List

ĮVADAS

Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos šalių ekonomika yra ganėtinai jauna, skaičiuojama nuo 1990-1992 metų, kuomet buvo atkurta Lietuvos Respublikos nepriklausomybė. Dėl šios aplinkybės Lietuva neturėjo plataus istorinio komercinių ar investicinių sutarčių tinklo su kaimyninėmis valstybėmis bei likusiu pasauliu. Todėl, 1992 metai žymi Lietuvos perėjimą prie laisvosios rinkos ekonomikos, kas taip pat reiškia, kad Lietuva tapo tarptautinės komercinės rinkos nare ir kaip besivystanti šalis, turėjo greitai pritraukti užsienio investicijas reikalingas efektyviam šalies ūkio vystymuisi.

Nenuostabu, kad būtent 1992-1993 metai yra tas laikotarpis, kuomet Lietuvos Respublika sudarė daugelį dvišalių investicijų skatinimo ir apsaugos sutarčių (toliau – dvišalės investicinės sutartys arba – DIS). Kadangi ankstyvos Lietuvos Respublikos DIS sudarytos gana greitai, be didelių derybų, savo turiniu jos yra panašios į tas, kurias sudarė likusios Europos valstybės bei apima visas pagrindines nuostatas ir užsienio investicijų apsaugos garantijas kurias galima rasti pagrindinėse DIS sudarytose bet kurios kitos Europos valstybės.

Lietuvos pasirašytos DIS užtikrina užsienio investuotojams, kad valstybės ir savivaldos institucijos ir pareigūnai neturi teisės trukdyti investuotojams įstatymų nustatyta tvarka valdyti ir naudoti investavimo objektą ir juo disponuoti. Tačiau, svarbiausia ypatybė, kuri ir bus nagrinėjama šiame straipsnyje, yra tai, kad ginčai dėl investuotojų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, t.y. ginčai tarp užsienio investuotojų ir Lietuvos Respublikos dėl jų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo gali būti nagrinėjami ne tik tarptautiniame arbitraže, tačiau ir Lietuvos Respublikos teismuose.

Vis dėlto, naudojimasis garantijomis išreikštomis Lietuvos dvišalėse investicijų sutartyse šiuo metu tiek Lietuvos Respublikos teismų praktikoje tiek doktrinoje yra gana miglotas ir iki šiol nesusilaukė didelio dėmesio. Nors beveik kiekvienas užsienio subjektas investuojantis Lietuvos Respublikos teritorijoje turi galimybę naudotis DIS suteiktomis garantijomis, teismų praktikoje galima aptikti tik gana menkas užuominas į DIS suteikiamas garantijas.  Todėl šiame straipsnyje bus nagrinėjami Lietuvos Respublikos įstatymai susiję su galimais ginčais tarp užsienio investuotojo ir Lietuvos Respublikos Lietuvos teismuose. Šiame straipsnyje taip pat bus aptartos  Lietuvos Respublikos teisinės sistemos ypatybes, susijusios su  Lietuvos įsipareigojimų užsienio investuotojams užtikrinimu ir iš to kylančiais ginčais.

Taigi pagrindinis šiame straipsnyje atliekamo tyrimo tiks­las – išanalizuoti ieškinio dėl DIS pažeidimo pateikimo ir nagrinėjimo LR teismuose ypatybes, praktiką bei iš to kylančias problemas. Šio tyrimo objektas – Lietuvos Respublikos įstatymai reguliuojantys ginčų pagal dvišalės investicinės sutartys nagrinėjimą ir jų pasekmes. Kadangi daugelis atsakymų į iškeltą tyrimo klau­simą priklauso nuo LR teisės aktų aiškinimo, interpretavimo metodų, būtent šie metodai bus naudojami atsižvelgiant į LR teisinę sistemą inves­ticinių ginčų kontekste. Atliekant tyrimą naudoti lingvistinis, loginis, sisteminis, lyginamasis, teologinis ir kiti tyrimo metodai.

 

I.                        IEŠKINIO PAGAL DIS PAREIŠKIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMUOSE

 

A.                Teisės susijusios su DIS pažeidimu įgyvendinimas

Lietuvos Respublikos Tarptautinių sutarčių įstatymo[1] 8(1) straipsnis nustato, kad Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ratifikuoja Lietuvos Respublikos Seimas įstatymu.

Pavyzdžiui, Rusijos – Lietuvos DIS[2] ratifikavo Seimas pagal Įstatymą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės sutarties „Dėl investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos” ratifikavimo[3]. Tokios Lietuvos Respublikos Seimo ratifikavimo procedūros laikomasi visais Lietuvos sudaromų DIS ratifikavimo atvejais.

Be to, ratifikuodamas DIS, Lietuvos Seimas ar kita kompetentinga institucija dažniausiai kartu su DIS ratifikavimu sudaro ir aiškinamąjį raštą ar kitą analogišką dokumentą. DIS aiškinamasis raštas gali patikslinti tam tikrus DIS apibrėžimus, terminus, kas reiškia, kad toks aiškinamasis raštas gali įgauti didžiulę svarbą, kai kyla ginčas dėl tam tikrų DIS nuostatų aiškinimo ar analizuojant susitariančiųjų šalių ketinimus sudarant DIS.

Pavyzdžiui, Rusijos – Lietuvos DIS atveju, Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministras paruošė aiškinamąjį raštą dėl Rusijos – Lietuvos DIS, kuriame nurodė priežastis, dėl kurių Lietuva sudarė šią DIS, pateikė statistiką bei trumpai aptarė DIS straipsnius.

Svarbu paminėti ir tai, kad šis aiškinamasis raštas taip pat pamini ir Rusijos – Lietuvos DIS Protokolą:

 „Protokolas yra neatskiriama šios Sutarties dalis, kuri nustato, kad investuotojai, kurių investicijos yra eksproprijuojamos, turės teisę, kad jų skundas būtų nedelsiant išnagrinėtas kompetentingo teisminio ar administracinio valstybės, kurioje vyksta ekspropriacija, organo.”

 

Taigi, Rusijos – Lietuvos DIS 1 str. nustato investuotojui pagrindą pradėti ginčo sprendimą dėl ekspropriacijos bei atitinkamos kompensacijos susitariančiosios šalies teisme.

Ši nuostata iškelia kitą svarbų klausimą, kuris yra svarbus daugelyje Lietuvos DIS, kuriuose investuotojui suteikiama teisė pareikšti investicinį ieškinį Lietuvos Respublikai kompetentinguose Lietuvos teismuose. Taigi, natūraliai kyla kitas klausimas – kurie Lietuvos teismai yra kompetentingi nagrinėti ieškinius dėl Lietuvos valstybės DIS pažeidimų?

 

B.                 Lietuvos teismai turintys kompetenciją spręsti DIS pažeidimų bylas

 

Reikia pažymėti, kad nei viena iš Lietuvos sudarytų DIS nenurodo ir nenustato jokių gairių dėl to, kuris Lietuvos Respublikos teismas turi kompetenciją nagrinėti ieškinius kylančius pagal DIS. Todėl pirmiausia būtina atsižvelgti į Lietuvos Respublikos investicijų įstatymą[4], kuris 6 straipsnyje numato, kad ginčus tarp užsienio investuotojo (investuotojų) ir Lietuvos Respublikos dėl jų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo (investicinius ginčus) šalių susitarimu nagrinėja Lietuvos Respublikos teismai. Galima pastebėti, kad LR Investicijų įstatymas nenustato jokio konkretaus Lietuvos teismo, kuris galėtų spręsti investicinius ginčus.

