos priemones;

Reklamos priemones ir pan.

Taip valstybės teisinė sistema padeda palaikyti tvarką visuomenėje, daryti įtaką su įmonių veikla susijusiems procesams, mokesčių sistemai, paslaugų liberalizavimo ir įvairių kitų priemonių įgyvendinimo veiklai.

Todėl ryšių, švietimo, sveikatos, viešojo transporto ir kitos paslaugos skirtingoms socialinėms grupėms turi būti prieinamos ir aiškiai reglamentuotos ir nacionaliniu, ir tarptautiniu mastu.

Skirtinga kultūra, tautinės vertybės, papročiai ir tikėjimas taip pat turi poveikį tarptautinei paslaugų sklaidai.

Tačiau tarptautiniai procesai keičia šimtmečiais nusistovėjusią tvarką Azijos, Lotynų Amerikos ir kt. regionų šalyse bei transformuoja paslaugų sektorių, išplečia jų pasiūlą ir prieinamumą.

Nors integracijos ir globalizacijos proceso raiška akivaizdi visose šalyse, nesvarbu, koks jų ekonominio išsivystymo lygis, vis dėlto tam tikros paslaugų plėtros tendencijos priklauso nuo nacionalinių valstybinių institucijų ir tarptautinių organizacijų reglamentavimo.

 

Trukdžiai, kylantys tarptautinėje prekyboje paslaugomis, reguliavimo procese yra šie:

Sunku nustatyti eksportuojamų paslaugų kainas

/pvz., įvertinti virtualias paslaugas/ Tarptautiniai tokių paslaugų sandoriai sunkiai reguliuojami informaciniuose tinkluose ir techniškai, ir teisiškai.

Sunku atskirti komercines ir nekomercines paslaugas,

teikiamas tarptautiniu mastu užsienio šalių misionierių, savanorių ar labdaros fondų.

Dažnai tai būna švietėjiškos, medicininės, audito ar konsultacinės paslaugos, teikiamos besivystančioms ar transformacijos šalims.

Nacionalinės ar tarptautinės organizacijos per mažai dėmesio skiria tarptautinei prekybai paslaugomis reguliuoti

t.y. trūksta teisinių norminių aktų.

Nacionalinė teisinė valstybės sistema:

Leidžia palaikyti tvarką visuomenėje,

Reguliuoti paslaugų teikėjų ir gavėjų santykius,

Koordinuoti konkurencinę aplinką,

Apsaugoti nacionalinę rinką ir pan.

Pirmiausia kiekviena valstybė tarptautinę prekybą paslaugomis reguliuoja nacionaliniais metodais:

Riboja importuojamų paslaugų kiekį;

Taiko tam tikrų paslaugų kiekio limitus;

Riboja užsienio įmonių užimamos nacionalinės rinkos dalį;

Taiko tarifus, muitus, specialias įvažiavimo į šalį taisykles;

Licencijuoja tam tikras profesijas ir pan.

 

Importas paslaugų srityje ribojamas:

griežtinant užsienio kompanijų veiklą nacionalinėje rinkoje,

vietos valdžios institucijos įveda įvairias taisykles, administracinius reikalavimus, paslaugų teikimą reglamentuojančias instrukcijas ir t.t.

Paslaugų teikimą tarptautiniu mastu sunkina:

Tik dalis paslaugų kerta valstybinę sieną,

Didelė užsienio kompanijų paslaugų dalis teikiama nacionalinėje teritorijoje.

Paslaugų sektoriuje nėra bendros informacinių duomenų bazės apie teikiamas tarptautines paslaugas;

Dėl integracijos proceso, ypač regioninėje erdvėje, automatizuotoje duomenų bazėje kaupiama ir skleidžiama informacija apie paslaugų teikėjus, teisės aktus, susijusius su paslaugų teikimo ypatumais pasaulinėje rinkoje ir atskirose šalyse.

Kyla paslaugų prieinamumo problemų besivystančiose ar PPO nepriklausančiose šalyse (pvz., Rusijoje), todėl siekiama susisteminti ir suvienodinti duomenų informaciją, kuria galėtų naudotis:

  • Paslaugų eksportuotojai,
  • Šalių vyriausybės,
  • Įvairios organizacijos,
  • Mokslininkai.

Atsižvelgiant į GATS, informacija grupuojama pagal:

  • Šalis, taikančias apribojimus;
  • Paslaugų sektorių, atsižvelgiant į GATS klasifikaciją arba produktų klasifikaciją;
  • Paslaugų teikimo būdą;
  • Taikomų priemonių tipą pagal:

vidinį reguliavimą,

nacionalinį reguliavimą,

įėjimo į rinką (pagal GATS VI, XVI, XVIII sk.).

Sukaupta informacija rodo, kad paslaugos reguliuojamos skirtingose šalyse.

Valstybės ar bendrijos gali pasinaudoti informacija dvišaliuose, regioniniuose ir daugiašaliuose susitarimuose.