Kalbant apie Lietuvos Respublikos Teismų įstatymą[5], pastarasis taip pat nenurodo jokio kompetentingo teismo, kuris specializuotųsi investicinių ginčų sprendime.

LR Civilinio proceso kodeksas[6] taip pat nenurodo jokio teismo, kuris spręstų iš DIS kylančius ginčus. Taip pat ir Administracinių bylų teisenos įstatymas[7] nenurodo jokio teismo, kompetentingo spręsti investicinius ginčus.

Taigi, vietos teismo, galinčio nagrinėti DIS pagrindu pateiktus investicinius ieškinius pareikštus prieš Lietuvos Respubliką, kompetencija turėtų būti nustatyta remiantis bendromis jurisdikcijos taisyklėmis, atsižvelgiant į taisykles nustatytas LR Teismų įstatyme, LR Civilinio proceso kodekse bei LR Administracinių bylų teisenos įstatyme.

 

a)                  Bendrosios LR teismų jurisdikcijos taisyklės

 

Pirmasis svarstytinas dalykas sprendžiant dėl kompetentingo Lietuvos teismo yra ginčo teisinio santykio tipas, t.y. civilinis ar administracinis ginčas. Bendrosios kompetencijos teismai sprendžia baudžiamąsias bylas ir ginčus, kylančius iš civilinių, darbo, šeimos ir kitų privataus tipo teisinių santykių. Be to, bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja ir bylas dėl administracinės teisės pažeidimų. Bylos, kylančios iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjamos specializuotų[8] – administracinių teismų.

Taigi, investuotojas[9] gali teigti, kad tam tikras administracinis aktas yra neteisėtas ir turėtų būti panaikintas (reikalavimas įpareigoti). Jis taip pat gali pareikšti, kad tam tikras viešojo administravimo organo administracinis aktas ar veiksmas sukėlė žalos investuotojui (ieškinys dėl žalos), arba investuotojas gali pareikšti abu reikalavimus (ieškinys dėl įpareigojimo ir žalos priteisimo).

Taigi, sprendžiant kuris teismas – bendrosios kompetencijos teismas ar administracinis teismas turėtų nagrinėti ieškinį kylantį pagal DIS, reikėtų visų pirma išanalizuoti kokio savo teisių patenkinimo siekia šalis, t.y. investuotojas.

Be to, pažymėtina, kad jei ginče nėra aiškaus atskyrimo tarp civilinių ir administracinių santykių, ir atitinkamai nėra aišku, kuris teismas (bendrosios kompetencijos ar administracinis) turėtų nagrinėti ginčą, sprendimą paprastai priima speciali teisėjų kolegija.[10] Specialioji teisėjų kolegija taip pat įtvirtino ir dominavimo principą, kuris nustato, kad tam tikros bylos priskyrimas bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui priklauso nuo dominuojančių santykių rūšies byloje, pvz. jei byloje dominuoja administraciniai teisiniai santykiai, tuomet bylą turėtų nagrinėti administracinis teismas, ir atvirkščiai.

 

b)                 DIS pagrindu reiškiami ieškiniai su reikalavimu įpareigoti

 

Visų pirma, apibūdinant DIS pagrindu reiškiamus ieškinius, svarbu pažymėti, kad jų atveju 1) ginčas kyla pagal DIS – jis nekyla iš kokio nors privataus investicinio susitarimo (pvz. byla Klockner v. Cameroon[11]), 2) DIS yra integrali Lietuvos teisinės sistemos dalis[12], 3) žala investuotojui kyla iš tam tikro valstybės teisėkūros akto ar administracinio akto arba veiksmo viešojo administravimo srityje (ne iš tam tikro privataus susitarimo pažeidimo).

Vis dėlto, kaip buvo paminėta, investuotojo siekiamas nuostolių atlyginimas šiuo atveju gali turėti didelę reikšmę sprendžiant, kuris teismas – bendrosios kompetencijos ar administracinis  teismas turėtų priimti nagrinėti DIS pagrindu pareikštą ieškinį.

Antroji sprendimą dėl kompetencijos nulemianti aplinkybė yra ginčo teisinių santykių rūšis, t.y. civiliniai ar administraciniai santykiai. Jei žala kilo dėl valstybės veiksmų viešojo administravimo srityje, tada teisiniai santykiai yra administraciniai. Jei žala kilo dėl valstybės veiksmų privačiuose civiliniuose santykiuose, tuomet teisiniai santykiai yra privatiniai, o su jais susijusius ieškinius nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai.

Taigi, jei investuotojas teigia, kad tam tikras administracinis aktas[13] yra neteisėtas, t.y. prieštarauja įstatymui (pvz. DIS[14]) ir reikalauja, kad jis būtų pripažintas negaliojančiu[15], tuomet tai administracinis ieškinys. Tokį ieškinį turėtų nagrinėti administraciniai teismai (Administracinių bylų teisenos įstatymo[16]15.1(1) str.).

Nustačius pastarąją aplinkybę, kitas žingsnis yra išsiaiškinti ar ginčijamas administracinis aktas buvo priimtas teritorinio[17]ar centrinio administravimo organo.[18] Pavyzdžiui, jei ginčijamas aktas ar įsakymas buvo priimtas centrinio administravimo organo, tuomet Vilniaus apygardos administracinis teismas turėtų kompetenciją nagrinėti DIS ginčą dėl to administracinio akto neteisėtumo (Administracinių bylų teisenos įstatymas, 19.1 str.). Tokiu būdu, Vilniaus apygardos administracinis teismas turėtų teisę panaikinti ar paskelbti negaliojančiu neteisėtą administracinį aktą, t. y. įpareigoti įvykdyti.

Kita aplinkybė, kurią reikėtų paminėti yra galimybė investuotojui reikalauti, kad būtų panaikintas ar paskelbtas negaliojančiu teisės aktas, t.y. ne administracinis aktas, bet įstatymas, kuris yra administracinio akto pagrindas (atsiradimo priežastis).

Vis dėlto, galima būtų suabejoti, kad administracinių organų administraciniai aktai galėtų būti laikomi teisėtais, jei šie paremti įstatymu – įstatymas buvo tokių administracinių aktų atsiradimo priežastis. Administraciniai aktai yra priimti vykdomosios valstybės valdžios  – viešojo administravimo srityje veikiančių valstybės institucijų.[19] Įstatymas priimamas įstatymų leidžiamosios valdžios – Seimo.

Taigi, investuotojas, reikalaudamas įpareigoti įvykdyti (pvz. panaikinti įstatymą) dėl jo prieštaravimo DIS nuostatoms, turi vienintelį pasirinkimą – bandyti pasiekti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažintų tokį įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai.[20] Investuotojas neturi teisės pats kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.[21] Vis dėlto, galima paminėti Pensijų bylos,[22] nagrinėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, pavyzdį.

Pensijų byla buvo susijusi su Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pakeitimais: suinteresuotieji asmenys prašė iš Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl šių pakeitimų,  atlyginimo. Svarbu yra tai, kad šioje byloje ieškovai teigė, kad „neteisėti veiksmai šioje byloje susiję su įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valstybės valdžių veiksmais, kurie sukėlė neteisėto įstatymo, prieštaraujančio Lietuvos Konstitucijai, priėmimą”. Išnagrinėjęs ieškovų argumentus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą,[23] kuris nustatė, kad ginčijami pakeitimai prieštaravo Lietuvos Konstitucijai. Po to ginčijamas įstatymas buvo panaikintas.[24]

Taigi, galima padaryti išvadą, kad jei investuotojo DIS pagrindu reiškiamas ieškinys susijęs su reikalavimu įpareigoti įvykdyti – tam tikro administracinio akto ar įstatymo, kuris lėmė to administracinio akto priėmimą, panaikinimas – kompetentingi teismai nagrinėjantys tokius investuotojų ieškinius yra Lietuvos administraciniai teismai.

 

c)                  DIS pagrindu reiškiamas ieškinys dėl žalos

 

Privačių teisinių santykių atveju, t.y. tuo atveju, kai reiškiamas ieškinys dėl žalos atsirandančios dėl privačių sutartinių įsipareigojimų ar panašiais atvejais, ginčas laikomas privačios kilmės civiliniu ginču. Taigi, ieškinys tokiu atveju turėtų būti reiškiamas bendrosios kompetencijos teismui. Nustačius atsakovo buveinę ar tam tikros nuosavybės ginče buvimo vieta nulemtų į kurį teismą turintį kompetenciją nagrinėti bylą turėtų kreiptis ieškovas.

Vis dėlto, kaip ir DIS pagrindu reiškiamų ieškinių su reikalavimu įpareigoti atveju, DIS pagrindu reiškiami ieškiniai dėl žalos atlyginimo gali taip pat būti skirstomi į dvi kategorijas.

Pirmoji situacija – jei investuotojas reikalauja žalos atlyginimo dėl tam tikrų neteisėtų viešojo administravimo organų veiksmų, tuomet ginčas patenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo 15(1)(3) str. reguliavimo sritį ir jį turėtų nagrinėti administraciniai teismai.

Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad ginčai dėl civilinės žalos atlyginimo pagal bendrą taisyklę priskiriami bendrosios kompetencijos teismams (Civilinio proceso kodekso straipsniai 22(1), 25). Vis dėlto, kaip buvo paminėta, administraciniai teismai nagrinėja ginčus dėl žalos, kuri nurodyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 15(1)(3) str., t.y. žalos, kylančios dėl neteisėtų administracinių organų veiksmų, o įstatyme yra tiesioginė nuorodą į Civilinio kodekso 6.271 str.[25]

Galima pastebėti, kad neteisėtais veiksmais Administracinių bylų teisenos įstatymo 15(1)(3) str. prasme yra laikomi valstybės vykdomosios valdžios veiksmai, t.y. veiksmai viešojo administravimo srityje.[26] Taigi, žala kylanti iš įstatymų leidžiamosios valdžios (Seimo), t.y. tam tikrų įstatymų priėmimas, nepatektų į Administracinių bylų teisenos įstatymo 15(1)(3) str. reguliavimo sritį.

Nustačius pastarąjį dalyką, tokiu atveju kada reiškiami ieškiniai dėl žalos atsiradusios dėl įstatymų leidžiamosios valdžios veiksmų, teoriškai investuotojas turėtų turėti teisę pareikšti ieškinį bendrosios kompetencijos teismui bei teigti, kad tam tikras įstatymas pažeidė jo teises išreikštas konkrečioje DIS ir investuotojui turėtų būti skiriamas adekvatus žalos atlyginimas.

Tokiu atveju kitas žingsnis yra nustatyti tinkamą bendrosios kompetencijos teismą, kuris turėtų teisę nagrinėti investuotojo ieškinį dėl žalos sukeltos ginčijamo įstatymo priėmimu. Taigi, šis dalykas priklausys nuo to, kuri valstybės institucija šiuo atveju bus atsakovas.[27]

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso straipsnis 6.273 nustato, kad bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Dėl to galima nustatyti, kad tinkamas atsakovas hipotetinėje DIS byloje Lietuvos teismuose yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė.[28] Oficiali Lietuvos Vyriausybės buveinė yra Vilnius. Taigi, DIS pagrindu reiškiamas ieškinys, priklausomai nuo reikalaujamo žalos atlyginimo dydžio, būtų nagrinėjamas Vilniaus bendrosios kompetencijos teismų.[29]

Taigi, šioje diskusijos dalyje galima padaryti išvadą, kad kompetentingas teismas, turintis teisę nagrinėti investuotojo ieškinį dėl žalos, priklauso nuo ieškinio pagrindo: 1) jei investuotojo DIS pagrindu kylantis ieškinys susijęs su tam tikrais administravimo organų neteisėtais veiksmais, ginčas patenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo 15(1)(3) str. reguliavimo sritį ir turėtų būti teikiamas administraciniuose teismuose, 2) jei investuotojas reikalauja žalos atlyginimo dėl tam tikro įstatymo, kuris prieštarauja DIS, priėmimo, tada kompetentingas teismas, kuris turėtų nagrinėti tokio tipo ieškinį, būtų vienas iš Vilniaus teismų, priklausomai nuo prašomos priteisti sumos.

 

d)                 DIS pagrindu reiškiamas ieškinys dėl įpareigojimo įvykdyti ir žalos atlyginimo

 

Nenuostabu, kad gali kilti toks atvejis, kada investuotojas pareiškia ieškinį siekdamas tam tikro administracinio akto ar įstatymo panaikinimo bei reikalauja atlyginti žalą, kylančią iš 1) neteisėtų administravimo organų veiksmų arba 2) žalos, kylančios dėl tam tikro įstatymo priėmimo.

Tokiu atveju, gali išsivystyti dvi situacijos: pirmojoje, investuotojas pareiškia ieškinį siekdamas administracinio akto panaikinimo ir reikalauja žalos, atsiradusios dėl šio akto priėmimo, atlyginimo. Kaip buvo pažymėta diskusijoje prieš tai, abu šie atvejai patenka į administracinių teismų kompetenciją.

Antrojoje situacijoje, kuri yra hipotetinė ir sudėtingesnė, investuotojas gali pareikšti ieškinį dėl tam tikro įstatymo paskelbimo negaliojančiu[30] ir reikalauti iš valstybės atlyginimo už žalą, kilusią dėl šio įstatymo priėmimo. Kaip diskutuota aukščiau, tik Lietuvos Konstitucinis Teismas turi teisę pripažinti įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, taigi sprendimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą visiškai priklauso bylą nagrinėjančiam teismui. Vis dėlto, kaip buvo teigta, toks ieškinys turėtų būti pareikštas bendrosios kompetencijos teismams, nes jis nepatenka į administracinių teismų kompetenciją, kaip nurodyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str.

 

 

 

 

e)                  Kurie Lietuvos ar arbitražo teismai yra kompetentingi spręsti ieškinius susijusius su DIS pažeidimais?

 

Kaip jau aptarta aukščiau, tiek administraciniai, tiek bendrosios kompetencijos teismai turi teisę nagrinėti ieškinius prieš Lietuvos Respubliką paremtus DIS nuostatomis.

Kalbant apie arbitražo teismus, arbitražo teismo kompetencija nagrinėti bylą gali atsirasti arba šalių sutarimu (įskaitant tą atvejį, kai viena iš šalių yra valstybė) arba toks sutikimas gali būti išreikštas teisės akte, tokiame kaip LR Investicijų įstatymas ar DIS. Taigi, bet koks Lietuvos arbitražo teismas, institucinis ar ad hoc arbitražo teismas, potencialiai turi kompetenciją nagrinėti ieškinius prieš Lietuvos valstybę. Vis dėlto, šiuo metu Lietuvoje nėra specializuotų arbitražo teismų, kurie būti skirti nagrinėti ginčus, kuriuose viena iš ginčo šalių būtų valstybė.