Be to, įsitraukdamos į PPO veiklą, naujos narės padeda tarptautinės prekybos paslaugomis liberalizacijai.

Prekybos paslaugomis bendrosios taisyklės kodifikuotos GATS susitarime, kuris yra neatskiriama PPO steigimo sutarties dalis; 1995 m. GATS įtrauktas į PPO sistemą dėl to, kad pasiekta bendro besivystančių ir išsivysčiusių šalių kompromiso dėl susitarimo dėl žemės ūkio įtraukimo į PPO steigimo sutarties sistemą;

Nuo PPO ministrų konferencijos, vykusios Honkonge 2005 m., per Dohos derybų raundą prekybai paslaugomis skirta mažai dėmesio; kai kurios paslaugos, pavyzdžiui, transporto, komunikacijos ir teisinės paslaugos, sudaro vertės grandinėse, dideliu mastu pagrįstose šių paslaugų liberalizavimu, dalyvaujančių šalių tarpusavio prekybos pagrindą; vis dėlto paslaugų liberalizavimo sąstingį daugiausia lemia aklavietė, į kurią pateko Dohos derybų raundas visų pirma dėl žemės ūkio sektoriaus, įskaitant nepasiektą pažangą žemės ūkio eksporto subsidijų laipsniško panaikinimo srityje;

Derybų dėl GATS šalių tvarkaraščiai iš dalies paseno, be to, šios šalys taiko nesulyginamus liberalizavimo ir drausmės lygius, susijusius su įsipareigojimais, kuriuos prisiėmė PPO narės dėl prekybos paslaugomis; tai atspindi patį paslaugų sektoriaus, kuris iš esmės labai skiriasi nuo prekybos prekėmis sektoriaus, pobūdį;

TISA negali būti sudarytas remiantis PPO steigimo sutarties X straipsnio 9 dalimi, siekiant įtraukti TISA į šios sutarties 4 priedą; PPO ministrų konferencija neturi įgaliojimų patvirtinti kai kurių PPO šalių narių susiderėtos daugiašalės sutarties, susijusios su paslaugų sektoriumi, kurio atžvilgiu jau galioja visas PPO nares apimančios daugiašalės sutarties (GATS) nuostata dėl didžiausio palankumo statuso suteikimo; derybose dėl TISA dalyvaujančias šalis dar kartą apsvarstyti jų pasirinkto metodo tinkamumą, turint mintyje, kad PPO istorijoje nėra šio metodo precedento ir toks susitarimas iš esmės pakeistų daugiašalės prekybos sistemos struktūrą;

Daugelis iniciatyvos dalyvių yra už tai, kad TISA būtų sudarytas pagal GATS V straipsnį, kaip kai kurias PPO šalis apimantis daugiašalis laisvosios prekybos paslaugomis susitarimas, neišplečiant šio naujo susitarimo naudos visoms PPO narėms ir todėl netaikant GATS nuostatos dėl didžiausio palankumo statuso suteikimo[1]; siekiant susitarimą sudaryti pagal GATS V straipsnį, TISA turėtų būti labai ryžtingas ir apimti didelę visos prekybos paslaugomis dalį, visus paslaugų sektorius ir visus paslaugų teikimo būdus;

besivystančios ir besiformuojančios rinkos ekonomikos šalys ligi šiol nedalyvavo derybose dėl TISA ir kad kai kurios iš jų yra aiškiai paskelbę, kad nepritaria šiai iniciatyvai; besivystančios ir besiformuojančios rinkos ekonomikos šalys neturi paskatų įsijungti į derybas dėl TISA vėlesniu etapu, jei šis susitarimas turi būti labai ryžtingas, kad atitiktų laisvosios prekybos susitarimo reikalavimus pagal GATS V straipsnį;

Taigi pagal PPO taisykles nesuteikiama pagrindo šiai iniciatyvai arba Sąjungos paskelbtam interesui daryti pažangą paslaugų sektoriaus liberalizavimo srityje; įspėja, kad TISA iniciatyva galėtų net trukdyti minėtos pažangos perspektyvoms pagal esamą GATS formatą ir struktūrą, jei TISA nukryptų nuo teigiamo įsipareigojimų sąrašo sampratos ir pagrindinių GATS nustatytų apibrėžimų ir principų bei taisyklių dėl nacionalinio traktavimo, galimybės patekti į rinką ir drausmės.

Šaltiniai:

http://ebooks.mruni.eu/reader/europos-sjungos-bendroji-prekybos-politika25187/376

https://05491055831575437361.googlegroups.com/attach/79e48f8ce5b363ed/TPP_F_Tarptautines%20prekybos%20teisinis%20reglamentavimas.pdf?part=4&vt=ANaJVrEUVVcjJKeqD7VTVT8JmPUadbuyj6DXQffcC5ZFiK0yYft6dXBL6uim_KQ66tIjzQUKVq-KD1u-idkJH_C74ylXJiaOrLZMN9fRJmxKeHBR_JOt7MY