Kaip buvo paminėta, Lietuvos Respublikos ratifikuotos ar priimtos tarptautinės sutartys yra neatskiriama šalies teisinės sistemos dalis. Taigi, Lietuvos įstatymai neskiria ginčų susijusių su vietos teisės pažeidimu ar su tarptautinių sutarčių pažeidimų. Taigi, pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas ieškinio pagrindui, t.y. ar ginčas kyla iš privačių (civilinių) teisinių santykių ar viešųjų (administracinių, inter alia ir DIS) teisinių santykių.

 

f)                    „Administracinių santykių” apibrėžimas

 

Kai kalbama apie Lietuvos administracinių teismų kompetenciją nagrinėti DIS ginčus, reikėtų išnagrinėti ir administracinių santykių apibrėžimą.

Kaip buvo paminėta, administraciniai teismai nagrinėja ginčus, kylančius viešojo ir vidaus administravimo srityje.

Įstatymas nepateikia konkretaus „administracinių santykių” apibrėžimo, tačiau remiantis LR Viešojo administravimo įstatymo pateikiamomis sąvokomis, galima spręsti, kad į „administracinius santykius” patenka teisiniai santykiai, susiję su vykdomosios valdžios organų formavimu ir šių organu tarpusavio sąveika; viešosiomis paslaugomis; administracinių aktų leidyba, administracine kontrole ir priežiūra bei kitomis administracinės veiklos formomis; vidaus administracija; administraciniu atsaku į teisės pažeidimus; administracine atsakomybe; administracinių teismų kompetencija; ikiteisminėmis ginčų sprendimo institucijomis ir kitais viešojo administravimo organais, nagrinėjančiais prašymus ir kitus administracinius teisinius santykius.

Taigi, kalbant apie Lietuvos administracinių teismų kompetenciją nagrinėti DIS pagrindu kylančius ginčus, reikėtų pabrėžti, kad DIS grindžiami ieškiniai turi būti pareikšti investuotojo ir pats investuotojas turėtų įrodyti, kad jis yra investuotojas pagal DIS nuostatas. Todėl, jei DIS pagrindu reiškiamas ieškinys nepareiškiamas investuotojo (pagal DIS nurodytą investuotojo apibrėžimą), tada joks teismas (t.y. nei administracinis, nei bendrosios kompetencijos) neturi kompetencijos nagrinėti DIS ieškinį.

Be to, investuotojo ieškinys turi būti paremtas DIS, t.y. turi būti teigiama, kad tam tikras administracinis aktas prieštarauja būtent valstybės įsipareigojimams išreikštiems DIS nuostatose.

 

C.                DIS PAGRINDU KELIAMŲ IEŠKINIŲ PRAKTIKA LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMUOSE

 

Pirma, reikėtų pažymėti, kad kol kas nėra Lietuvos Respublikos teismų precedentų kada užsienio investuotojai patys Lietuvos teismuose pareikštų ieškinius prieš Lietuvos valstybę dėl DIS pažeidimų.

Tačiau yra buvę keli atvejai, kai tariami DIS pažeidimai buvo vienas iš šalių naudojamų argumentų. Pavyzdžiui, 2002 m. gruodžio 3 d. Lietuvos apeliacinio teismo byloje Danisco sugar[31] ieškovai AB ,,Panevėžio cukrus” ir AB ,,Kėdainių cukrus” kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti neteisėtu ir panaikinti Marijampolės apskrities VMI sprendimą dėl bankrutuojančios AB ,,Marijampolės cukrus” piniginės prievolės. Be kitų argumentų ieškovas teigė, kad skundžiamas sprendimas pažeidė LR Investicijų įstatymą, nes ieškovai buvo įmonės, į kurias investuotas užsienio kapitalas sudarė 2/3 kapitalo. Ieškovai teigė, kad jų interesai buvo betarpiškai pažeidžiami ir diskriminuojami teikiant bet kokias mokesčių nuolaidas kitiems cukraus gamintojams. Be kita ko, Ieškovai teigė, kad skundžiamas sprendimas pažeidė Lietuvos Respublikos ir Danijos Karalystės DIS 3 str. 1, 2 ir 3 dalis, nes valstybės institucijos taikė nepateisinamas bei diskriminacines priemones kitos šalies investicijų, jų valdymo, tvarkymo ir kitose srityse; nevienodu palankumu traktavo kitos šalies investitorių investicijas ar iš jų gaunamas pajamas; teikė pirmumą kurios nors šalies investicijoms ar pajamoms; nevienodu palankumu traktavo kitos šalies investitorius, sudarė jiems blogesnes investicijų naudojimo sąlygas, nes piniginės prievolės atsisakymas buvo akivaizdus lengvatos bei pirmenybės teikimas konkrečiam ūkio subjektui, diskriminuojantis kitus cukraus rinkos dalyvius.

Atsakovai savo ruožtu nurodė, kad pagal LR Investicijų įstatymo 3 str. 1 d. 1 p. Danisco Sugar A/S, turėjusi 49,13 % AB ,,Marijampolės cukrus” akcijų, laikytina šios įmonės investitoriumi, todėl priimant tariamai palankų sprendimą susijusį su AB ,,Marijampolės cukrus” jos interesai negalėjo būti pažeisti. Atsakovai pareiškė, kad Ieškovai siekė apginti ne savo, bet trečiojo asmens tariamai pažeistas teises. Be to, Ieškovai, būdami Lietuvos Respublikoje registruotos bendrovės, nelaikytini investitoriais investicijų įstatymo nustatyta tvarka, todėl neturėjo teisės kreiptis gynybos į teismą. Atsakovai taip pat nurodė, kad Danijos kompanija Danisco Sugar A/S buvo ne tik ieškovų, bet ir trečiojo asmens AB ,,Marijampolės cukrus” investitorius. Todėl priimant tariamai palankų sprendimą susijusį su AB ,,Marijampolės cukrus” investitoriaus interesai negalėjo būti pažeisti, tariamai pažeista sutartis reglamentuoja investitorių investicijų teisinį rėžimą, bet ne įmonių, į kurias investuotas kapitalas santykius.

Lietuvos apeliacinis teismas savo ruožtu sprendė, kad galima būtų svarstyti šalių nurodytus LR Investicijų įstatymo bei Lietuvos Respublikos ir Danijos Karalystės DIS pažeidimus, jeigu savo teises teisme gintų investitorius. Tačiau, nė viena iš bylos šalių nebuvo investuotoju AB ,,Marijampolės cukrus”, todėl tokios reikalavimo teisės neturėjo.

Galima pastebėti, kad ši Lietuvos apeliacinio nutartis iš esmės patvirtino, kad DIS paremti argumentai gali būti nagrinėjami teisme, jei šie argumentai būtų pateikti investuotojo. Todėl šią nutartį galima laikyti teismo patvirtinimu, kad DIS ieškiniai iš principo gali būti nagrinėjami Lietuvos teismuose.

Kitoje  Air Baltic[32] byloje DIS pagrindu buvo paties užsienio investuotojo – Latvijos bendrovės AirBaltic ir Rigos tarptautinio oro uosto – pateikti argumentai. Šioje byloje Latvijos subjektai ginčijo Vilniaus apygardos teismo nutartį, kuria AirBaltic ir Rygos tarptautinio oro uosto nuosavybei buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės (nuosavybės ir lėšų areštas) konkurencijos teisės įgyvendinimo atveju. Latvių bendrovės rėmėsi Lietuvos – Latvijos DIS nuostatomis teigdamos, kad tas faktas, kad investuotojams nebuvo pranešta apie teismo posėdį, buvo bona fide investuotojų traktavimo pažeidimas pagal DIS.

Lietuvos apeliacinis teismas priėmė šį argumentą ir sutiko su investuotojais, kad pranešimo trūkumas galėjo reikšti Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų pagal DIS pažeidimą. Tačiau nustatė, kad kitos bylos aplinkybės įrodė, kad ginčijamas Vilniaus apygardos teismo sprendimas neįsigaliojo ir investuotojai turėjo visišką ir vienodą teisę jį ginčyti. Taigi, Apeliacinis teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas pažeidė procedūrines taisykles priimdamas sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių nepranešdamas investuotojams apie posėdžio nagrinėjimą, bet kad atsižvelgus į kitas aplinkybes (kad investuotojai iš tiesų turėjo teisę pateikti argumentus bei taip pasielgė), šis procedūrinis pažeidimas nebuvo pakankamas pagrindas panaikinti Vilniaus apygardos teismo sprendimą. Taigi, ši byla taip pat gali būti traktuojama kaip dar vienas pripažinimas, kad LR vietos teismai gali nagrinėti užsienio investuotojų DIS argumentus.

Galiausiai aptartina ir Kauno termofikacijos elektrinės byla[33], kuri buvo nagrinėjama Lietuvos administraciniuose teismuose. Šioje byloje UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos įpareigojimą „Dėl parduodamos šilumos kainos nustatymo“.

Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos Respublikai pateisinus Komisijos atliekamus veiksmus, pareiškėjas ir/arba jo akcininkai įgytų teisėtą pagrindą ginti savo teisėtus interesus tarptautinėmis teisinėmis priemonėmis, nes situacija pažeidė Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis prisiimtus įsipareigojimus. Remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės DIS 2 ir 13 straipsniais, nurodė, jog pareiškėjo akcininko Rusijos įmonės „Gazprom“ atliktas Kauno elektrinės įsigijimas atitiko „investuotojo“ ir „investicijos“ sąvokas pagal DIS, kuri garantavo kitos susitariančiosios šalies investuotojų investicijoms visišką apsaugą ir saugumą.

Atsakovas savo ruoštu nurodė, kad Lietuvos valstybė ar atitinkamos jos institucijos tiesiogiai (ar netiesiogiai) neprisiėmė jokių įsipareigojimų dėl šilumos ūkio sektorių reguliuojančių teisės aktų pakeitimo, todėl įstatymų pakeitimas, dėl kurio investuotojas galėtų negauti tam tikrų pajamų, neturėtų reikšti Lietuvos Respublikos įsipareigojimų pažeidimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, daug neišsiplėsdamas, tiesiog nurodė, kad pareiškėjo pateikti argumentai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės DIS nuostatų taikymo negalėjo būti pripažinti pagrįstais, nes nurodytos DIS taikymo požiūriu Šilumos ūkio įstatymo taikymas nagrinėjamoje situacijoje jokiais požymiais negalėjo būti prilyginamas ekspropriacijos, nacionalizacijos ar kitų panašių priemonių taikymui.

Pastaroji byla iliustruoja tai, kad investuotojams patiems nereiškiant konkrečių ir išsamių argumentų dėl DIS sąlygų pažeidimo, teismas taip pat savo ruožtu nėra linkęs tokių argumentų išsamiai analizuoti.

Be to, reikėtų paminėti tai, kad nepaisant to, kuris teismas turėtų nagrinėti DIS ieškinį, teismas gali jį nagrinėti tik tada, kada ieškinys pareiškiamas investuotojo. Tačiau administracinis teismas turi pareigą išanalizuoti visus ieškinius ar argumentus pateiktus ieškovo[34]. Remiantis šia pareiga, tuo atveju kai DIS ieškinys nepareikštas investuotojo, teismas nutartyje turėtų nustatyti, kad tam tikras ieškovas nėra investuotojas pagal DIS, taigi teismas turėtų pasakyti, kad visi ieškiniai ar argumentai dėl DIS neturi reikšmės, t.y. jie neturi reikšmės analizuojant formalų ieškinį dėl teismo jurisdikcijos trūkumo. Kita vertus, teismas turi pareigą nustatyti teisės pažeidimą pagal konkrečias teisės nuostatas.[35]

Be to, Administracinių bylų teisenos įstatymas (5 str.), nustato kad viena iš sąlygų kreiptis ir nagrinėti bylą administraciniame teisme yra tai, kad ieškovas turi turėti materialų interesą byloje (reikalavimo teisę) – t.y. ieškovas turi parodyti, kad jo teisės ir interesai buvo pažeisti.

Administracinių bylų teisenos įstatyme nėra taisyklės, kad administraciniai teismai negalėtų nagrinėti ieškinių, jei ieškovas neturėtų reikalavimo teisės. Priešingai, taisyklės nustatančios administracinių teismų teises nutraukti bylos nagrinėjimą ar palikti ieškinį nenagrinėtą nenurodo, jog reikalavimo teisės neturėjimas gali būti priežastimi nenagrinėti ieškinio. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai ieškovas neturi reikalavimo teisės, teismai turėtų nagrinėti ginčo esmę ir atmesti ieškinį dėl reikalavimo teisės neturėjimo pagal ginčo esmę (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88(1) str.  pagrindu).[36]

Taigi, šiame kontekste svarbu atskirti ieškinio reikalavimą ir argumentaciją. Jei ieškovo ieškinio reikalavimas dėl DIS pažeidimo sudaro tik dalį ieškovo argumentacijos bei nėra formalaus ieškinio dėl DIS pažeidimo – šis reikalavimas ir lieka tik dalis ieškovo argumentacijos. „Reikalavimo teisė”[37] priklauso nuo formaliai pareikšto ieškinio. Tai reiškia, kad administraciniai teismai turi kompetenciją priimti sprendimą dėl ieškovo ieškinio dėl tam tikro administracinio akto. Tačiau, dėl tos dalies kuri grindžiama DIS pažeidimu teismas nuspręstų, kad argumentai dėl DIS pažeidimo neturi reikšmės dėl to, kad ieškovas nėra užsienio investuotojas, formaliai reiškiantis ieškinį dėl DIS pažeidimo. Taigi, tokioje situacijoje Lietuvos administraciniai teismai neturi jurisdikcijos spręsti dėl ieškovo DIS grindžiamų argumentų bei jie privalo nustatyti, kad nebuvo DIS pažeidimų – tai reiškia, kad teismai turėtų save apriboti pagrindinio ieškinio reikalavimo – tam tikro administracinio akto pripažinimo negaliojančiu nagrinėjimu. Žinoma, tai įgauna labai didelę svarbą kalbant apie apriboto nagrinėjimo (fork in the road) sąlygą investiciniame arbitraže, kuriame valstybė gali teigti, kad investuotojas jau pasinaudojo savo teise reikšti ieškinį dėl DIS pažeidimo nacionaliniuose teismuose, todėl toks ieškinys nebegalimas iš naujo nagrinėti investiciniame arbitraže.

 

D.                NACIONALINĖS TEISĖS GALIMYBIŲ IŠSĖMIMAS

 

Analizuojant DIS ieškinį taip pat reikėtų turėti omenyje visų nacionalinės teisės teikiamų galimybių išsėmimo taisyklę, kuri gali egzistuoti tam tikrose DIS.

Todėl reikėtų paminėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra paskutinės instancijos teismas Lietuvos administracinių teismų sistemoje. Šio teismo sprendimai neapeliuotini nei Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nei LR Konstituciniam Teismui. Taigi, Vyriausiojo administracinio teismo nutartys yra galutinės ir privalomos.

Vis dėlto, Administracinių bylų teisenos įstatymas (straipsniai 153-162) įtvirtina bylos atnaujinimo institutą. Asmenys, galintys pasinaudoti galimybe pareikšti ieškinį dėl bylos atnaujinimo, yra minimi 154 str. – tai yra šalys ir kiti bylos dalyviai (jų atstovai), taip pat tretieji asmenys, kurie nebuvo bylos dalyviai, bet kurių teises ir interesus gali paveikti bylos sprendimas. Taip pat prokuroras ir kiti viešojo administravimo subjektai, ginantys viešąjį interesą, ar valstybės ar asmenų interesus. Išimtiniais atvejais, Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas gali pateikti prašymą dėl bylos atnaujinimo.

Tačiau, reikėtų pabrėžti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra galutinė ir privaloma. Bylos atnaujinimo procedūra neturėtų būti laikoma dar viena apeliacinio skundo teikimo procedūra. Tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas visada laikėsi pozicijos, kad „Galutinė bylos nutartis reiškia tai, kad ginčas galutinai išspręstas, ir jis negali būti peržiūrėtas taikant įprastas procedūrines priemones … bylos atnaujinimo procedūra turėtų būti naudojama tik ypatingomis aplinkybėmis, tais atvejais, kada yra svarbių klaidų”[38].

„Vidaus teisinės gynybos galimybių išsėmimas” yra tarptautinės teisės koncepcija. Todėl sunku pasakyti ar pagal Lietuvos teisę „vidaus teisinės gynybos priemonių išsėmimas” taip pat apimtų ir bylos atnaujinimo procedūrą.[39] Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktika, abejotina ar galimybė prašyti bylos atnaujinimo būtų laikoma „efektyvia teisinės gynybos priemone” vidaus teisinės gynybos priemonių instituto atžvilgiu[40]. EŽTT aiškiai nurodo, kad jis nereikalauja, jog ieškovai būtų kreipęsi dėl bylos atnaujinimo ar naudoję panašias išimtines priemones.[41]

Taigi, galima padaryti išvadą, kad bylos atnaujinimo procedūra, nors formaliai ir įmanoma, neturėtų sudaryti kliūčių teigti, kad visos priemonės, nustatytos nacionalinėje teisėje, buvo išsemtos.

 

IŠVADOS

 

Šiame tyrime buvo konstatuota, kad Lietuvos tarptautinės dvišalės investicijų skatinimo ir apsaugos sutartys turi visus klasikinius tarptautinės investicijų teisės elementus ir nuostatas, ir šios sutartys nesiskiria nuo įprastų užsienio DIS. Taip pat buvo pastebėta, kad ieškinius pagal DIS nuostatas užsienio investuotojai gali reikšti ir Lietuvos Respublikos teismuose.

Tačiau beveik kiekviena Lietuvos sudaryta DIS turi ir tam tikrų savitų skirtumų ar nuostatų, į kurias būtina atsižvelgti. Todėl, kiekvienu konkrečiu atveju kiekviena tarptautinė dvišalė investicijų skatinimo ir apsaugos sutartis turėtų būti vertinama atskirai.

Atsižvelgiant į šiame straipsnyje analizuotus Lietuvos Respublikos teisės taikymo aspektus, galima teigti, kad kalbant apie dvišalių investicinių sutarčių pagrindu reiškiamus ieškinius Lietuvos Respublikai vietos teismuose, būtina išnagrinėti ir suprasti Lietuvos teismų sistemą, teismų jurisdikcijos paskirstymo bei nustatymo taisykles. Taip pat ir administracinės teisės, administracinio proceso nuostatas ir jų santykį su DIS nuostatomis. Tiek administracinės teisės ir administracinio proceso, tiek Lietuvos Respublikos civilinės teisės koncepcijų ir konkrečių nuostatų supratimas yra itin svarbūs svarstant galimus investuotojo teisių pažeidimus ir su jais susijusią teisinę gynybą Lietuvos teismuose.

Tyrime buvo prieita išvados, jog ieškinio teikiamo pagal DIS nuostatas Lietuvos teismuose formuluotė bei išreikšti reikalavimai gali tūrėti esminės reikšmės nustatant kompetentingą teismą, kuris tūrėtų jurisdikciją nagrinėti užsienio investuotojų teikiamus ieškinius.

Taip pat buvo pažymėta, kad specifinė ieškinių susijusiu su DIS ieškiniais problematika nebuvo išsamiai nagrinėta Lietuvos teismų praktikoje bei doktrinoje. Todėl teismų praktikoje iki šiol nėra nusistovėjusių konkrečių taisyklių dėl DIS ieškinių nagrinėjimo Lietuvos Respublikos teismuose.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

LITERATŪRA

Teisės aktai

1. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymas. Valstybės žinios, 1999, nr. VIII-1248.

2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės sutarties dėl investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos ratifikavimo įstatymas. Valstybės žinios, 2000, nr. VIII-1579.

3. Lietuvos Respublikos Investicijų įstatymas. Valstybės žinios, 1999, nr. I VIII-1312.

4. Lietuvos Respublikos Teismų įstatymas. Valstybės žinios, 1994, nr. I-480.

5. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas. Valstybės žinios, 2002, nr. IX-743.

6. Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymas. Valstybės žinios, 1999, nr. VIII-1029.

7. Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymas. Valstybės žinios, 1999, nr. VIII-1234.

8. Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 2001 m. liepos 26 d. nutarimas „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo” Nr. 932.

Specialioji literatūra

9. Arbitražo teismo diskusija, Parkerings v. Lietuva, paragrafai 448-454. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://italaw.com/documents/Pakerings.pdf>.

10. EŽTT ieškinio priėmimo gairės, paragrafas 74. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.dp-rs.si/fileadmin/dp.gov.si/pageuploads/RAZNO/Admissibility_guide_ENG.pdf>.

11. Schreuer C. Non-Pecuniary Remedies in ICSID Arbitration. LCIA, ArDISration International, Tomas 20, Nr. 4, 2004, p. 325-326. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.univie.ac.at/intlaw/wordpress/pdf/71_cspubl_71.pdf>.

Teismų jurisprudencija

12. Europos Žmogaus Teisių Teismas. 2003 m. liepos 10 d. nutartis byloje Hartman v. The Czech Republic, skundo Nr. 53341/99.

13. Europos Žmogaus Teisių Teismas. 2003 m. liepos 10 d. nutartis byloje Kudla v. Poland, aplikacijos Nr. 30210/96.

14. Europos Žmogaus Teisių Teismas. 2000 m. spalio 26 d. nutartis byloje Ivanka and Franc Belinger v. Slovenia, skundo Nr. 42320/98.

15. Europos Žmogaus Teisių Teismas. 2001 m. spalio 2 d. nutartis byloje Horvat v. Croatia, skundo Nr. 51585/99.

16. Tarptautinis investicinių ginčų sprendimų centras (ICSID). Nutartis byloje Klockner v. Cameroon I, Nr. ARB/81/2.

17. Tarptautinis investicinių ginčų sprendimo centras (ICSID). Philip Morris v. Uruguay. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.smoke-free.ca/eng_home/2010/PMIvsUruguay/PMI-Uruguay%20complaint0001.pdf>.

18. Philip Morris Asia v. Australia. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.italaw.com/sites/default/files/case-documents/ita0664.pdf>.

19. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. 1995 m. spalio 17 d. nutartis Dėl Lietuvos Respublikos Įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių” 7 straipsnio ketvirtosios dalies ir 12 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. [interaktyvus]. Prieiga per internetą:  <http://www.lrkt.lt/dokumentai/1995/n5a1017a.htm>.

20. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos Diplomatinės tarnybos įstatymo 69 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2000 m. kovo 16 d. redakcija) 1 dalies 9 punkto ir Lietuvos Respublikos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio (1999 m. gruodžio 16 d. redakcija) 1 dalies 5 punkto bei 23 straipsnio (1994 m. gruodžio 21 d., 2000 m. gruodžio 21 d., 2001 m. gegužės 8 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.lrkt.lt/dokumentai/2002/r021125.htm>.

21. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija. 2003 m. birželio 27 d. nutartis byloje S.E. v. Lietuvos Respublika Nr. A-05-264-03.

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija. 2013 m. sausio 2 d. nutartis byloje O. S. v. Lietuvos Respublika Nr. A-492-2917-12.

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo specialioji teisėjų kolegija. 2012 m. liepos 17 d. nutartis byloje L.V. v. VĮ „Registrų centras” Nr. T-XX-42-12.

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija. 2005 m. balandžio 19 d. nutartis byloje J. B. v. Utenos apskrities viršininko administracija Nr. A11 – 443/2005.

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija. 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartis byloje V. P. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, Vilniaus apskrities viršininko administracija Nr. A502-906/2008.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija. 2009 m. kovo 6 d.nutartis byloje V. K. v. Kauno rajono savivaldybės administracija Nr. A502-304/2009.

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija. 2012 m. gegužės 7 d. nutartis byloje C. L. A. v. Lietuvos Respublika Nr. P-858-123/2012.

28. Lietuvos Aukšiausiojo Teismo teisėjų kolegija. 2007 m. birželio 21 d. nutartis byloje J. V. K. v. G. M. Nr. 3K-3-303/2007.

29. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija. 2002 m. gruodžio 3 d. nutartis byloje AB ,,Panevėžio cukrus” ir AB ,,Kėdainių cukrus“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija Nr. 2A-348/2002.

30. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija. 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis byloje AB ,,flyLAL-Lithuanian Airlines“ v. „Air Baltic Corporation“ A/S, „Air Baltic Corporation“, Oro uostas „Ryga“  Nr. 2-949/2008.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-613/2010;

 


[1] Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymas. Valstybės žinios, 1999, nr. VIII-1248.

[2] Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės sutartis „Dėl investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos”.

[3] Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės sutarties dėl investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos ratifikavimo įstatymas. Valstybės žinios, 2000, nr. VIII-1579.

[4] Lietuvos Respublikos Investicijų įstatymas. Valstybės žinios, 1999, nr. I VIII-1312.

[5] Lietuvos Respublikos Teismų įstatymas. Valstybės žinios, 1994, nr. I-480.

[6] Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas. Valstybės žinios, 2002, nr. IX-743.

[7] Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymas. Valstybės žinios, 1999, nr. VIII-1029.

[8] Konstitucijos str. 111 įtvirtina galimybę pagal įstatymą įsteigti specializuotus teismus administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti. Specializuoti administraciniai teismai Lietuvoje pradėjo veikti nuo 1999 m. gegužės 1 d. pagal Administracinių teismų įsteigimo įstatymą.

[9] Taip pat reikėtų pažymėti, kad LR Investicijų įstatymas nustato investuotojo apibrėžimą. „Investuotojais” laikomi Lietuvos Respublika bei užsienio valstybės, tarptautinės organizacijos, Lietuvos Respublikos ir užsienio juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka investuoja nuosavą, skolintą ar patikėjimo teise valdomą bei naudojamą turtą (LR Investicijų įstatymo 2(3) str.).

[10] Specialioji teisėjų kolegija sprendžia dėl bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui. Kolegija įkuriama pagal LR Civilinio proceso kodekso 36 str. ir LR Administracinių bylų teisenos įstatymo 21 str. Šios kolegijos nariai yra šie: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojas ir po vieną šių teismų pirmininkų paskirtą teisėją.

[11] Tarptautinis investicinių ginčų sprendimų centras (ICSID). Nutartis byloje Klockner v. Cameroon I, Nr. ARB/81/2.

[12] „Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.” (Lietuvos Konstitucijos 138 str.), taip pat žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismas. 1995 m. spalio 17 d. nutartis Dėl Lietuvos Respublikos Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių” 7 straipsnio ketvirtosios dalies ir 12 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. [interaktyvus]. Prieiga per internetą:  <http://www.lrkt.lt/dokumentai/1995/n5a1017a.htm>.

[13] Administracinis aktas reikš viešojo administravimo subjektų veiklą, skirtą įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti. (Viešojo administravimo įstatymo 2 str.).

[14] Visiška apsauga ir saugumas, teisingas ir lygiavertis režimas, ekspropriacija ir t.t.

[15] Reikalauti įpareigojimo įvykdyti, pvz. panaikinti aktą, investiciniuose ginčuose yra gana neįprasta (nes dažniausiai reikalaujama žalos atlyginimo), bet tai nėra naujas dalykas. Pavyzdžiui, galima paminėti ginčus dėl tabako reklamos apribojimų, t.y. Tarptautinis investicinių ginčų sprendimo centras (ICSID). Philip Morris v. Uruguay. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.smoke-free.ca/eng_home/2010/PMIvsUruguay/PMI-Uruguay%20complaint0001.pdf>; arPhilip Morris Asia v. Australia. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.italaw.com/sites/default/files/case-documents/ita0664.pdf>; taip pat žr. Schreuer C. Non-Pecuniary Remedies in ICSID Arbitration. LCIA, Arbitration International, Tomas 20, Nr. 4, 2004, p. 325-326. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.univie.ac.at/intlaw/wordpress/pdf/71_cspubl_71.pdf>.

[16] t.y. dėl viešojo administravimo organų veiksmų (pvz. ministerijų, departamentų, inspekcijų, paslaugas teikiančių institucijų, komisijų) ir priimtų teisinių aktų teisėtumo, taip pat šių organų atsisakymo atlikti šiuos veiksmus, patenkančius į jų kompetenciją, bei delsimo juos atlikti teisėtumo ir galiojimo.

[17] Teritoriniai valstybinio administravimo subjektai – valstybinio administravimo subjektai, kurių veiklos teritorija yra nustatyta valstybės teritorijos dalis. (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2(8) str.).

[18] Centriniai valstybinio administravimo subjektai – valstybinio administravimo subjektai, kurių veiklos teritorija yra visa valstybės teritorija. (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2(7) str.).

[19] Viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. (Viešojo administravimo įstatymo 2 str.).

[20] Teigiant, kad ginčijamas įstatymas prieštarauja investuotojo teisėms, nustatytoms DIS (Lietuvos Konstitucijos str. 135, 138).

[21] Vyriausybė, ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių dauguma, taip pat teismai turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl to, kad Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai. Taip pat pažymėtina, kad jei ieškovas teigia, kad tam tikras įstatymas prieštarauja Lietuvos Konstitucijai, jis gali prašyti teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išnagrinėti, ar tam tikra įstatymo nuostata prieštarauja Konstitucijai.

[22] Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija. 2003 m. birželio 27 d. nutartis byloje S.E. v. Lietuvos Respublika, Nr. A-05-264-03.

[23] Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos Diplomatinės tarnybos įstatymo 69 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2000 m. kovo 16 d. redakcija) 1 dalies 9 punkto ir Lietuvos Respublikos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio (1999 m. gruodžio 16 d. redakcija) 1 dalies 5 punkto bei 23 straipsnio (1994 m. gruodžio 21 d., 2000 m. gruodžio 21 d., 2001 m. gegužės 8 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.lrkt.lt/dokumentai/2002/r021125.htm>.

[24] Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. (Lietuvos Konstitucijos 107 str., Lietuvos Konstitucinio Teismo įstatymo 77 str.).

[25] Panaši taisyklė randama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo specialiosios teisėjų kolegijos nutatyje – 2012 m. liepos 17 d. nutartis byloje L.V. v. VĮ „Registrų centras” Nr. T-XX-42-12;

[26] Viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. (Viešojo administravimo įstatymo 2 str.).

[27] Pagal Civilinio proceso kodekso 29 str., tais atvejais, kai atsakovas yra valstybė ar savivaldybė, ieškinys pareiškiamas pagal valstybei ar savivaldybei atstovaujančios institucijos buveinę.

[28] Tam tikrosė ad hoc situacijose, Vyriausybė priimdavo rezoliuciją, nurodančią tam tikrą instituciją, kuri atstovaus valstybę santykiuose, susijusiuose su ieškiniais Lietuvos Respublikai dėl žalos atlyginimo (kaip kad buvo Pensijų bylos atveju). Be to, 2001 m. liepos 26 d. Rezoliucija Nr. 932 nurodo, kad Valstybės institucijos (viešojo administravimo subjektai) atstovaus valstybę bylose, susijusiose su ieškiniais dėl valstybės veiksmais sukeltos žalos atlyginimo; bylose dėl žalos, kylančios iš neteisėtų teismo ar teisėjo veiksmų, atlyginimo – Teisingumo ministerija veiks Lietuvos vardu. Kaip galima pastebėti, Rezoliucija Nr. 932 tik nurodo įstatymų vykdomąją ir teisminę valdžias atstovaujančias institucijas, bet nepamini teisėkūros institucijų. Taigi, reikėtų vadovautis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.273 str.;

[29] Pagal Civilinio proceso kodekso 27(1) str., ieškinius, kuriose ieškinio suma didesnė kaip vienas šimtas penkiasdešimt tūkstančių litų, kaip pirmosios instancijos teismai nagrinėja apygardos teismai. Pagal Civilinio proceso kodekso 28 str., Vilniaus apygardos teismas kaip pirmosios instancijos teismas nagrinėja civilines bylas dėl patentų, prekių ženklų, įvaikinimo ir t.t.

[30] Kaip buvo paminėta prieš tai, tam, kad galima būtų reikalauti dėl įstatymo priėmimo atsiradusios žalos, įstatymas turi būti pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, t.y. ieškovas gali reikalauti žalos atlyginimo dėl to fakto, kad įstatymas prieštaravo Konstitucijai. Taip pat ieškovas gali paprašyti teismo kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu pripažinti tam tikrą įstatymo nuostatą prieštaraujančia Konstitucijai (Civilinio proceso kodekso 3 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str.).

[31] Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija. 2002 m. gruodžio 3 d. nutartis byloje AB ,,Panevėžio cukrus” ir AB ,,Kėdainių cukrus“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija  Nr. 2A-348/2002.

 

[32] Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija. 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis byloje AB ,,flyLAL-Lithuanian Airlines“ v. „Air Baltic Corporation“ A/S, „Air Baltic Corporation“, Oro uostas „Ryga“  Nr. 2-949/2008.

[33] Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-613/2010;

[34] Administracinių bylų teisenos įstatymo 86(3) str. nustato, kad teismas turi pareigą išnagrinėti visus pagrindinius ieškovo pareikštus reikalavimus bei į juos atsakyti teismo nutartyje.

[35] Administracinių bylų teisenos įstatymo 87.4(4) str. nustato, kad teismo sprendimas turi aiškiai nurodyti konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Panaši taisyklė randama ir Civilinio proceso kodekso 270.4(4) str.

[36] Taip pat. žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija. 2005 m. balandžio 19 d. nutartis byloje J. B. v. Utenos apskrities viršininko administracija Nr. A11 – 443/2005; 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartis byloje V. P. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, Vilniaus apskrities viršininko administracija Nr. A502-906/2008; 2009 m. kovo 6 d.nutartis byloje V. K. v. Kauno rajono savivaldybės administracija Nr. A502-304/2009.

[37] Taip pat pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatyme (54 str.) yra taisyklės, pagal kurias, tuo atveju, jei teismas nagrinėdamas bylą nustato, kad skundas (prašymas) paduotas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba netinkamam atsakovui, tai turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu pareiškėju arba atsakovu. Jeigu pareiškėjas nesutinka, teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo iškviesti asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis. Tai parodo, kad išsiaiškinęs, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės, teismas turi dvi galimybes: arba pasiūlyti ieškovą pakeisti tuo asmeniu, kuris turi reikalavimo teisę (o jei ieškovas atsisako – nagrinėti bylą prijungus prie bylos kaip trečiajį asmenį tą asmenį, kuris turi reikalavimo teisę), arba nagrinėti ieškovo, neturinčio reikalavimo teisės, ieškinį;

[38] Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija. 2012 m. gegužės 7 d. nutartis byloje C. L. A. v. Lietuvos Respublika Nr. P-858-123/2012; Lietuvos Aukšiausiojo Teismo teisėjų kolegija. 2007 m. birželio 21 d. nutartis byloje J. V. K. v. G. M. Nr. 3K-3-303/2007.

[39] Pavyzdžiui, ICSID konvencijos 26 str. nustato, kad šalių susitarimas naudotis arbitražu pagal šią Konvenciją bus laikomas sutikimu naudotis tik šiuo arbitražu, o ne kitomis ginčo sprendimo priemonėmis, nebent būtų nurodyta kitaip;

[40] Žr. EŽTT bylas Hartman v. The Czech Republic, skundo Nr. 53341/99, 2003 liepos 10 d., Kudla v. Poland, aplikacijos Nr. 30210/96, 2000 spalio 26 d., Ivanka and Franc Belinger v. Slovenia, skundo Nr. 42320/98, 2001 spalio 2 d., Horvat v. Croatia, skundo Nr. 51585/99, 2001 liepos 26 d., Taip pat žr. arDISražo teismo diskusiją Parkerings v Lietuva, paragrafai 448-454. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: < http://italaw.com/documents/Pakerings.pdf>.

[41] EŽTT ieškinio priėmimo gairės, paragrafas 74. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.dp-rs.si/fileadmin/dp.gov.si/pageuploads/RAZNO/Admissibility_guide_ENG.pdf>;

  Posts

No posts